Spausdinti

Bitė Vilimaitė

     Spindintis ledinis takas nuo pat plento buvo pabarstytas pelenais ir eglišakėmis, kad atvažiavusieji lengviau atrastų kelią. Lionginą su vyru ėjo, slidinėdami, tvarstydamiesi už tvorų, gindamiesi nuo pristojusio pikto šuniuko. Žemos obelų šakos draskė rankoves. Štai ir namas. Ten pleveno žvakių liepsnos lange, aidėjo giesmės, kieme stoviniavo moterys juodomis skarelėmis. Lionginos vyras pastūmė vartelius ir klupdamas ėjo per kiemą namo link. Čia tolimame kaime, buvo mirusi jo vienintelė sesuo, palikusi septynis našlaičius.

     Viduje buvo prisigrūdę žmonių, visi verkė, žiūrėdami į tą šiurpų vaizdą — septynias galvas, išsirikiavusias prie motinos karsto, tarsi papurusius jurginų žiedus. Kurgi tėvas?.. “Tėvas ... tėvas!” ...” — šlamėjo priekaištingi žodžiai. Jis jau nuo ankstaus ryto girtas kažkur įlindęs miega...

     Po laidotuvių giminės pradėjo dalintis mažesniuosius vaikus. Lionginą buvo nusižiūrėjusi Viliuką, geltonplaukį, trejų metų rubuilį. Būtų jos Juozukui brolis. Tačiau Viliukas pasislėpė nuo Lionginos po laiptais, užlindo už kubilo ir niekaip nesidavė ištraukiamas. Visai pasimetusi, sutrikusi Lionginą bejėgiškai žvalgėsi. Ir tada kažkas ją stipriai patempė už sijono — tai buvo Nastė, aštuonerių metų mergaitė piktos senutės veidu.

     —    Ar tu nežinai, kad Vilių ima agronome? — pasakė ji. — Dėl jo gražumo. Jų jau susitarta... Jam jau ir triratukas yra nupirktas, — pavydžiai pridūrė. — Aš viena likau... Ar manęs nenorėtumėte imti?

     —    Norėtume, norėtume, — vienu balsu užtikrino Lionginą su vyru, nors jiems ta mergaitė visai nepatiko. Tačiau juk jie negali rinktis, kaip lėlių parduotuvėje.

     Įlipus į autobusą, Lionginą pastebėjo, kad mergaitės galva pilna gyvių. Ji persigandusi aprišo ją skara, kad tik žmonės nepastebėtų ir jų neišprašytų lauk.

     Namie nekantraudamas, išsidėstęs savo žaislelius, laukė Juozukas. Jo veidas švietė iš laimės, kad dabar jis turės seserį, — nebus vienas.

     Atsistojusi priešais, Nastė nedraugiškai apžiūrėjo jį:

     —    Ar tu irgi šlubis, kaip tavo tėvas? — paklausė.

     —    Ne, ne, — užtikrino ją Juozukas. Ir tvirtai pridūrė: — Mano kojos sveikos. — Ir net truputį prieš Nastę pašoko.

     —    O čia kas? - paklausė Nastė, apžiūrėdama Juozuko žaislus.

     —    Žiūrėk, sesyte, aš padalinau mudviem po lygiai spalvas.

     —    Bet man reikės daug daug rudos spalvos. Aš žadu piešti mamos laidotuves.

     —    Gerai, sesyte, imk viską, — sutiko Juozukas.

     Tą patį vakarą Liongina visai trumpai nukirpo Nastei, kuri rėkė ir spyriojosi, plaukus. Jos pasipiktinimui nebuvo ribų, kai, šiek tiek apgerbta, pasižiūrėjo į veidrodį.

     —    Ir jam nukirpk gaurus, — rėkė ji, pirštu durdama į Juozuką.

     Jie visi nusigandę tylėjo.

     Ir prasidėjo, ir prasidėjo... Nuo ankstaus ryto bute girdėdavai Nastės balsą: ji komandavo Juozuką, dainavo nešvankias daineles, pati sau pritardama pianinu — trankė klavišus, kaip papuola. Be jos nebuvo galima suvalgyti nė kąsnelio — ji imdavo šaukti:

     —    Ir vėl jūs, žalčiai, viską suvalgėte? Ir man nepalikot?

     Kai vaikai piešdavo, Nastė visai užvaldydavo rudą spalvą.

     —    Sesyte, — plonu balseliu maldaudavo Juozukas.

     —    Reikia savo turėti, — atkirsdavo Nastė.

     O kartą, grįžus iš parduotuvės, Liongina rado savo Juozuką, su lagaminu sėdintį ant laiptų.

     —    Kas atsitiko, sūneli? — sušuko ji išsigandusi.

     —    Mama, Nastė pasakė, greit bus karas, ir mums reikės su daiktais bėgti į slėptuvę...

     —    Nebegaliu daugiau, — vakare pasakė Lionginą savo vyrui, kai jis sugrįžo iš darbo.

     —    Nebenoriu aš jos.

     —    Žiūrėk tik, kad ji neišgirstų, ką kalbi, —    pašnabšdomis įbaugintas pasakė jai vyras ir sandariau privėrė virtuvės duris.

     Liongina irgi nejučia perėjo prie šnabždesio:

     —    Ir tai — savo namuose. Savo namuose... — šnabždėjo ji. — Žodžio garsiai nebegali pasakyti.

     Ir tą akimirką Nastė įsiveržė į virtuvę.

     —    Alų geriate? — pašaipiai pasakė dėdei, nužvelgdama stalą. — Mano tėvas, girtuoklis, irgi nuo alaus pradėjo.

     —    Negerk, tėte, alaus, — apsikabinęs tėvo kaklą, su ašaromis maldavo Juozukas.

     O vieną dieną Nastės aplankyti atvažiavo vyriausias brolis Vacys.

     Jis mokėsi mechanizacijos mokykloje, turėjo šešiolika metų, rūkė pypkę, prisikimšęs prasto, pigaus tabako, ir visur barstė pelenus. Lionginai atrodė, kad iškart pajuodo visos užuolaidos bute.

     Jis apžiūrėjo Nastės lovą, patikrino, ar pakankamai minkšta. Jam nepatiko, kad seseriai nukirpti plaukai. Pasisodino sesutę ant kelių, ir abu ilgai apie kažką kuždėjosi. Juozukas nelaimingas vaikščiojo aplinkui, stengdamasis į save atkreipti dėmesį, tačiau jiedu tarsi nematė jo iš viso.

     Nastė be brolio nėjo gulti, užmigo, laikydama brolio ranką pasikišusi po skruostu. Tada Vacys atėjo į virtuvę, kur neramūs sėdėjo buto šeimininkai —jo tikras dėdė su savo žmona, ir smardindamas ta savo pypke, pradėjo kalbą. Ak, kaip pasisekė mažajam Viliui, — jis pateko tikrai į labai turtingus namus. Jam pripirkta daugybė žaislų, kostiumėlių ir net devynios poros batų įvairiausioms progoms...

     —    O jūs, — lingavo galva Vacys, — jūs Nastės visai nemylit. Nelepinat našlaitės. Teks man ją iš jūsų atsiimti ... Tuoj baigsiu mokslus, pinigų turėsiu, kaip šieno. Nastė man šeimininkaus... Taigi nutarta — atsiimu Nastę, rytoj išsivešiu.

     —    Ar pablūdai, — išsigando dėdė. — Kur tu ją dėsi, Vaciau?

     —    Gyvens pradžioj su manimi bendrabutyje. Tik sudekit Nastės ryšulį.

     —    Kokį ryšulį? Atėjo ji be nieko, — su ironija pasakė Liongina.

     —    Na, vis tiek, primeskit ką nors našlaitei, — valstietiškai derėjosi Vacys.

     —    Vaciuk, — geruoju pradėjo dėdė.

     Bet Liongina jį nukirto:

     —    Gana, — garsiai pasakė, — gana. Kad tavo kojos čia daugiau nebūtų, varly.

     —    Tokio įstatymo nėra, kad žmogų iš-varytumėt prieš naktį. Bijokite Dievo.

     —    Vacys nuėjo miegoti, — atsigulė ant kilimo prie Nastės lovos, o jo pypkė buvo įdėta į palmės puodą galvūgaly.

     Visą naktį Lionginą kalbėjosi su vyru. Paryčiui atsikėlusi pertaisė Vaciui dėdės švarką, dar parinko baltinių, batų aprengti šitą bėdžių.

     Ir Vacys, su Naste atėjęs į virtuvę pusryčių, buvojau ramesnis. Tik Juozukas tą rytą pasirodė vėliausiai. Susirūpinęs, suprakaitavęs, jis atvilko iš paklodės surišęs ryšulį Nastei. Jo naivi širdelė buvo patikėjusi, kad sesytę tikrai išsiveš. Tame ryšulyje buvo sudėta visi jo žaislai, spalvoti pieštukai, žadintuvas nuo komodos, veidrodis iš vonios, kelios gražiausios Lionginos suknelės, maža, vaikiška Biblija, trys dideli kamuoliai raudonų vilnonių siūlų — o iš maisto — maišelis druskos ir dėžė cukraus. Mat Nastė kartą jam buvo pasakiusi, kad be šių daiktų žmogui nėra gyvenimo.