(Konkurso jaunimo, grupėje II premiją laimėjęs rašinys)

Aušra Aleliūnaitė

     Taip jau yra gyvenime, kad iš daugelio pažįstamų ir artimų žmonių, visada ieškome tikriausio, geriausio, vienintelio. Ir, atrodo, net visai nenoromis visus kitus vertinam lygindami su juo. Kai mums būna sunku, mes galvojame, o ką darytų jis? Kai mus užklumpa vargai ir neteisybė, klausiame savęs, o kaip pasielgtų jis? Ir kai nebėra vilties, vis tik abejojame, ar tikrai taip pasakytų jis. Džiaugiuosi, kad aš tokį žmogų turiu — tai Tu, mama. Kažkada Tu man buvai pirmasis kunigas, pirmasis mokytojas, gydytojas, profesorius... Metai bėgo, ir aš supratau, kad yra žmonių, geriau išmanančių savo veiklos sritį, tačiau Tu likai pats tikriausias kunigas, pati tikriausia mokytoja, gydytoja, nes Tavyje aš radau tai, kas esmiškiausia ir kilniausia žmoguje — tikrąjį žmogiškumą. Popiežius Jonas Paulius II rašė, kad “asmenybė visiškai realizuoja save nesavanaudiškai aukodamasi”. Šitie žodžiai be galo taikliai apibūdina Tavo gyvenimą. Jame nebuvo kažkokių ypatingų darbų, įvykių, žygių, tačiau jis buvo ir yra nepaprastas savo paprastumu bei žmogiška šiluma ir meile. Tu visada darei tai, ko reikalavo konkreti situacija. Tavo pareigos, tikėjimas, niekad neklausdama savęs, ar tai bus įvertinta, priimta, suprasta. Tu mokėjai žiūrėti į gyvenimą ir į žmogų visuminiu žvilgsniu, priimti jį tokį, koks jis yra — su visais talentais ir trūkumais, dorybėm ir ydom, tačiau neniekindama ir kartu nepataikaudama. Tu mokėjai tikėti kiekvienu žmogumi, nors jis būtų net labai įskaudinęs ar nuskriaudęs Tave. Ir tai mane labiausiai žavi.

     Žmogus gali atleisti kartą gyvenime, kitas sugeba du, tačiau nuolat gyventi atleidžiant bei dar ir dar kartą patikėti kito žmogaus gera valia, yra genialumas. Istorija mini daugelį pavyzdžių, kai žmonės atleido žmogžudžiams, didžiausiems nusikaltėliams, jų nelaimės, jų tragedijos kaltininkams, ir aš sutinku — tai yra didvyriška, kilnu bei šventa. Tavo gyvenime aš mačiau kitokią šventumo raišką, tačiau tai taip pat buvo nepaprasta ir žavinga. Jau ilgą. laiką aš bandau įminti šią didžiąją gyvenimo paslaptį — iš kur, mama, Tu turi tiek jėgų, kad gali iš naujo kiekvieną dieną ir kiekvieną akimirką sutikti ir priimti žmogų į savo gyvenimą su jo visomis problemomis, ribotumais, praeitim ir dabartim bei patikėti ir jam padėt. Kartais man atrodo, kad kiekvieną rytą gyvenimas Tau prasideda iš naujo ir su kiekviena nauja diena nustoja egzistuoti vakar dienos sunkumai ir nelaimės, nusivylimai ir vargai.

     Kai žvelgiu į praeitį, negaliu nepastebėt, kad gailestingumas ir atlaidumas buvo tos savybės, kuriomis ypatingai pasižymėjo Tavo šeimos istorija. Prieš mano akis iškyla šviesus močiutės prisiminimas. Našlaitės nelepino nei likimas, nei žmonės. Betgi į jos namus užsukęs kiekvienas vargeta, ligonis, kaimynas, nelaimės ir vargų spaudžiamas žmogelis rado užtarimą, gerą, nuraminantį ir sustiprinantį žodį, skalsią duonos riekę, nakvynę. Po karo jos sodyboje apsilankė daug įvairiausių tautybių ir įvairiausių negandų kankinamų žmonių. Visiems ji atrado vietos, prie ir taip gausios šeimynos apsėsto stalo, perrišo žaizdas, įdėjo vieną kitą trupinėlį, tolimon ir nežinomon kelionėn lydėdama. Visų vienodai gailėjo, už visus meldėsi, dėl visų verkė, nors kelis kartus buvo ir tų pačių nelaimėlių apvogta, įskaudinta. Ūkelis išdraskytas, vyras neteisingai įkalintas, nuolatinė trėmimų grėsmė, nedrąsios ir dažnai alkanos mažų vaikučių akys, net ir tada, kai protas ir įvykiai vertė elgtis visai kitaip; paprasta, kukli kaimo moteris sugebėjo pasidalinti savo meile, rūpesčiu, duona, malda ir ašara su tais, kuriem to reikėjo, atleisdama ir nesmerkdama jų. Taipogi ir šeimoje močiutės atlaidumas ir meilė buvo ta versmė, kuri gaivino ir palaikė tarpusavio sutarimą, vienybę. Kaip reikėtų jos išminties ir meilės dabar...

     Tuose pačiuose namuose jau šviečia kitas, tačiau taipogi labai šviesus ir viltingas žiburys — Tavo sesuo. Ji niekada nepasakys, “ne”, kai kažkam reikia padėti, ir niekada neištars “negaliu”, kai kažkas laukia pagalbos, tačiau ji moka atleisti, kai jai pasako “ne” ir kada kas nors pasiteisina negalėjimu, kai jai sunku ir reikia pagelbėti. Tuose namuose kiekvienas laukiamas ir kiekvienu džiaugiamasi, jam skiriamas šeimininkų rūpestis, laikas, vaišingumas ir dėmesys. Tačiau skaudu prisiminti, kaip dažnai už tai atlyginama pavydu ir pykčiu.

     Daug kartų taip buvo ir Tavo gyvenime, mama. Betgi nesupratimas, žmonių egoizmas, lengvabūdiškumas, nesugebėjo užtemdyti Tavo tikėjimo žmogumi. Tą didįjį visos žmonijos istorijos klausimą — kas yra žmogus? — Tu sprendei visą gyvenimą, tačiau kada ir kam Tu pasakysi, kokį atsakymą suradai ... O gal kiekvienam jo reikia ieškoti savarankiškiai?

     Betgi ką Tu ištartum žmonėms, kurie kalti dėl Tavo tautos, valstybės tragedijos? Ką Tu pasakytum tiems, kurie sugriovė Tavo tėvų gyvenimą? Apie ką Tu galvoji, mama, mokydama mus žegnotis ir kartu žinodama, kad daugelis įrodinės, jog tai tamsybės ir melas? Apie ką Tu dabar galvoji, matydama giminių ir brolių, bendradarbių ir kaimynų nesugyvenimą? Apie ką Tu mąstai, kasdieną praeidama pro šimtus piktų ir beviltiškų veidų?

     Tu atleidi, Tu turi viltį, mama! Net kai nebėra vilties, kai, atrodo, viskas amžinai sugriuvę, Tu moki vėl ir vėl nutiesti tiltus į žmonių širdis. Tu lyg iš tos gražios ir pamokančios istorijos, kai sūnui suklupus su išplėšta motinos širdim rankoje, ji suvaitoja: “Ar neužsigavai, vaikeli?”

     Tavo atlaidumas nebuvo ir nėra pataikavimas ar bejėgiškas susitaikymas su esama situacija. Tu mokėjai priimti žmogų, suprasdama, kad pati taipogi esi reikalinga paramos ir pagalbos, bei pasiūlyti jam bandyti tas problemas bei sunkumus spręsti kartu ir spręsti kūrybingai. Savo kasdieniu gyvenimu Tu mokei būti atviriems pasauliui ir ieškoti tiesos, nelipant per kitų galvas, o priimant juos tokius, kokie yra, ir įsipareigojant kartu su jais keisti ir kurti gyvenimą. Nė vienas žmogus nėra tobulas, nė vienas negimsta šventas, ir visi turim suprasti, kad darom klaidų, kad turim atleisti vieni kitiems mūsų nepasisekimus, mūsų trūkumus, nes kitaip pasaulis uždustų egoizmo ir pavydo dūmuose. Atlaidi meilė yra plati, gili ir kūrybinga. Ji randa tūkstančius kelių prieiti prie žmogaus ir jam padėti. Ji ne tik pataria, ką ir kaip daryti, dalindamasi džiaugsmais. Tu mane išmokei suprasti, kad tai yra atlaidumo esmė, Netikras toks atlaidumas, kai tu “atleidi”, tačiau vis tiek laikai save geresniu, aukštesniu, teisingesniu. Tikrasis atlaidumas yra pasidalinimas. Problemų, sunkumų, vargų pasidalinimas per pusę, pasidalinimas gyvenimo išmintimi, patyrimu, įsipareigojimas spręsti tas problemas ir tuos sunkumus kartu. Priešingu atveju yra tik tuščiažodžiavimas, nes tu ne tik neatleidi, bet ir dar kartą pagerbi save ir savo “tobulumą”.

     Į sąmonę ir širdį sminga sukrečiantis Jėzaus pavyzdys. Jis atėjo atleisti mums, sutaikinti Dievą ir žmogų. Jis niekad nedemonstavo ir nesigyrė savo tobulumu, visas jo gyvenimas liudijo pilnutinį žmogaus problemų suvokimą, jis prisiėmė kryžiaus auką, kad paliudytų — štai aš su jumis dalinuosi jūsų kančia, jūsų vargais, tad gyvenkim, kurkim, kovokim kartu, aš jus suprasiu ir padėsiu! Tai yra kelias į tikrąjį atlaidumą! Galbūt dėl to jis ir yra toks sunkus...

     Mama, aš tau labai dėkinga už tai, kad Tu buvai ir esi mano gyvenime pavyzdys žmogaus, kuris iš tikrųjų nori ir siekia atleisti. Tavo gerumo, dėmesio užteko įkyriausiems kaimynams, pramuštgalviams vaikams, reikliausiems namiškiams, artimiesiems ir nepažįstamiems. Mane visada stebina ir žavi tavo žvilgsnio, minčių, darbų platumas ir gilumas. Ir kai bandau klausti, iš kur tai, randu tik vieną atsakymą — tai gilus Tavo tikėjimas ir savojo pašaukimo įsisąmoninimas. Sakoma, kad žmogus, artėdamas prie žmogaus, kartu artėja ir prie Dievo. Mama, Tavo gyvenimo kelias buvo ir yra toks — kelias į tikrąjį žmogiškumą.

     Dėkoju Tau, kad savo gyvenimu parodei, jog žmogaus orumas, pagarba jam, jo supratimas ir įvertinimas yra realūs dalykai, kad galima ir privaloma taip gyventi. Dėkoju Tau ir už tai, kad mano gyvenimui ir ieškojimams suteikei tikrumą ir įsitikinimą, jog bet kada galima pradėti viską iš naujo, jei tau nepavyko ar tu suklupai, kad tikras žmogus sugeba atleisti ir sugeba pasidalinti su tavim skalsia gyvenimo ir meilės duona.