(Konkurso suaugusiųjų grupėje I premiją laimėjęs straipsnis)

ALDONA KAMANTIENĖ

     Didžiausias krikščionio žmogaus bandymas vyksta pačiais sunkiausiais jo gyvenimo momentais. Kaip lengva yra mylėti Dievą, kai viskas klojasi gerai. Kaip lengva yra atleisti, kai iš tikrųjų nėra ko atleisti. Kaip lengva žinoti, kalbėti ir patarti apie atleidimą, kai neatleidimas neslegia tavo pečių. Ką darome, kai gyvenimo nesėkmė seka nesėkmę, kai susiduriame su skriauda, įžeidinėjimais, neapykanta, piktumu, smurtu, neteisybe ir karais? Kokia yra mūsų krikščionybė, kai atsiduriame pačiuose žemiausiuose savo gyvenimo slėniuose? Ką reiškia mums krikščionybė, kai atsiduriame tarpe moralinių priešingybių? Ar pastaba pirmiesiems krikščionims, “žiūrėkite, kaip jie vienas kitą myli”, būna mums reali? Ar visi Evangelijoje girdimi Jėzaus mokymai neišeina kaip dūmai per kaminą?

     Kartą rašytojas ir teologas C. S. Lewis buvo užklaustas, kokia krikščionybės doktrina neturi sau lygios kitose pasaulio religijose? Daug negalvodamas, C. S. Lewis atsakė: “Tai lengva — nuodėmių atleidimas”. Jėzus atėjo į šį pasaulį, kad atleistų nuodėmes. Atleidimas išsprendė didžiausią problemą, blogio problemą.

Laureatės Aldona Kamantienė (viduryje) ir Marija Aldona Jurkutė-Bražiūnienė (kairėje) laukia laimėtų premijų.  M. Vidzbelio nuotr.

     Prieš Jėzaus atėjimą, apie atleidimą nebuvo daug kalbama. Atleidimas buvo kažkas ateinantis iš Dievo. Jėzuje atleidimas yra susijęs su kiekvienu krikščioniu. Klystume, manydami, kad didžiausias Dievo įsakymas, mylėti Dievą ir artimą, yra pasikeitęs nuo Kristaus laikų. Klystume, manydami, kad materialistinio pasaulio vertinamas pinigas ir savęs iškėlimas pakeičia Dievo ir artimo meilės įsakymą. Atleidimas yra krikščionybės esmė. Atleidimas yra turbūt didžiausias ir sunkiausias Jėzaus reikalavimas, nuo kurio priklauso ir mūsų išganymas. “Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro” (Lk 23, 34), buvo vieni iš paskutiniųjų Jėzaus žodžių jam mirštant ant kryžiaus. Atleidimas buvo ir Jėzaus mokymų esmėje. “Eik ir daugiau nenusidėk” (Jn 8, 10). “Atleiskite savo priešams, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia” (Lk 6, 27).

     Atleidimas turi savo kainą. Kristui jis kainavo mirtį ant kryžiaus. Atleisdamas mums mūsų kaltes, jis jas visas prisiėmė sau, atverdamas mums kelią į dangų. Tačiau be atgailos ir sąmoningo nuodėmės supratimo negali būti atleidimo. Be šio supratimo ir krikščionybė būtų bereikšmė. Kartą G. K. Chestertonas, užklaustas, kodėl jis perėjo į katalikybę, atsakė: “Gauti nuodėmių atleidimą”. Mums reikia Dievo atleidimo, taip kaip sūnui palaidūnui reikėjo jo tėvo meilės ir atleidimo. Dievas nori mums atleisti, kaip norėjo palaidūno tėvas priimti į savo namus grįžtantį sūnų.

     Tačiau atleidimas, kurio laukiame iš Dievo ir kuris reikalingas mūsų išganymui, turi ir sąlygas. Dievas atleis mums, jeigu mes atleisime kitam. “Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų tėvas neatleis jūsų nusižengimų” (Mt 6, 14-15). Prašydami Dievo atleidimo, esame įpareigoti jį duoti ir kitam. “Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams”, yra paties Kristaus išmokyti žodžiai, kuriuos kasdieną turime kartoti su didžiausiu sąmoningumu. Popiežius Jonas Paulius II sako, kad atleisti ar neatleisti nėra pasirinkimas. Gaudamas atleidimą iš Dievo, žmogus patiria jo gailestingumą. Tuo pačiu jis yra pašauktas duoti atleidimą kitiems. “Palaiminti gailestingieji, jie susilauks gailestingumo” (Mt 5, 7). Gailestis yra aktas, kuriuo žmogus prašo Dievą jam atleisti. Atleidimas yra Dievo atsakymas žmogui į jo prašymą. Šv. Tėvas sako, kad žmogus gauna tiek Dievo gailestingumo, kiek jis pats yra pakeistas atleidimo dvasios kitam žmogui.

     Atleisti žmonių padarytas nuoskaudas yra labai sunku. Net ir geri krikščionys sunkiai gali dorotis su šia problema. Popiežius Jonas Paulius II siūlo kartoti šią maldą: “Aš atleidžiu, padėk man mano neatleidime”. Mes turime tikėti, kad Viešpats pripildys mūsų tuštumą tuo, ko mums daugiausiai trūksta. Pasigailėjimo dovana buvo mums dosniai duota paties Dievo, todėl ir mes turime ją dosniai duoti.

     Norint artimuose santykiuose gyventi, ypač šeimose, turime atleisti visą laiką, ne vienkart. Ir Dievas mums atleidžia visą laiką. Žmogaus teikiamas atleidimas lengvėja su praktika. Su kasdienine praktika atleidimas gali tapti natūralus veiksmas. Gal todėl ir Jėzus liepė Petrui atleisti ne vieną, ir ne septynis kartus, bet septyniasdešimt septynis kartus (Mt 18, 22). Tai reiškia, kad neskaičiuojame, kiek kartų kitas mus užgavo.

     Jėzus mums davė pavyzdį ir Dvasią tokios meilės, kuri gali pakeisti mūsų širdis ir įgalint mus gyventi, kaip jis gyveno. Ar galime įsivaizduoti save ant kryžiaus? Esame nuplakti, pažeminti, paniekinti ir nukryžiuoti. Vieni iš paskutiniųjų žodžių, kuriuos ištariame, yra: “Tėve, atleisk, nes jie nežino, ką daro”. Gal sakytume, kad taip tik Dievas galėjo padaryti, kad iš žmogaus to negalima norėti ir tikėtis. Bet ar Dievas, mūsų Kūrėjas, kuris mus pažįsta, reikalautų iš savo kūrinio neįmanomų jam padaryti dalykų?

     Jėzus atleisdamas nežiūrėjo, ką žmonės jam padarė. Jis nežiūrėjo į jų kaltės didybę. Jis matė žmogų kaip mylinčio jį Dievo vaiką. Tą patį ir mums jis liepia daryti: žiūrėti ne į skriaudos ar kaltės didumą, bet į žmogų kaip Dievo paveikslą. “Ne pagal mūsų kaltes mums moka, nebaudžia mūsų, kiek verti esam” (Ps 103).

     Kartais mums atrodo, kad žmones atskiria “principo dalykai”. Manome, kad “negalime atleisti dėl principo”. Atrodo, kad vienas iš mūsų turėtume būti išteisintas, kitas pasmerktas ir turįs prisipažinti esąs kaltas. Kitu atveju žmonės galvos, kad aš “pasiduodu” principo dalykuose. Krikščioniškame atleidime neieškome kaltės ar išteisinimo. Atleidimas neišsprendžia kaltinimų ir teisingumo problemų: priešingai, atleidimas visa to išvengia. Atleisdami nelaikome kito mums padarytos skriaudos. Atleisdami mažiname ir negatyvias teisimo mintis. Suprasdami, kad negatyvus teisimas niekieno ir nieko nepakeičia, pradedame praktikuoti to žmogaus priėmimą, vietoj teismo. Priėmimas kito žmogaus ir keitimas savo negatyvaus galvojimo apie jį ir yra atleidimas. Atleidimas išsklaido jausminį negatyvumą, kuris atėjo su neapykanta. Atleidimas atstato mumyse dvasinę ramybę, intelektualinį objektyvumą ir jausminį balansą. “Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus” (Ef 4, 32). Kai išmokstame pakeisti negatyvų teisimą atleidimu, ir mūsų pačių gyvenimas dramatiškai pagerėja.

     Be atleidimo negalime turėti ir Dievo meilės pilnatvės sau ir kitiems. Neatleidimas pastoja kelią ir maldai. “Eidami melstis, atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus, kad ir Jūsų Tėvas danguje jums atleistų jūsų nusižengimus” (Mk 11, 25). “Jei neši dovaną prie altoriaus ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie altoriaus, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tada sugrįžęs aukok savo dovaną (Mt 5, 23-24). Kaip dažnai praleidžiame pro pirštus šį Kristaus reikalavimą, užmiršdami, kad atleidimas atidaro duris Dievui išgirsti mūsų maldą.

     Katalikų Bažnyčia turi priemones, kuriomis ji siūlo naudotis Dievo atleidimo ieškantiems. Ji mums siūlo sakramentus, ypač Susitaikinimo sakramentą. G. K. Chestertonas bažnyčią vadino nusidėjėlių ligonine. Sakramentai gydo žmogaus sielą ir teikia dvasines malones. Susitaikinimo sakramentas mums primena, kad visi esame nusidėjėliai. Jeigu pamirštame, kad esame nusidėjėliai arba pasirenkame to nematyti, pasijuntame be gyvybės, atskirti nuo to, kas duoda reikšmę mūsų gyvenimui. Ieškome gyvenime to, ką tik Dievas ir jo Bažnyčia gali mums duoti. Gaila, kad daug katalikų nėra įsisąmoninę į

     Susitaikinimo sakramento svarbą. Tie, kurie išbraukė Susitaikinimo sakramentą iš savo dvasinės pratybos, save teisina, kad “aš esu geras žmogus, kuriam, ačiū Dievui, nėra mirtinio reikalo atleisti”. Tikroji Susitaikinimo sakramento esmė yra ne mūsų nuodėmingumas, bet meilė, atleidimas ir džiaugsmas, kurį Dievas siūlo per šį sakramentą.

     Kristus sakė, kad tik ligoniams reikia daktaro. Pagal G. K. Chestertoną, tik ligoniams reikia Bažnyčios ir jos teikiamo gydymo. O ligoniai esame mes visi. Bažnyčia niekada nebuvo ir nebus tobulųjų ir išrinktųjų kompanija. Bažnyčia yra ir bus bendruomenė tų, kurie siekia Dievo atleidimo ir duoda bei priima atleidimą. Atlaidūs turėtume būti ir patys sau, prisipažindami, kad esame netobuli. Tobulėsime, priimdami iš Dievo atleidimą ir teikdami jį kitiems. “Jis man visas kaltes dovanoja, gydo visas mano silpnybes” (Ps 103). Supratimas, kad mūsų nuodėmės atleistos, yra vienas iš būdų sužinoti, kad mes turime naują gyvenimą (Lk 6, 17). “Our Sunday Visitor” savaitinio katalikų laikraščio nuolatinis bendradarbis kun. Robert Griffin sako, kad mes, nusidėjėliai, esame Bažnyčios egzistavimo priežastimi — jos “raison d’ėtre”.

     Atleidimas nėra sentimentalus jausmas, lygiai kaip krikščioniška meilė nėra jausmas, kuris ateina ir praeina. Atleidimas yra apsisprendimas matyti kitą žmogų per Jėzaus akis ir mylėti jo meile, nežiūrint, kokie netobuli būtume ir kaip netobulai to siektume. Viešpatie, leisk man matyti kitą žmogų, kaip Tu jį matai, ir mylėt, kaip Tu myli — besąlygiškai.

     Atleidimas yra daugiau negu geras, krikščioniškas veiksmas, kurį darydami patenkame į dangų. Taip, krikščioniui yra svarbiausia pelnyti dangų, bet apie atleidimą kalba ir nekrikščionys. Apie atleidimą kalba ir tie, kurie nepažįsta atleidimą pasauliui atnešusio Kristaus.

     Peter Kreeft, dabartinis Amerikos katalikų rašytojas ir filosofas profesorius Boston College, taip pat dažnai kalba apie žmogaus į blogį palinkimą ir atleidimo problemą. Jis sako, kad nuo žmogaus nupuolimo jame yra įsigalėjęs beprasmis palinkimas kitą skriausti. Žmogus negali to įpročio atsikratyti. Kreeft mato mūsų istoriją, kaip karų istoriją. Blogybės, prasidėjusios individe ir šeimoje, persiduoda į gimines, bendruomenes ir tautas. Kuo žmonės yra artimesni, tuo daugiau kenčia vienas kito įskaudinimus. Kenčia giminės, draugai, bendruomenės ir tautos. Turime nesveiką pasitenkinimą, puoselėdami senas žaizdas. Jaučiamės pranašesni ir geresni, kai smerkiame kitą už jo mums padarytas nuoskaudas. Savęs gailestis teikia nesveiką pasitenkinimą ir atidėlioja atleidimą. Be atleidimo šeimos suyra, draugystės nutrūksta, bendruomenės skyla, tautos kariauja. Peter Kreeft mano, kad tam tarpusavio žmonių skausmui gydyti yra reikalingas atleidimas. Jo nuomone, atleidimas yra pats svarbiausias, universaliausias ir paprasčiausias sprendimas, gydant žmonių tarpusavio problemas.

     Psichologas Maxwell Maltz ragina atleisti ne todėl, kad atleisti yra kilnu, bet todėl, kad atleisdami patys tampame laimingesni. Visi rūpinamės kuo greičiau užgydyti kūno žaizdas, panaikinti fizinius skausmus, tačiau psichologinius skaudulius nešiojamės ir nenorime jų paleisti. Maxwell Maltz tvirtina, kad tokios žaizdos geriausiai gyja per atleidimą. Kai neatleidžiame, mes kaltiname kitus ir laikome juos atsakingais už mūsų nesėkmes. Su kaltinimu ir pykčiu ateina ir kerštas, t.y. noras veikti, kad kitas, kuris mane įskaudino, kentėtų. Dažnai girdime apie žmones, kurie paskiria visą savo gyvenimą, kad su kitu atsiskaitytų. Nepaleidžiame kitų įskaudinimų, nesuprasdami, kiek visa tai veikia negatyviai į mūsų sielą, širdį, protą ir ardo kūno sveikatą. Wayne Dyer, psichologas ir knygų autorius, mano, kad nenorėjimas arba nemokėjimas atleisti yra vienas iš pagrindinių daugelio žmonių nelaimingumo priežasčių. Jis pasakoja apie vieną motiną, kurios vienintelė dukra buvo nužudyta. Nusikaltėlis buvo pasodintas į kalėjimą. Per 18 metų ši motina troško mirties bausmės dukros žudikui. Mirties bausmė toje valstijoje buvo panaikinta. Noras keršyti nuodijo tos moters gyvenimą ir niekas negalėjo jos iš to išvaduoti.

     Daugeliu atvejų savo gyvenime galime pateisinti pyktį, kaip sveiką ir normalų reagavimą į kai kurias aplinkybes ar įvykius, kuriuos kitas žmogus mums sukūrė. Kyla problema, kai tą pyktį puoselėjame arba siekiame keršto.

     Kristaus ištarti žodžiai ant kryžiaus, “Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro”, mums labai sunkūs suprasti. Kaip žmonės, kurie mus skaudina ir skriaudžia, gali nežinoti, ką daro? Wayne Dyer išvedžioja, kad jie gali būti apakinti savo pykčio, neapykantos ar baimės. Jie net skleidžia savo neapykantą kituose žmonėse. Nekęsti tokių žmonių dėl jų veiksmų yra beprasmiška. Žmonės, kurie kitus skriaudžia, gal geriau nieko ir nežino. Vienintelis būdas juos pakeisti yra rodyti jiems savo meilę, užuot atsilyginus tokia pačia neapykanta. Čia vėl susiduriame su Kristaus mokymu: “Mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus” (Lk 6, 27). Tik mes, krikščionys, galime permatyti šių Kristaus raginimų prasmę.

     Anksčiau minėtas psichologas Dyer sako, kad mūsų gyvenimas susideda iš daugybės pasirinkimų, nors dažnai to patys nepripažįstame. Dyer išvedžioja, kad, laikydamasis neapykantos, leidžiu skriaudėjui mane kontroliuoti, kai tuo tarpu jo gyvenimas eina nepriklausomas nuo mano nusiteikimų ir jausmų. Atleidimas yra savęs išlaisvinimas. Kai atleidžiu, neduodu kitam galios kontroliuoti mano gyvenimą, jausmus ir veiksmus. Kai atleidžiu, tada nėra reikalo daugiau kaltinti.

     Philip Yancey, daugelio knygų autorius ir žurnalo “Christianity Today” vienas iš redaktorių, prisimena ir pasakoja, kaip 1990 metais pasaulis stebėjo atleidimo dramą pasaulinėje politikoje. Rytų Vokietija pirmuose laisvuose rinkimuose išsirinko parlamentą, kuris susirinko paimti valdžią į savo rankas. Pirmasis jų oficialus veiksmas buvo balsavimas už ypatingą pareiškimą, kuriame Rytų Vokietija prisiėmė kaltę už pažeminimą, persekiojimą ir masinį žudymą žydų Antrojo Pasaulinio karo metu. Jie prašė viso pasaulio žydų ir Izraelio valstybės atleidimo. Šio straipsnio autorius klausia, ką šis parlamento aktas siekė? Iš tikrųjų, tai jis neprikėlė iš numirusiųjų išžudytų žydų ir nepanaikino nacių padarytų baisumų. “Šis parlamento aktas”, — sako autorius, — atleido šiek tiek Vokietiją nuo ją 50 metų smaugiančios kaltės”. Penkis dešimtmečius jų valdžia neigė atleidimo reikalingumą. Atleidimas įgalina atnaujinti ir tęsti turėtus santykius šeimose, bendruomenėse ir tautose.

     Neseniai pasirodžiusioje knygoje “Re-turn of the Prodigal Son” Henri Nouwen, kunigas ir daugelio knygų autorius, sako, kad pasaulyje yra tiek skausmo, kad atleidimas yra dovana ir džiaugsmas, kurį teikiame sau ir kitam. O Dievui užtektų vieno kažkur slypinčio atgailojimo akto, vieno mosto, parodančio meilę kitam, vieno tikro atleidimo momento, kad jis palikęs savo sostą bėgtų pasitikti sūnaus ar dukros ir pripildytų dangų dieviško džiaugsmo garsais. Tik cinikai žiūri į atleidimą kaip nerealų sentimentalumą ir neįmato šviesos ir džiaugsmo, kurį atleidimas neša. Manau, nesunku būtų ir mums save įsivaizduoti sūnaus palaidūno rolėje, grįžtant pas mylintį ir atleidžiantį tėvą. Henri Nouwen siūlo eiti dar toliau ir išgirsti ne tik Tėvo kvietimą grįžti, bet ir patiems prisiimti mylinčio, atleidžiančio tėvo rolę. Jis sako, kad buvimas atgailaujančiu sūnumi ar dukra yra tik vienas mažas žingsnis nuo mylinčio ir atleidžiančio Tėvo. Rankos, kurios atleidžia, guodžia, gydo ir žada džiaugsmą, gali būti ir kiekvieno ir mūsų rankos.

     Tik tada pirmiesiems krikščionims daryta pastaba “žiūrėkite, kaip jie vienas kitą myli”, bus reali mūsų gyvenime.

     Stebėkime Dievo meilę ir gailestingumą pasaulyje ir aplink save. Juo daugiau pastebėsime, tuo daugiau galėsime atleisti kitiems. Per atleidimą pažįstame ir patį Dievą, nes jis yra Gailestingumas ir Atleidimas. Jėzaus raginimą “būkite tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas” gal galėtume interpretuoti ir sakyti: “būkite atlaidūs, kaip jūsų dangiškasis tėvas yra atlaidus”.