JONAS LAURIŪNAS, SJ

4. Prieš teismą

     Kai dar nebuvo išrasta garo mašina ir laivai neturėjo jokių motorų, jie plaukdavo arba vėjo jėga — burėmis arba irklų pagalba. Irkluodavo vergai, kaliniai. Jų dalia buvo sunki. Pasakojama apie vieną kunigaikštį, kad jis kartą nuėjo pas irklininkus, nusprendęs paleisti laisvėn tą, kuriame bus gyvas tiesos ir nuoširdumo jausmas. Iš eilės jis apklausė pasmerktuosius, už ką jie sėdi. Visi sakėsi nekalti esą, nieko blogo nepadarę, o čia patekę kaip niekšybės ir šmeižtų aukos. Kunigaikštis pastebėjo vieną, kuris laikėsi ramiai ir nesiskundė, neverkšleno. Už ką jis nubaustas, užklausė jį. Šis, lengvai nuraudęs, atsakė: “Čia man ne pyragai, bet aš to užsipelniau. Nenorėjau klausyti tėvų, pabėgau nuo jų, vagiliavau ir kitokių piktų kvailysčių prasimaniau — dviejų valandų neužtektų išpasakoti, ką esu blogo padaręs. Kunigaikštis patylėjo, paskui prabilo: “Kas atsitiko, kad tu, toks nenaudėlis, patekai čia tarp nekaltų žmonių? Greičiau susidėk savo daiktus ir dink iš čia, kad nesugadintumei šių garbingų žmonių”. Jam nuėmė grandines ir išleido į laisvę.

     Šio humoristinio pasakojimo drabužiu yra aprengta liūdna tiesa. Mes patys norime būti be kaltės ir labai mielai krauname kaltes kitiems. Dėl pirmojo nenusipelnome papeikimo, nes tai yra ženklas, kad žmoguje yra kilnių pradų ir jis yra skirtas aukštiems dalykams. Antrasis bruožas atskleidžia tamsiąją mūsų prigimties pusę — mes nenorime prisipažinti prie savo klaidų.

Popiežius kalba minioms.

     Biblija, pasakodama apie pirmojo žmogaus puolimą, pastebi, kad Adomas savo kaltę suvertė ant moters ir netgi tam tikra prasme apkaltino Dievą: “Moteris, kurią man davei, suvedžiojo mane”. Moteris savo kaltę suvertė ant žalčio. Nė vienas jųdviejų nenorėjo prisipažinti prie savo kaltės. Pirmasis žmogžudys Kainas pakėlė ranką prieš nekaltąjį savo brolį Abelį iš pavydo — kaltę matė ne savyje, bet kitame. Ir Dievas jį įspėjo: “Kodėl supykai? Jei gerai elgiesi, argi negausi užmokesčio? Jei piktai elgiesi, argi nesusilauksi bausmės?”

     Bažnyčia savo kilniausiąjį veiksmą — auką padeda atgailos aktu: šv. Mišių pradžioje pareiškiame Dievui, kad esame nusidėjėliai, kad esame nusikaltę vieni kitiems: “Prisipažįstu... ir jums, broliai, seserys”. Tuo išreiškiame, kad nepritariame nuodėmei, ją smerkiame, ryžtamės kovoti su ja. Taip patys reiškiame savo nevertumą būti Dievo artimybėje, atsimindami, ką psalmistas (23) sako:

     Kas įžengs į Viešpaties kalną?
     Kas drįs jo šventykloj pabūti?
     Žmogus, kurio rankos nekaltos,
     kuris turi sąžinę gryną.

     Šioje Kristaus Aukoje turi dalyvauti jau nuo pat pirmo momento pamaldžiai nusiteikę. Nuodėmė negali būti toleruojama mūsų širdyje. Mes stojame į Dievo teismą, į bendruomenės — Bažnyčios teismą, nes mūsų asmeniškos nuodėmės ir ją žaloja. Prisipažįstame, kad “labai” nusidėjome. Didžiausia kaltė turbūt būtų, jei sakytume: “Aš neturiu kalčių, aš nematau savyje kalčių, aš neturiu ką išpažinti”. Čia prisidėtų dar mūsų trumparegystės kaltė.

     Prisipažįstu ne tiktai, ką padarėme blogo, bet kalte laikome ir apsileidimą, nerūpestingumą. Nepadarę gero mes esame kaip tas Evangelijos kunigas ir levitas, kurie plėšikų sumuštą žmogų paliko kelyje ir jam nepagelbėjo (Lk 10,30). Arba kaip tos paikosios merginos, kurios nepasiėmė į žibintus alyvos (Mt, 3). Mes būtume kaip tas nenaudėlis tarnas, kuris gautą iš šeimininko pinigą neleido apyvarton, bet paslėpė skepetoje (Lk 19,20). Arba paslėpė žemėje (Mt 25,25). Mes būtume kaip fariziejus Simonas, kuris nieko blogo nepadarė, bet daug gero apleido: jis nedavė vandens Viešpačiui kojoms nusiplauti, nepasveikino pabučiavimu, nepatepė kojų tepalu — neparodė nuoširdumo, meilės (Lk 7,36). Apsileidėlis patiria iš Viešpaties mažiau atlaidumo ir gailestingumo, kaip nusikaltėlis, kuris gailisi (Lk 7,47).

     Kažkas yra pasakęs, kad nepadarytas darbas, neatlikta pareiga — tai neužmokėta skola. Vokiečių filosofas Hartmanas sako: “Ką padariau gero, lieka kaip malonė, ką apleidžiu ir nepadarau, lieka kaip kaltė”.

     Šis gailesčio aktas turėtų paaštrinti mūsų žvilgsnį į nuodėmę. Tai ne mažmožis. Tai panieka Dievui, nuoskauda kitiems, tai prasilenkimas su žmogaus paskyrimu, todėl sakome: “labai nusidėjau”. Tuo pačiu pabrėžiame, kad suprantame, jog mums reikia atpirkimo — Dievo pagalbos, Dievo malonės. Bažnyčia įvedė šią praktiką, prisimindama šv. Pauliaus žodžius: “Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės (Kor 11,28).

     “Nusidėjau mintimis”. “Kam jūs taip manote savo širdyje”, — klausė Kristus fariziejų ir Rašto aiškintojų, kai šie smerkė Kristų savo mintyse už tai, kam jis nuodėmes atleido vienam paliegėliui (Lk 5,22). Evangelistai rašo, kad Jėzus perprasdavo žmonių mintis (Mk 2,8); Jis žinojo, kas yra žmogaus viduje” (Jn 2,25). Jis kaltino fariziejus: “Jūs valote taurės ir dubens išorę, o viduje esate pilni gobšumo ir nelabumo” (Lk 11,39). Jis skaito ir geras mintis: “Kai tu sėdėjai po figmedžiu, prieš pakviečiant tave Pilypui, aš mačiau tave” (Jn 1,48). Mintys — tai mūsų darbai, jų versmė. Kokios mintys, toks žmogus.

     “Nusidėjau žodžiais”. Apaštalas Jokūbas rašo: “Kas nenusideda kalba, tas yra tobulas žmogus: jis sugebės pažaboti ir visą kūną... Liežuvis yra ugnis. Liežuvis, tarsi blogio visetas, glūdi tarp mūsų narių, suteršia visą kūną, padega visą gyvenimo eigą, patsai pragaro padegtas... Liežuvio joks žmogus nepajėgia suvaldyti. Juo šlovina Viešpatį, savo Dievą, ir juo keikiame žmones... Iš tų pačių lūpų plaukia ir laiminimas, ir prakeikimas” (3). Augustinas dar smarkiau išsireiškia: “Jūs gi nužudėte liežuvio kalaviju, kai šaukėte: ant kryžiaus jį! ant kryžiaus jį!” Blogiausi yra ne tie pikti žodžiai, kuriuos pasakome, bet tie geri žodžiai, kurių nepasakome.

     “Nusidėjau darbais”. “Jis atlygina kiekvienam pagal jo darbus” (Mt 16,27). “Ugnis ištirs, koks kieno darbas” (1 Kor 3,13), nes jų darbai seka juos” (Apr 14,13). Darbai parodo, kas yra žmoguje. Evangelija pasakoja apie du sūnus. Vienas iš pradžių atsikalbinėjo tėvui, bet paskui paklausė ir nuėjo dirbti, o kitas sakė “gerai, gerai”, bet neklausė ir nėjo dirbti (Mt 21,28).,

     “Esu kaltas”. Kaltė yra išdidi. Kaltė — tai užsidarymas savo kiaute, savo nuomonėje, savo užsispyrime. Prisipažinimas — tai išėjimas iš šio kalėjimo. Evangelijoje skaitome: “Pragydo gaidys. Tuomet Viešpats atsigręžė ir pažvelgė į Petrą. Petras atsiminė... Jis išėjo laukan ir graudžiai pravirko” (Lk 22,62). “Esu kaltas” gali pasakyti tik tas, į kurį Viešpats pažvelgė. Tada kiekviena kaltė tampa “Laimingąja kalte”, jei tik mato atgręžtas į save Kristaus akis. Kai Jėzus tris kartus klausė: “Ar myli mane?”, Petras atsakė: “Viešpatie, Tu viską žinai, Tu žinai, kad aš Tave myliu” (Jn 21,17). Petras nesakė “esu kaltas”, bet “Tu viską žinai”. Kaltę jis mato Viešpaties akimis, o ne žmogišku žvilgsniu, kai norime psichologiškai pasiaiškinti ir pasiteisinti. Viešpaties žinojimas “Tu žinai, kad tave myliu” teikia malonę, atleidimą. Nors meilė būtų ir mažutė, kaip garstyčios grūdas, ji perkels kaltės kalną.

     Stovėdami prieš Viešpaties teismą, šalia Teisėjo didybės matome ir savo gynėjų, advokatų. Mes kreipiamės į tą, kurią giesmėje “Sveika, Karaliene” vadiname “Mūsų Užtarėja”. “Prašome Švenčiausiąją Mergelę Mariją, visus angelus ir šventuosius, kad jie mus užtartų. Kreipiamės ir j pavojingiausius mūsų kaltintojus ir teisėjus — į mūsų brolius ir seseris, kad jie už mus maldautų Viešpatį mūsų Dievą.

     Šis visas kreipinys — tai mūsų, žmonių, sukurtas, bet paskutinis sakinys “melski už mane Viešpatį Dievą” primena Tomo žodžius “Mano Viešpats ir mano Dievas” (Jn 20,28).

     Mes stovime prieš Kristų, Nukryžiuotąjį ir Prisikėlusį. Mes kreipiamės į Jį, kuris yra Teisėjas ir kartu rodo savo žaizdas. Bet Jis stovi ir mūsų brolių tarpe, Jis, tapęs mūsų broliu, panorėjęs būti į mus panašus (Žyd 2,17). Jis nesigėdija vadinti mus savo broliais (Žyd 2,11). Stovi Kristus. Jis “amžinai gyvas, kad mus užtartų” (Žyd 7,25).

     Šis gailesčio aktas atliekamas stovint — tai pagarbą išreiškianti laikysena. Tariant “esu labai kaltas”, mušamasi į krūtinę... Šitoks gestas šiandien atrodo jau nemodernus, pasenęs... Bet liaudyje vis tik gyvas, nuo seno žinomas, reiškiąs nuoširdumą, gailestį, gydytojas, apžiūrėdamas ligonį, beldžia į krūtinę, kad nustatytų vidinių organų stovį. Prisiminus medicininę apžiūrą, gali mums paaiškėti ir liturginio gesto reikšmė: mūsų siela turi pagyti, turi būti sveika. Evangelija, aprašydama Jėzaus mirtį, pastebi: “visa minia, susirinkusi pažiūrėti reginio ir pamačiusi, kas įvyko, mušėsi į krūtinę” (Lk 23,48). Šv. Mišiose mes gi skelbiame Viešpaties mirtį! Evangelijos palyginime skaitome: “Muitininkas mušėsi į krūtinę, maldaudamas: ‘Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!’ Sakau jums: šitas nuėjo į namus nuteisintas” (Lk 18,13). Tai ir yra svarbiausia, kad mes būtume išteisinti.

     Po bendro kalčių išpažinimo prabyla kunigas, prašydamas Viešpatį atleidimo. Reikia žinoti, kad ši kunigo malda neturi nieko bendro su atgailos sakramentu, kaip kai kurie galvoja — tai nėra išrišimas ir neatstoja šio sakramento, kuris yra reikalingas, norint gauti sunkių nuodėmių atleidimą. Gailesčio aktas, įjungtas į šv. Mišias, yra “sakramentalija”, ji naikina mūsų lengvąsias nuodėmes, jei tik gailimės už jas. Šio akto tikslas — sužadinti mumyse gailestį, o tai yra naudinga sąžinės nuvalymui.

     Pagal liturgijos nurodymus gailesčio aktas gali būti ir kitokio pavidalo. Jei prieš šv. Mišias būna kokia kita apeiga, gailesčio aktas išleidžiamas.

     Išreikšdami Viešpačiui savo nevertumą, prisiminkime Evangeliją: “Jėzus pamatė didžiulę minią, ir Jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens” (Mk 6,34). Jėzus kalbėjo: “Gaila man minios nes... neturi ko valgyti”. (Mt 15,32). Šv. Mišiose susitinkame su Kristumi, kuriam gaila mūsų. Jis mato mūsų nuodėmių naštas, jas ima su savimi ir neša savo kryžiuje, kurio drama sudabartinama šv. Mišiose. Kaltė yra kaip purvas. Viešpats savo perverta širdimi padaro mūsų širdį švarią.