SES. APOLONIJA ANDZEVIČIŪTĖ
“Eikite į visą pasaulį ir skelbkiteEvangeliją visai kūrinijai!”(Mk 16, 15)
Ką šiandien Evangelija gali pasakyti Lietuvai? Ar būtina evangelizuoti mūsų tautą? Kokia bus tautos ateitis? Pažvelkime iš arčiau į Lietuvos dvasinį veidą ir rasime atsakymą.
— Mokytoja, — pribėgusi klasėj prie mokytojo stalelio, skundėsi trečios klasės mokinukė. — Aš neturiu namuose jokių sąlygų mokytis tikybos. Mūsų šeimoje niekas netiki ir niekas į bažnyčią neina. Nueina tik tada, jei kas iš artimųjų miršta. Bet ir tais atvejais tik pastovi ir išeina... O kai vakare atsiklaupiu melstis, visi iš manęs juokiasi...
Dalis gausiai susirinkusių svečių. Scenoje Rūta Jautokienė skaito protokolą. M. Vidzbelio nuotr.
Ir pasipylė vaikų nusiskundimai savo artimaisiais... Niekas namuose nepalaiko vaikelių tikėjimo praktikos. Priešingai. Artimųjų pašaipos ir priešiška laikysena besimeldžiantį vaikelį kompromituoja. Jis pasimeta. Nebežino, ko dabar klausyti: ar tikybos mokytojos, kuri ragina melstis, eiti Sakramentų, ar tėvelių, kurie sekmadieniais išveža vaikus darbams į sodą?
Ką tik gulėjau ligoninėje. Palatoje, greta manęs, gulėjo jauna ponia iš Mažeikių. Ponia pasakojo turinti du sūnelius. Vienas jų jau trečioje klasėje. Ji taip kalbėjo:
— Mano motina tarybiniais metais buvo Mažeikių partinė sekretorė. Daugybę metų. Tėvas užėmė valdžioje taip pat atsakingas pareigas. Mums visiems tikėjimas buvo labai svetimas. Apie Dievą šeimoje niekada nebuvo kalbama. Net močiutė, bijodama pakenkti mano tėvelių reputacijai, niekada nesimeldė ir bažnyčios nelankė. Prieš mirdama, ji kalbėjo: “Numirsiu ir be išpažinties. Ir laidokite mane be kunigo. Jo pasirodymas mūsų šeimoj gali sutrukdyti jūsų svarbiems darbams”.
Močiutę palaidojome pagal jos pageidavimą. Nors, galvoju, jei ir būtų prašiusi, niekas jai nebūtų pakvietę kunigo.
Ir kaip mes visi nustebome, kai, grįžęs sykį po pamokų, mano sūnus Darius pasakė:
— Mama! Tikybos mokytoja sekmadienį ves mūsų klasės vaikus į bažnyčią Pirmos Komunijos. Pirmai Komunijai mokytoja paruošė ir mane. Ir aš sekmadienį su klasės draugais eisiu Pirmos Komunijos.
— Mes vis labai sumišome. Ką atsakyti Dariukui? Visi jautėme, kad neigiamas atsakymas jam būtų itin skaudus. Mano mama prabilo pirmoji:
— Tegul sau eina! Juk aš jau ne partinė sekretorė. Dabar jau 1990 metai. Jei keletą metų anksčiau, nė kalbos apie tai neturėtume. Juk mes visi nebuvę Pirmos Komunijos, ir supratimo neturime, kas tai yra. Bet negi vaiką nuo draugų atskirsi? Bus didžiausios ašaros...
— Taip mūsų Dariukas, vienintelis šeimoje, tapo tikinčiu, — garsiai postringavo palatoje Mažeikienė. — Jis pasidarė toks uolus, kad kiekvieną rytą ir vakarą klaupėsi prie lovelės melstis. Šito mes nebegalėjome pakęsti. Sykį labai rimtai aš savo Dariuką įspėjau:
— Jei tu tiki — tikėk! Niekas tau nieko nesako. Bet jau su tais poteriais tai nesirodyk! Jei nori melstis — išeik kur nors, kur niekas nemato. Mums koktu žiūrėti į tave, čia kasdien prie lovelės šliaužiojantį ant kelių. Ir, žinote, šito mano pabarimo užteko. Vakarais Dariukas dingdavo, o grįžęs prie lovelės niekad nebesiklaupdavo. Po kurio laiko išaiškėjo, kad jis meldžiasi rūsyje. Tai užsispyręs! Tikras žemaitis! Pažiūrėsim, ar ilgai jis rūsyje kalbės rožančių? — baigė piktai mažeikietė.
Baigėsi pirmas trimestras. Susirinko į mokyklą tėveliai aptarti savo vaikų pirmojo trimestro rezultatų. Pasigirdo salėje priekaištinga tėvelių aimana:
— Bet kaip čia, tikybos mokytoja, su tais sekmadieniais?! Mes nepatenkinti, kad mūsų vaikai sekmadieniais veržiasi į bažnyčią šv. Mišioms. Ypač keblu pavasarį ir vasarą. Pats darbymetis sode, o jie prašosi išleidžiami į bažnyčią... Ką gi mes valgysim, jei mūsų vaikai sekmadieniais į bažnyčią vaikščios?..
Besibaigiant tikybos pamokai vyresnėse klasėse, neretai pasigirsta grupelės moksleivių prašymas:
— Ar mes jau galime eiti?
— O kur jūs taip skubate? — klausiu nustebusi.
— Mums čia įdomu. Mes pas jus ateisime visada. Bet čia niekas nešoka. Mes skubame į “Tikėjimo žodžio” maldos namus šokti...
Tokia kasdieninė mūsų dienų religinė atmosfera mokykloje.
Kūčių išvakarėse, eidama mokyklos koridoriumi, išgirdau — kažkas vejasi. Grįžtelėjau ir kaktomuša susidūriau su dešimtos klasės auklėtoju.
— Mokytoja, — tarė jis skubotai. — Nebegaliu susitvarkyti su savo auklėtiniais. Sugalvojo jie šiandien ruošti žiburėlį su trankia muzika, šokiais. Aš jiems aiškinu, kad šiandien didysis penktadienis, netinka linksmintis. Bet jie nė klausytis nenori. Prašom pakalbėti su jais.
(Nustebau, kad mokytojas, ir tai gana jau solidaus amžiaus, visiškai neskiria didžiojo penktadienio nuo Kūčių. Galvojau — gal suklydo?). Bet vos tik įėjome abu pas dešimtokus, mokytojas kreipėsi į savo auklėtinius:
— Moksleiviai, šiandien didysis penktadienis. Netinka šokti. Tikybos mokytoja jums paaiškins kodėl?
Nenorėjau kompromituoti savo kolegos, todėl maištaujantiems dešimtokams nekalbėjau nei apie Kūčias, nei apie didįjį penktadienį. Tik pradėjau jiems aiškinti, ką reiškia bažnytinių metų laikotarpiai: adventas ir gavėnia. Jaunimas taip susidomėjo pasakojimu, kad užmiršo ir žiburėlį.
Iš suminėtų pavyzdžių akivaizdu, kad jaunimas ir vidurinioji karta labai mažai tenusimano apie religinę praktiką, šv. Mišias, sakramentus. Visai nesusipažinę su Evangelija. Mokytojai, tėveliai ir jų vaikai — visi vienodo dvasinio ūgio. Jie nebepajėgūs vieni kitiems pagelbėti, prie Dievo pavedėti.
Pažvelkime į plačiuosius visuomenės sluoksnius. Daugelis žmonių, kurie šiandien vadina save krikščionimis, tokie nėra. Tai krikščionys iš vardo. Jie nėra girdėję Evangelijos. Jie visiškai ignoruoja Katalikų Bažnyčios tiesas dėl to, kad niekas nėra jiems apie jas kalbėjęs. Jie retai arba niekada nelanko bažnyčios, nedalyvauja šv. Mišiose, savo tikėjimo nepraktikuoja ir formaliai nepriklauso jokiai religijai. Jie yra abejingi ir nejautrūs. Jie save vadina krikščionimis. Laiko save gerais ir teisingais žmonėmis. Tačiau širdimi ir protu jie artimesni netikintiems negu krikščionims. Jų gyvenimo stilius ir vertybės nesiskiria nuo netikinčiųjų. Jie nesijaučia esą nuodėmingi ir nėra turėję asmeninių santykių su Jėzumi. Jie krikštyti, tačiau yra visiškai indiferentiški, negyvena pagal krikštą.
Kita dalis tikinčiųjų yra vadinamieji “bažnyčios lankytojai”. Jie yra vos praktikuojantys. Sekmadienio pamaldas lanko gana pasyviai. Jie nesigilina ir pusiau girdi sekmadienį kunigo skaitomą Evangeliją. Jie Evangelija niekada nesidomėjo ir nepriėmė. Jie retkarčiais meldžiasi, paprastai tada, kai nebemato prošvaistės. Jų tikėjimas silpnas. Kas yra Jėzus ir išganymo dovana, mažai tesupranta. Krikščioniškos vertybės jiems nėra aiškios. Jie retai gailisi dėl nuodėmių ir retai atlieka išpažintį. Jie nieko neranda (o ir neieško) Jėzuje bei jo Evangelijoje, kas keistų jų gyvenimą. Jie net nesuvokia savo varganos padėties.
Skirtumas tarp indiferentų ir “bažnyčios lankytojų” yra tas, kad pastarieji, lankydami bažnyčią, girdi Evangelijos žodį.
Trečia grupė tikinčiųjų — pareigingi krikščionys. Jie turi stiprų troškimą tarnauti Dievui ir uoliai dalyvauti Bažnyčios gyvenime. Jie reguliariai dalyvauja šv. Mišiose, meldžiasi, eina išpažinties ir Komunijos. Tačiau tikrų dvasinio gyvenimo gyvybinių ženklų, kaip dalijimosi Evangelija su kitais, stokoja. Jie turi tikėjimą, bet visiško atsivertimo, atsigręžimo į Jėzų Kristų stokoja. Tarp pareigingųjų krikščionių netarpsta Evangelijos dvasia. Jie labiau linkę į pasidalijimą, negu į vienybę, į individualizmą, negu į broliškumą. Sakramentinė praktika nekeičia jų gyvenimo. Jų vertybių skalėje Jėzus ir jo atneštoji geroji naujiena nepirmauja. Jie, kaip ir daugelis, veržiasi prie apčiuopiamų pasaulio vertybių: stengiasi įsigyti diplomą, siekia karjeros ir prestižo. Jie nesidalija su kitais savo tikėjimu į Jėzų Kristų.
Taip atrodo šiandieninis mūsų tautos dvasinis veidas. Jeigu mes, katalikai, atidžiai neįsižiūrėsime į savo tautos veidą, pražiopsosime progą atnaujinti savo tautą Kristuje, ją evangelizuoti. Dabar yra galima ir būtina tai daryti. Mūsų laikai teikia geriausią progą įstatyti tautą į naują kelią. Ir kas tai padarys? Kas mūsų tautiečius vienys? Ar nepriklausoma Lietuva priims ir žengs su Kristumi ar be jo?
Tai mūsų, mano uždavinys, man duotas paties Kristaus. Gelbėti tautą tenka man, kaip jo mistinio kūno nariui. Man reikia įsisąmoninti ir juste pajusti to uždavinio neatidėliotiną būtinumą.
“Eikite ir mokykite visas tautas...” (Mk 16, 15). Kristus šiais žodžiais kreipiasi į kiekvieną mūsų. Pradėkime kiekvienas nuo “savo gryčios”. Tautos dvasinis suskilimas verste verčia tuojau pat statyti Lietuvos žmones į naują vienybės kelią Kristuje ir jo Bažnyčioje. Vienintelis sąjūdis, galįs sukurti tikrą dvasių ir širdžių vienybę, yra katalikybė.
Lietuva tapo misijų kraštu. Ją reikia evangelizuoti. Ką turiu daryti? Evangelizuoti galime tik tuomet, kai mūsų tikėjimas yra gyvas. Turiu nusikratyti vidutiniškumo dvasios. Turiu pabusti iš miego ir atverti savo sielą dvasios įkvėpimui. Jei aš parodysiu savo laikams gyvą, patrauklią, dinamišką jaunatviško džiaugsmo krikščionybę, tapsiu Kristaus įrankiu tautai atversti.
Bažnyčia evangelizuoja, stengdamasi atversti žmogų Dievo žodžio jėga. Tautų apaštalas šv. Paulius ragina:
— Privalu atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atsinaujinti savo proto dvasinėje gelmėje, apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume (Ef 4, 22-24).
Kol žmogus neįtikės į Jėzų Kristų ir jo nepriims kaip savo Išganytojo, išganymas tam žmogui liks bereikšmis. Reikia, kad kiekvienas žmogus asmeniškai susitiktų su Jėzumi. Evangelijos žodžiai paliečia žmogaus sielos gelmes tik veikiant Šventai Dvasiai. Norint evangelizuoti kitus, pirmiausia leiskime Šv. Dvasiai veikti mus pačius, kad Dievo žodis būtų mūsų gyvenimo dalis ir būtinybė.
“Aš pasirengęs Jeruzalėje dėlei Viešpaties Jėzaus ne tik būti supančiotas, bet ir numirti”. (Apd 21, 13).
Pauliaus žodžiai rėmėsi šventu jo asmeniu. Iš tiesų, žmonės nepasikeis nuo to, ką tu kalbi. Jie pasikeis tik nuo to, kas tu esi. Jei esi tik žmogus — nesutiksi mirti už nusidėjėlį. Tačiau norint kitam duoti dvasinę gyvybę, reikia pačiam už jį numirti. Kito kelio nėra.
Didingi laikai, dideli įvykiai reikalauja didžių sielų, galinčių suprasti didįjį mūsų laikų Dievo troškimą, sielų, visa širdimi ir visomis jėgomis besistengiančių supažindinti kiekvieną sutiktąjį su džiugiąja Kristaus naujiena.
“Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau. Visa tai darau dėl evangelijos, kad būčiau jos dalininkas” (1 Kor 9, 22-23).
Nė vienas praėjęs šimtmetis neturėjo tokių palankių apaštalavimo progų, kokių turi dabartinis. Kiekvienas katalikas šiandien turėtų save klausti: ar su manim susidūrę žmonės gali susižavėti krikščionybe? Ar aš esu gyvoji Evangelija, per kurią prabyla gyvasis Jėzus Kristus, kurio atvaizdą jį išpažįstančiuose žmonėse išryškina Dievas, darydamas žmogų naują, dvasiškai atgimusį, pripildydamas jį šventosios Dvasios?
Šventosios Dvasios pasiuntinybė Bažnyčioje ir pasaulyje, gavusi pradžią per Sekmines, privalo tęstis tiki amžių pabaigos. Šis meilės darbas niekada nebuvo nutrauktas. Mums visiems būtina gręžtis į tobuliausios tiesos šaltinį — Dievo žodį. Jis yra kriterijus, pagal kurį turi būti tikrinamos visos nuomonės ir nuostatos, susijusios su dvasinėmis vertybėmis.
Į žmogų Dievas visų pirma prabyla per savo žodį, užrašytą Šventajame Rašte. Šiuo žodžiu Dievas išreiškė savo meilę, nurodė savo valią ir išganymo planą. Per Šventąjį Raštą jis nori kalbėti žmonėms. Šventasis Raštas yra įkvėptas Šventosios Dvasios. Ten, kur leidžiama veikti Šventajai Dvasiai, pasireiškia ir Dievo malonė. Tuomet žodis apie Golgotos kryžių apima išgelbstinčią, atperkančią jėgą. Dievo žodis jau nebe teorija, o gyva, veiksminga žmogaus atgimimo tiesa. Žmogus tampa Dievo vaiku.
“Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galios tapti Dievo vaikais — tiems, kurie tiki jo vardą” (Jn 1, 12). Tačiau šių laikų tikintysis, stokodamas asmeninio ryšio su Kūrėju ir apskritai tikėjimo dalykų pažinimo, iš Dievo malonių aruodo nedaug tepasisemia. Kristaus Dvasia visa savo galia yra išliejama kaip dovana, bet ji priimama ir pasireiškia žmogaus gyvenime tik tiek, kiek šis tikėjimu to siekia. Svarbiausias Evangelijos tiesas: sukūrimą, nupuolimą, įsikūnijimą, išganymą pirmiausia mes patys turime įsisąmoninti ir išgyventi, kad galėtume pasidalyti jomis su kitais. Įsisąmoninkime:
1. Dievas mus myli.
2. Žmogus yra nuodėmingas.
3. Jėzus yra vienintelis kelias pas Tėvą.
4. Mums reikia tikėjimu priimti Jėzų, savo Išganytoju ir Viešpačiu.
Kai tik patiriamas Dievas, žmogus kartu patiria ir savo nuodėmingumą. O kai žmogus žino, kad jis yra nusidėjėlis, jis prisimena: “Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!” (Mk 1, 15). Neatsivertus neinama prie Jėzaus. Šiandien mūsų tautos žmonių Dievo pažinimas išblėsęs, nes išnyko nuodėmės supratimas.
Atsiverskite! Šį žodį gali tik tas tarti ir skelbti, kas pats yra patyręs atsivertimo būtinybę ir paliestas malonės didybės. O Žodį priims tik tie, kurie galės pasakyti: “Mes tikime ne dėl tavo šnekos. Mes patys išgirdome ir žinome, kad jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas” (Jn 4, 42).
“Pabusk ir stiprink, kas nenumirę!” (Apr 3, 2). Supratimu, tolerancija, nuoširdžia meile, pakantumu apsiginklavę, pradėkime savo tikėjimu dalytis su kitais! Ir ne tik kalbėkime, bet ir savo gyvenimu parodykime.