Spausdinti

RITA VINCIŪNIENĖ

     Gyvenimas kryžkelėje. Jau kuris laikas taip charakterizuoju savo dienas. Ir naktis. Ir visą visą buvimą.

     Pavakarys. Leidžiasi saulė. Lipu ir aš laiptukais iš bažnytėlės, tvirtai sumūrytos kalnelyje. Nusileidžiu grubiom cementinėm pakopom tiesiai į kryžkelę. Kiek daug kelių! Kiek daug mašinų ir žmonių, žmonių ir mašinų juose, tuose keliuose. Ir kas keisčiausia — visi jie žino, kuriuo keliu kiekvienam iš jų sukti. Ne tik žino — skuba, bėga, lekia paknopstom, zvimbdami, kitus į šalis stumdydami ir vaikydami. Visi skuba savais keliais. O aš?

     Vakar nutariau: nuo to, kad kasvakar bėgiosiu į Dievo namus, tikėjimo many nepadaugės. Reikia kažką kitaip daryti... O šiandien vėl aš čia. Klupau, tyliu, nieko nemąstau. Jaučiuosi tarsi belsčiausi į duris, už kurių vaikšto vien šventi žmonės, vaikšto po iki geltonumo nušviestas, švarutėles grindis, tyliai, ramiai kalbasi, bendrauja, šypsosi vienas kitam. O aš stoviu prie slenksčio, beldžiuosi ir žinau: mano kojos nešvarios, praeities dienų, mėnesių, — ką ten! — ilgiausių metų gyvenimo be Dievo purvais aptekusios. Tie grumstai — įkyrios mintys niekaip nesiduoda nuvalomi ir numetami šalin. Kaip kokie pūdus sveriantys svarsčiai prie kojų — nei bėgti, nei vietoj stovėti. Ak, Viešpatie! Nepasitiksi Tu manęs už tų durų, kur taip švariai iššveistos grindys. Reikia man gręžtis nuo jų. Užteks stovėti čia ir tuščiai belstis. Kuo greičiau ir kuo toliau nuo pasaulio, į kurį durų niekas man neatidaro! Nekaltinu kitų. Pati kalta — per daug nešvarių gurvolių prie kojų. Nepabėgsiu jau nuo praeities. Nenuplausiu, nenuvalysiu jau jos nei nuo kojų, nei nuo sielos.

     Liksiu kryžkelėj? Ar suksiu atgal?

     Viešpatie, padėk!.. Dar taip sunku nebuvo, Viešpatie, gelbėk, padėk!

     Ne pas žmones reikia ieškoti tikėjimui atsparos ir tvirtybės! — rimtai nutariau. Tegu ir dvasininko rūbus jie dėvi, jo vardą nešioja! — supykau. Retas kuris tave išklausys, dar retesnis patars, padės! — įniršau. Jie savimi užsiėmę, jie daug meldžiasi, medituoja, jie džiaugiasi Viešpaties valia ir galia, jie mano, kad viską už juos Viešpats padarė, daro ir ateity darys. Belieka tik stebėtis ir gėrėtis: kaip gera! kaip gera pasitikėti visur ir visada Viešpačiu!.. Kaip blogai, kad tau negera... Kaltė tavyje, tavo praeityje, tavo nuodėmėse. Nusiplauk jas, ir bus gera, — ištiesia rūpestingai nuluptą minkštutėlę kriaušę. Viskas bus gerai, pamatysi, kaip viskas bus gerai! — siūlo juodai prinokusių slyvų porelę... Ak, — noriu šaukti. — Ne slyvos, ne kriaušės man reikia iš tavo rankų! Man reikia nors menkučio žodelio — ženklo, kad mane užgirdai, kad mane supratai. Tik ženklo, tik užuominos — ir užteks. Žinosiu, kad bent nuo manęs neužsitvėrei nepermatoma šiferio siena, aklina cemento tvora, kaip antai nuo tų kaimynų, kurių biolaukų poveikis tave dirgina, blogai veikia, ir todėl nuolat bijai, kad pasidarys nebegera. Slepiesi į savo kiautą, lendi į savo uždarą kambarėlį — šiltą pasaulėlį, kur kasdien, kas akimirką gali džiugiai šviesiu veidu kartoti: kaip gera, kaip gera, kaip gera... būti nuolat su Dievu. O su žmonėmis?! Negera?! O taip! Pikti žmonės, bjaurūs žmonės, jie suardo vidinę pusiausvyrą, nes jie — negeri. Tvorų, tvorų, tvorų! Kuo daugiau cementinių, vielinių, brūzgynais apželdintų tvorų! Ir kuo aukštesnių! Kad būtų gera ir kad nematyčiau tų, kuriems negera?

     Užveriu vartelius.

     Ne, ne pas žmones reikia ieškoti tikėjimui atsparos — savyje reikia surasti tą tvirtybę. Ačiū, Viešpatie, kad laiku tai supratau. Dar ne vėlu, dar ryšiuosi ieškoti ir tikėsiu, jog pavyks surasti tvirtybę, atsparą, ramybę.

     Merkinė. Spalis. Šalta, žvarbu. Ilgas važiavimas benzinu prismirdusiame, išklerusiame pakruojiečių autobusiuke. Žiūrėk, kaip gražu už lango, gėrėkis, grožėkis rausvų, gelsvų, rudų ir dar žaliuojančių spalvų žaisme, grožėkis ir mylėk nuostabųjį Viešpaties tvarinį — žemiškąjį pasaulį. Tada nebus šalta ir žvarbu, tada ir nesopės galva, apsvaiginta benzino kvapo; grožėkis, grožėkis Viešpaties pasauliu, juk ne kasdien regi jį tokį spalvingą, spindintį ir besimainantį, — raginu visą kelią save ir negirdžiu draugės purškiamų ausin naujienų naujienėlių.

     Merkinė. Graži geltono mūro bažnyčia. Pulkeliai svečių, šventoriuje belūkuriuojančių gedulingų pamaldų pradžios. Tarp jų ir visų keikto nukeikto garsaus sovietinio rašytojo žilaplaukė galva, ir amžinai atsilapojusio nepaklusniom apykaklėm, susivijusiais šalikais vėjavaikiško poeto povyza, ir senas pažįstamas literatūrologas pasisveikinimui linkteli jau žilą barzdelę — ak, kada jis spėjo taip nubalti?! Čia pat pulkelis kitų pažįstamų rašytojų, poetų, šiaip mokslo vyrų veidų. Suplūdo į Merkinę žvarbią spalio dieną. Krėvę, tą daug kentėjusį, daug klajojusi “dangaus ir žemės sūnų”, parvežė į Lietuvą, į gimtinės kalnelį užkasti amžinam poilsiui. Susibėgo, sulėkė, palydės, pagerbs, daug daug gražių žodžių prikalbės, ne vienas ir ašarą nubrauks...

     Ne ironiškai žiūriu, ne. Man pačiai graudu. Ir jaukioje, išpuoštoje svečių pritutintoje bažnyčioje pamaldų metu, girdint taip įprastus, Tau, Viešpatie, pagarbinti skirtus žodžius, graudu. Ir lydint spindinčias spalvoto metalo urnas pro duris, per šventorių, per miestelį... Din-dan din-dan, dan-gun, dangun, — lydi laimingai sugrįžusius į tėviškėlę žemaūgio, kuproto, o tokio didelio, nes didelės sielos buvusio žmogaus palaikus Merkinės bažnyčios varpas ir kreivas, šleivas — tikras Krėvės apysakų personažas! — varpininkas, susiraukšlėjusiu, išgeltusiu, bet tokiu išdidžiu veidu: ne bet kam skambinu, dideliam žmogui skambinu, rašytojui, akademikui, Kauno, Vilniaus, Pensilvanijos universitetų profesoriui skambinu!.. Ir savo žmoną Oną Mariją, liūdnų viso gyvenimo dienų palydovę, antrąkart Krėvė parsiveža į tėvų žemelę: pirmąkart iš Baku kaip nuotaką, o dabar iš didelių ir šaltų Filadelfijos kapinių amžinam poilsiui. Sugrįžo, sugrįžo dar vienas didis lietuvis ilsėtis į tėviškės žemelę, prašęs ir maldavęs: tik parvežkit mane į Lietuvą, nenoriu mirti ir būti palaidotas Amerikoje, tik parvežkit... Parvežėm. Laidojam. Jau ir antkapinis paminklas įgudusio liaudies meistro drožėjo ranka išskaptuotas, ir koplytėlė baltuoja, iš naujų lentų sukalta, ir beržas, ir ąžuolas, ir klevas gerbia šios žemės žmogaus atminimą, barstydami geltus geltus lapelius. Tik pušys ošia išdidžiai. Ir Tu, Viešpatie, klausai mūsų kilnių, šventų žodžių (“visą gyvenimą Krėvė kėlė metafizinį skliautą virš gimtos Lietuvos... dirbo ir gyveno kaip širdis liepė... ištvėrė, nes tvirtai tikėjo... sugrįžo, nes labai norėjo ir troško...” ir kažką mąstai. Ir ten, Merkinės bažnyčios paskliautėje, ramiai iš paveikslo žvelgi, ir prie rašytojo gimtinės nuo naujai pastatyto kryžiaus stebi vartus, supintus iš žalių eglišakių ir perrištus juodu kaspinu, ir mus, tremtinių dainą virkaujančius, ir čia, gražiame dzūkiško smėlio kalnelyje, glostai savo žvilgsniu būrį žmonelių, sulėkusių iš visos Lietuvos. Žvelgi į mus, o Viešpatie, stebi mus, glostai, o gal ir bari! Gal bari, jei profesoriui, baigiantis laidotuvėms, tenka priminti: ne iš aukso, ne iš brangaus metalo šios urnos — Lietuva Krėvei tokių nupirkti pinigų neturėjo! — todėl nerauskit šitos kapavietės, tesiilsi pargrįžę. Tesiilsi...

     Merkinė. Spalis. Žvarbu, šalta. Tik ne sieloje. Kažkodėl anksčiau tokiu metu, Viešpatie, aš Tavęs nejausdavau. Negi Tu pasitraukdavai, išnykdavai, nusigręždavai?! O dabar štai pleveni juodame kaspinėlyje, sumezgusiame eglišakių vartus, leidiesi iš dangaus tiesiai į sielą mažyčiu geltonu beržo lapeliu, šiureni šalnos pakąsta kapų kalnelio žole. O Viešpatie, tu esi visame kame. Ir todėl ši spalio diena sušyla nuo gerumo palydėjus į kalnelį jo išsiilgusį “dangaus ir žemės sūnų”, visą ilgą ir klaidų gyvenimą ieškojusį Tavęs, Viešpatie.

     Vaikštau visą dieną, nešiodama keistą sunkumą. Tarsi tonas sveriantis presas spaudžia mintį, gniaužia širdį, verčia tik kvailai šieptis, kur reikėtų lengvai nusijuokti. O juk sekmadienis — kojos pačios, be jokio džiaugsmo ir entuziazmo, žino savo kelią. Praeinu pro klausyklą, kurioje sėdi mažulytis senučiukas kunigas, pabalnojęs nosį akiniais ir įsikniaubęs į tokį pat senuką brevijorių. Atsiklaupčiau štai prie langelio, išsitrokščiau viską, aišku, palengvėtų. Bet ne, praeinu, surandu ramią, tylią vietelę, kur tik tabernakulis prieš akis, bandau susikaupti, melstis — nesiseka. Malda praeina pro šalį. Slenku į savo įprastą vietą, kur išklausysiu sekmadieninį Viešpaties pagerbimą ir krūpteliu, išvydusi baltą baltą pažįstamos sesės vienuolės veidą. Meldžiasi taip susikaupusi, kad niekas aplinkui neegzistuoja... Būtinai po sumos pasivysiu, prakalbinsiu, pasišnekėsim, gal palengvės. Deja, nepagaunu. Ji dingsta dar prieš šv. Mišių auką (“labai sušalau ir neištvėriau”, — prisipažins ji man vėliau telefonu). Užtat susitinkam su dukra, užsukam į kavinukę, gurkšnojam sultis tylėdamos, nors pati ją čia pasikviečiau. Dukra kantri, nereikalauja mano dėmesio, nors aiškiai matau — kenčia įžūlią tylą.

     Visa diena tokia — kelias tonas sveriančiu presu prislėgta. Gal vakaras bus kitoks? Dukros išeina į svečius, lieku viena. Pasimelsiu, — pirma mintis. Bet... pratrūkstu! Pagaliau. Ašaros greit virsta inkštimu, raitausi tarsi paspirtas šunytis patvory lietui drengiant. Gniaužiu kumščius, inkščiu ir vaitoju: “Viešpatie, kur Tu? Viešpatie, kodėl Tavęs nėra? Viešpatie, atsiliepk!.. ” Penkios, dešimt minučių, penkiolika — Viešpatie... Ir tyla. Ilga, spengianti, beprotiška tyla. Dabar gūžiuosi iš baimės. Iš pasibaisėjimo dėl viso to, kas užgriuvo mane, kas prislėgė mano pasaulį, kas suardė išorės darną ir harmoniją, kas sukėlė tokią sumaištį mintyse. Viešpatie, o kas toliau? O kur toliau? O kaip toliau?..

     Prisnūstu tik paryčiais. Prabundu ir — strimagalviais iš lovos. Pavėluosiu juk į darbą! Suspėju, žinoma. Ir iškart pasineriu į šimtus kasdieninių rūpesčių. Išsivaduoju nuo jų tik tada, kai į mano kabinetą kažkieno abejinga ranka stumteli apsižliumbusį vaikiuką:

     — Žiūrėkit, pavaduotoja, sakosi sergąs...

     Pritupiu prie to gailaus padarėlio, nesuspėjusi išsitraukti nosinuko, delnu nubraukiu ašarėles nuo abiejų skruostų. Bet jos dar didesniu srautu pasilieja, vaikas suaimanuoja — pilvukas skaudąs, o gydytojo labai bijąs. Nuraminu ir ieškau jau ne gydytojo, o jo mamos. Išsikviečiu ją telefonu, o kol ji ateis, sėdžiu šalia dar tebesigraudinančio Deimantėlio ir jaučiu: kaip gražiai, vaikeli, ir aš su tavim dabar išsiverkčiau, kaip išsiverkčiau, tada tikrai gal palengvėtų. Bet ne. Man privalu būti mokytoja. Be to, duris jau veria ligonėlio mama, atgabenu iš klasės jo krepšelį su knygomis, palydžiu abu klaidžiais koridoriais namo.

     Kas dabar?

     Ak, manęs dar laukia nemalonus pokalbis su mokytoja, visiškai nemylinčia vaikų.

     Ir štai pagaliau aš laisva. Dabar greičiau į katedrą, į jos popiečio tylą, prie mano numylėto Švč. Marijos Mergelės paveikslo — greičiau. Negi ir čia aš nerasiu paguodos, ramybės, negi ir čia nepalengvės? Verksiu? Maldausiu? Tylėsiu? Melsiuos?..

     Viešpatie, tai šitaip aš vis dar tebeieškau Tavęs.