Spausdinti

A.ŠVABAITĖ-BRAZAUSKIENĖ

"Melskis ir dirbk!" Malda ir darbas — tai neišskiriami elementai krikščionio gyvensenoje. Šiedu elementai artimai tarpusavyje privalo būti susiejami, nes vienas be kito jie nepaveikus. Jeigu mėgintume bent vieną kuri šių elementų išskirti ar nekreipti į jį dėmesio, arba vieną kurį jų pervertinti antrojo sąskaiton, tai reikštų iškreipti mūsų krikščioniškosios paskirties sampratą.

     Malda — tai atsigręžus į Dievą asmeninis su Juo susitikimas. O darbas — tai savęs išreiškimas gyvenime, tai asmenybės saviraiška.

Paskendęs miestas  Algirdas Griškevičius

     Siekiant asmeninio kontakto su Dievu, neretai žmogų tykoja pavojus susigūžti vien tik savyje, suktis tik apie save. Kitaip tariant, tykoja pavojus išsiugdyti subtilų ir nesąmonigą egocentrinį individualizmą.

     Pamąstykime tad, kas toji malda, kas tasai asmeninis kontaktas, susitikimas su Dievu.

     Prancūzų mokslininkas paleontologas jėzuitas Tejaras de Šardenas yra pasakęs: “Seniau garbinti Dievą reiškė teikti Jam pirmenybę prieš daiktus ir žmones, juos Jam aukojant. O dabar ‘garbinti Dievą’ reiškia savo kūną ir sielą pavesti kūrybos vyksmui, kad pasaulis būtų užpildytas kietu darbu ir protiniu tyrinėjimu”.

     Taigi šiandien į maldą ir sakramentus negalim žiūrėti kaip į savaime paveikius. Kodėl? O todėl, kad pasinaudojus malda ar sakramentais, gresia pavojus manyti, jog dieviškoji malonė veiks pati savaime, tarytum kokia mechaniška ar magiška jėga. Vien tik laukti visur ir visada Dievo įsikišimo reikštų naujovišką tikėjimą magija ir mistifikacija (paslaptingų jėgų veikimu).

     Daugelis tikinčiųjų maldą įsivaizduoja taip: atsiskyrus nuo supančios aplinkos ir jos problemų, susikaupti mąstymui apie Dievą ir Jo savybes ir šiam tikslui naudotis begaliniu kiekiu maldų ir atsidūsimų. Bet juk taip anaiptol nereiškia, jog tai bus asmeniškas susitikimas su Dievu. Tai atgyvenęs individualistinis būdas, galvojant, jog tuo būdu... tobulėjama. Tai tik nesuvokimas pačios krikščionybės esmės — autentiško sąlyčio su Dievu.

     Juk Dievas Pats įsikūnijo Kristaus asmenyje ir krikščionybės centre pastatė ne ką kitą, o tarpusavio meilę. Ir Kristus tą meilę nuolatos liudija savo paties gyvenimu. Asmeniškai ir fiziškai buvodamas su žmonėmis, Kristus reiškėsi ano meto laike ir tam tikroje erdvėje kaip veiklus Dievas ir Žmogus kartu.

     Mūsų malda, kurioje nėra nei trupinėlio įsipareigojimų konkretiems uždaviniams, konkrečiose situacijose, yra sterili malda. Tai tik tuščiažodžiavimas. Tokia malda netelpa į Įsikūnijimo logiką.

     Jau popiežius Paulius VI įspėjo prieš vyraujančią rutiną maldoje, įspėjo ir prieš gatavų formulių piktnaudžiavimą. O kardinolas L. J. Suenens net taip išsitaria: “Šiandien kitų sugalvotos, gatavos maldų formulės jau paliekamos muziejui. Kiekvienas žmogus asmeniškai — savitai įsijungia dialogui su Dievu (t.y. maldai)”.

     Toliau kardinolas tęsia: “Šitie monotoniški, vien jausmus dirginantieji pamaldumo įgūdžiai sukuria religinę tuštumą, kurią šiandien būtina išgyvendinti” (Une nouvelle Pentecote: p. 117-118, 1974 m.) “Mes, — sako jis, — pernelyg esam pripratę prie ritualizmo, prie formalizmo, prie vadinamos ‘gražios, tinkamos’ maldos, pasirenkamos iš išleistų maldynų. Be tų maldų vadovėlių mes bijome atsidurti akis į akį su Dievu. Tuo pačiu be anų maldų formulių mes bijome ir atsidurti akis į akį su savo pareigomis ir su mus supančiais žmonėmis, kad įsižiūrėtume, ko jiems trūksta, o ką jiems privalome! Atskaityta, atkalbėta malda tarytum nuima nuo mūsų atsakomybę už šalia esantį žmogų”.

     Popiežius Paulius VI, kalbėdamas apie maldą ta prasme, kad ji vertingesnė už veiklą, leido aiškiai suprasti, kad jeigu žmogaus veikla nėra atremta į galutinius žmogaus gyvenimo tikslus, bei į jo gyvenimo prasmę, tai ji yra prieštaringa pati sau ir neišvengiamai veda į chaosą. Tokiu būdu bet kokios žmogaus veiklos išeities tašku privalo būti malda — dialogas su pačiu žmogaus Autoriumi — Dievu.

     Pagaliau tikintysis privalo įsisąmoninti, jog jis sukurtas ne iš nieko, o iš paties Dievo Būties gelmių (Jonas Paulius II). Todėl žmogus privalo įrodyti savo gyvensena, kad yra Dievo dalininkas. Gero kataliko etiketė — tai visų pirma, jo krikščioniška gyvensena, krikščioniška saviraiška.

     Seniai atgyvenus pažiūra, kad “geras katalikas” yra tasai, kuris vien uoliai atlikinėja visokias kulto apeigas bei religines praktikas. Sąžinė ir Apreiškimas žmogui atskleidžia, kaip jis privalo kitiems padėti, kad ugdytųsi jų, tų kitų, kūrybinės galios.

     Taigi tikintysis su Apreiškimu ir su Kristaus Įsikūnijimo faktu privalo būti žmonijos avangarde (priešakyje), o ne ariergarde (uodegoje). Tai reiškia, kad privalu geriausiai panaudoti gautuosius talentus, išsimokslinimą ir patirtį. Tai būtina tiek siekiant išskleisti savąją prigimtį, tiek patraukti mus supančius žmones savo gyvenimo būdu, tarytum magnetu, kad ir jie kurtų gėrį, o ne blogį. Katalikas, atsidūręs vienodose sąlygose su indiferentu ar netikinčiu, privalo būti: darbštesnis moksleivis, stropesnis studentas, geresnis darbininkas, atidesnis gydytojas, kūrybingesnis menininkas, sąžiningesnis prekybininkas ar verslininkas, atsakingesnis tarnautojas.

     Tad “išpažinti” savo tikėjimą ir reiškia ne ką kita, o tarpusavio santykius paversti bent jau žmoniškais. Juk užsidarymas savo kiaute reiškia užsidarymą egoizme. O tokia būsena suardo harmoningą asmens santykį su kitais. Visų pirma tai liečia pačius artimiausius mums žmones.

     Grynas nesusipratimas ir klaida, krikščioniui palikus savo namus “netvarkoje”, išeiti į plačius “veiklos barus”. O tai mūsų dienomis ne taip jau retas reiškinys, kai vadinamieji “apaštališku uolumu degantieji” katalikai imasi “veikti”. Neretai tokia “veikla” tėra dekoracija, propaganda be turinio. Tačiau koks aktyvumas, bėgiojimas, koks energijų eikvojimas, sensacijų ieškojimas! Tai vis egzaltuotų jausmų dar didesnis padirginimas, neturįs jokios išliekamosios vertės. Ir dažnai tokia butaforija (išorinis, reklaminis blizgesys) “siekia” į tikėjimą patraukti kitus — ir tai vadinama “apaštalavimu”...

     Kaip pigiai mes džiūgaujame, kai tokiu būdu mums pasiseka patraukti kokį jauną žmogų “bendron maldon”, sekmadienių adoracijoms, bendron Eucharistijon! Tuo tarpu, kai jo gyvensena — kaip buvo iki šiol sterili savo konkrečia kasdienybe, taip ir pasiliko sterili... Moksleivis, kaip buvo vidutiniokas ir tinginys, toks ir pasiliko. Studentas, kaip buvo pravaikštininkas ir “špargalkų” medžiotojas, toks ir pasiliko.

     Bendradarbis, kaip buvo simuliantas ir aplaidus darbe, toks ir likosi. Arba šeimos tėvas ar motina — kokie menki pavyzdžiai savo vaikams buvo, tokie ir likosi... vieni jų. įsijungę į kultų apeigas, jas įmantriai gausina, o kiti savo tiesiogines pareigas iškeičia į pagausėjusio kulto apeigų praktiką, tuo būdu save laikydami labiau už kitus Dievą mylinčiais...

     Koks paradoksas! Tarytum Šv. Dvasia mus įtaigotų skatinti vieni kitus tingėti, dangstantis “apaštalavimo” vardu. O mes į tai žiūrime pro pirštus.

     Kristų nešti pasauliui tai reiškia Jį nešti savo gyvensena, pilnakrauju krikščionišku gyvenimu, neatidėliojant nei paprasčiausios pareigos ir jos nuo savęs nenustumiant. Pasauliui rodytis, jog esi tikintis, savo tikėjimo Dievu neišsigini, tai nereiškia tik akis į dangų pakėlus apie Dievą mąstyti, Jį kontempliuoti. Ir, anot kardinolo Suenens, manyti, jog tuo būdu kitus į tikėjimą atvesi. Savo tikėjimo Dievu neišsiginti tai reiškia žiūrėti į žemę, tai yra, žiūrėti į žmones, į juos atsigręžti, tai į savo pareigas žiūrėti Kristaus akimis (ib. 125-126 pp).

     Toksai tikėjimas, tokia malda, kuri kaskart nepadaro žmogaus nors truputį geresnio, kuri neatnaujina žmogaus — tai didžiulė ir pavojinga mistifikacija (apgaulė), sako kanauninkas A. Dondeyne Liuveno Universiteto profesorius (iš jo knygos “Tikėjimas klauso, ką kalba pasaulis”).

     Jautrumas kitam, kito atjauta, meilė ne žodžiais, o veikla — tai tasai lakmuso popierėlis, tai testas, kuris parodo, kuo mums yra Dievas — toli Jis nuo mūsų, ar čia pat? Suprantu Jį, ar ne? Girdžiu Jį, ar ne? Ar aš su Juo, ar aš tik sau? Ir kitokio įrodymo mūsų tikėjimui, mūsų Dievo meilei nėra. Ir neieškokime!

     Tikra meilė skatina pirmiau duoti, o ne išnaudoti. Ji skatina tą kitą asmenį savo dėmesiu sušildyti, su kitu pasidalinti. Juk išnaudoti galima ir kito kantrybę, ir kito laiką. Išnaudoti galima ir pasiglemžiant kito teisę į poilsį, pasiglemžiant ir kito teisę į patogesnę padėtį, kito teisę į mokslą.

     Pasidalinti nėra lengva. Pasidalinti reiškia ne tik neišnaudoti, o tai reiškia suvaržyti savo apetitą, pasakyti sau “ne”, kai kyla noras iškilti virš kitų, kyla noras kitus sau pajungti.

     Taigi, nesant nusiteikimo atsigręžti į kitus su meile, negali būti nė autentiškos maldos. Gražiai yra M. Leplay pasakyta: “Dievas nepraleidžia savo laiko bažnyčioje, nei savo amžinybės danguje”. O juk mes įpratę dažniausiai tik maldomis reikšti savo tikėjimą, maldomis, kuriose rutina (įsibėgėjimas), šnabždesys be turinio: “naudojuosi malda, kuri netiki, ką šnabždu aš”... Mes savo maldų esmę dažniausiai paskandiname galybėje pseudomaldų (netikrų maldų). Kristus, išmokęs mus kreiptis į Dievą Tėvą žodžiais “Tėve mūsų...”, įspėjo “nedaugia-žodžiaukite!”

     Kiekvienas mūsų tariamas žodis, kreipiantis į Dievą, jau įpareigoja mus ne tik prieš mus save, bet ir prieš tuos, kurie žino, jog mes Dievą tikime. Mus įpareigoja ir prieš tuos, kurie stebi mūsų gyvenseną, kokia ji yra. Mūsų žodžiai, tariami Dievui, privalo virsti veiksmu.

     Dialoge su Dievu mes per dažnai nenorim ar nesugebam įsiklausyti, ką pats Dievas mums pasakytų. Tai yra, mes neįsiklausom, ką mums kalba mūsų pačių sąžinė ir Apreiškimas. Mes tik skubam patys pirmi prabilti ir šnekėti, šnabždėti. Ir vis norim, kad mums priklausytų paskutinis žodis ne tik gyvenime, bet ir akistatoj su Dievu — maldoje.

     Štai mes žegnojamės. Tačiau, tardami “Vardan Dievo Tėvo”... kitaip tarus, “Dievo Tėvo vardu, Dievo Sūnaus vardu, Šv. Dvasios vardu”, aš noriu pradėti šią dieną, pradėti šį užsiėmimą, pradėti šį savęs pastiprinimą maistu ar užbaigti šią dieną. Mes visus tuos žodžius tariame visai automatiškai, pagreitintai, skubotai... Ir į šiuos žodžius mes neįdedam jokios konkrečios minties, jokio turinio. Tai šitaip mes atkalbame tas maldas, tą rožinį... Ir šitaip mokome atkalbėti savo vaikus ir pasiliekam visai ramūs, kad štai “atliekame” savo pareigą Dievui...

     Ar tai asmeninis susitikimas, asmeninis kontaktas su Dievu? Ar tai bus tasai “dialogas” su Dievu: Ne, ne ir ne! “Ši tauta (lietuvių!) mane garbina lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs”...

     Malda rytą, tomis keliomis minutėmis, akis į akį su Dievu, privalo savo esme būti ir perspektyviniu planu, kaip aš dienos būvyje kursiu tą gėrį, kuris turėtų būti išliekamosios vertės, kuris turėtų amžinąją prasmę. Tuo būdu ryto malda privalo būti visos mano dienos išeities momentu. O sekmadienio mišios — išeities momentu visai savaitei, visos mano veiklos, visokeriopos saviraiškos su žmonėmis direktyvos.

     Malda — tai pats svarbiausias momentas gyvenime, nes be šito perspektyvinio plano, be apmąstymo, mūsų veiksena bus prieštaringa ir krikščioniškai nepažangi. Jeigu nūdienos įvairių institucijų, įvairių sričių veikloje yra būtinos, vadinamos “penkminutės”, kurios kartais prasitęsia ir valandą, ir ilgiau, tai kaip apspręsti tokį Dievo tautos narį, kuris, ryte atsikėlęs, eina į Dievo dieną, į Dievo darbą be “penkminutės”!?

     Nūdienos malda — tai ir nūdienos mąstymas drauge. Tai aiški, atvira akistata su Dievu, tai pasitarimas su Juo. Pasitarimas be užuolankų: pasitarimas, ką ir kaip veikti. Dievas — mūsų mokslo versmė. Jis — mūsų žinių versmė. Jis — mūsų sugebėjimų jėga. Jis — mūsų kasdienos rikiuotojas. Jis — mūsų tarpusavio meilės garantas, laidas.

     Taigi maldą ir mąstymą šiandien reikia suprasti ir atlikti ne kaip formulių ar citatų rinkinį, kuris amžių eigoje buvo padiktuotas ano meto aplinkybių ar autoritetų. Teisinga, gerai suprasta malda neturi savyje nieko magiško ir automatiškai neveikia. Tikra malda — tai toks dialogas su Dievu, kai Dievas tavęs klausosi, kaip tu Jam atsiskleidi, ar visiškai, ar tik pusiau. O gal ir visiškai neatsiskleidi? Dievas tavo maldos metu nori išgirsti, kaip tu priimi Jo nuorodas, kaip tu suvoki savo įsipareigojimus, kaip tu atjauti kitus Jo vaikus. Ar tu užsimerki prieš konkrečias situacijas, kai reikia kitą apginti, kitam čia pat padėti. Juk Dievas į mus kalba per kitus žmones. Jis ir sau pagarbos laukia per kitus žmones, per mūsų elgseną su jais.

     Tie, kuriems rūpi patiems atsinaujinti, visa Kristuje atnaujinti, kuriems rūpi būti autentiškai Dievą-Meilę tikinčiais, dažnai nėra pratę asmeniškai su Dievu susitikti čia kalbėta prasme. Tokiems Jėzus atrodo toks beasmenis, toks, tarsi, pasaka, mitas ar legenda.

     Sakoma, ko nepažįsti, tai to ir nepamilsti, o kaip nežinai, tai to ir netrokšti ir nesieki. Tad kiekvienam reikia arčiau susipažinti su Jėzumi Dievu. Jį mums priartina N. Testamento knygos. Jose aprašytas Jo Asmuo, Jo pažiūros, Jo gyvensenos bei elgsenos pobūdis su įvairiausiais žmonėmis. Tenai Jėzus išryškėja kaip Dievas-Meilė ir žmogus kartu. Todėl kam kam, o jau mums, tikintiesiems, šita Jėzaus biografija — tai aukso fondas. Iš šito fondo mes galim nuolatos semtis praktiškos naudos, kaip mums patiems reiktų gyvenime tvarkytis. Juk ne paslaptis, kad vien tik beskaitant iškilių žmonių biografijas, kyla susižavėjimas jų gyvensenos bei veiklos būdais. Ir mes esame paskatinami jų pavyzdžiu tvarkyti kai kuriuos savo gyvenimo momentus.

     Gilindamiesi į Jėzaus gyvenimą, mes ir nepastebėsime, kaip Jis įeina į mūsų gyvenseną, ją perkeisdamas, ją sudievindamas. Bent po minutę kasdien susitikinėdami su Jėzumi šiuose puslapiuose, mes suvoksime ir kas tie fariziejai, kurie tariasi pateksią palaiminton būsenon — amžinybėn. Vien dėl to, kad daug žodžių vartoja, garsiai melsdamiesi. Mes ir savyje išryškinsim daugel tų fariziejiškų bruožų. Juk ir apaštalus Kristus mokė: “Nedarykite, kaip jie” (Mt 7, 12).

     Prisikėlęs Kristus ragino savuosius būti mąstančiais žmonėmis ir drauge veikliais. Reiškia, tokiais, kurie veikliai gausintų gerumą, aktyviai jį kurtų, kad visi laimingi pasijustų. Kristus reikalauja, kad visi, kurie Jį tikime, pavirstume ta teisybės tauta, tokiais, kurie aktyviai naikintų neteisybes, naikintų nelaimes. Mus kviečia ir ragina būti tokiais, kurie išlygintų skriaudas — tiek savo padarytas skriaudas, tiek kitų. Mus ragina atsisakyti prievartos, išbraukti iš mūsų kasdienos išnaudojimą, laiku ir operatyviai padėti vieni kitiems, išraunant su šaknimis visokio blogio priežastis.

     O kaip esti iš tikrųjų? Ogi, jeigu mes šiaip taip prastumiame savo kasdienines pareigas tiek darbe, tiek buityje, arba, jei tariamės, jog be priekaištų atlikinėjame kulto pareigas, tai savo sąžinėse susikuriame ramybę, jog jau visa padarėme...

     Mes labai linkę pasikliauti sentimentais ir juose save užliūliuojame. Apraudam Jėzaus mirtį ant kryžiaus, kai tuo tarpu turim save apraudoti, jog gyvename visai nekrikščioniškai. Mes labai lengvai atsisakome tokio Dievo, kuris braunasi į mūsų sąžines, priekaištaudamas, jog mes ne tiek geri katalikai, kaip patys save laikome, ar norim, kad kiti mus girtų tokiais esant...

     Popiežius Paulius VI yra pasakęs: “Tegu kiekvienas save ištardo, ko jis nepadarė ir ką jis turėtų padaryti”. Reiškia, mes turim paieškoti, pasidairyti, ką teigiamo, ką gero, ką pozityvaus galim padaryti. Mes privalom pradėti čia pat, nuo savo durų, o ne nuo svetimų. Reikia patiems pratintis ir savo vaikus bei mokinius pratinti, kad atspėtų, kam ir kuo reikia padėti, kam ištiesti pagalbos ranką, kam ištiesti ne tuščią delną ir neprašius, kam ištarti ne tuščią žodį.

     Dalintis reikia! Žmonės, kuriems labai reikalinga pagalba, paprastai neišdrįsta jos paprašyti. Neieškokim kur nors kitur, ar kituose atsakomybės ar kaltės dėl blogio ar nusikaltimų, ar nesklandumų, kurie atsiveria prieš mūsų akis darbe ar kelyje į darbą ar po jo. Turim čia pat stengtis tą padėtį taisyti geru žodžiu, ištiesta pagalbai ranka.

     Tai tokia yra Kristaus programa — tas kitas, tas svetimasis, tai jis, tas “artimas”. Savo maldoje, savo akistatoje su Kristumi aš ir privalau su Juo aptarti šitą programą. Tai Jo programa, o drauge ir mano, nes Jis man patikėjo ją vykdyti.

     Ši Kristaus programa tai ir yra kiekvieno Kristumi tikinčiojo charta (pagrindiniai dėsniai), kuri reikalauja būti realizuojama kiekvienu dienos momentu. Kristus, įsikūnijęs Dievas, parodė ir įrodė, kokie mes privalom būti su kitais, jeigu norime būti pakelti į dieviškąjį rangą, Dievo vaikų rangą. Dievas nelaukia kitokio garbinimo, o laukia meilės vienas kitam. Tai nelengvas įpareigojimas.

     Mes dažnai įsijaučiame į savo darbus, bet neįsijaučiame į gyvus, mus supančius žmones. Mums mažai rūpi visi kiti: “Kas man darbo! Atsitrauk! Eik šalin!” Ir jei ne garsiai, tai patyliukais vejam nuo savęs kiekvieną, dėl kurio mums reiktų šiek tiek pajudėti ar atsisakyti kokio grašio.

     Mes vengiame, kad kiti savo rūpesčiais mums “balzgintų galvą”. Neretai iš šalies tik ir girdi “protingus” patarimus “Nesikišk! Ko lendi, jei tavęs tai neliečia!” Taip. Tai vis tų “protingųjų” patarimai...

     Kai kam religija — tai tartum kokia paguoda ir niekas daugiau. O juk priešingai! Religija — tai būdas mūsų meilės sugebėjimas subrandinti. Religija anaiptol neapsaugo mūsų nuo rizikos, o priešingai: ji meta iššūkį imtis reikalo. O antra vertus, religija tai ir ne skydas nuo visokių negandų!

     Gyvenant svarbu ne abstrakčios idėjos, o pati išgyvenama tikrovė. O egoizmas mus lenkia simuliuoti. Pavyzdžiui, po Jėzaus mirties, po tokios šiurpios egzekucijos apaštalai užsirakino. O po prisikėlimo — atvirkščiai: jie ėjo į sinagogas. O tai juk buvo pavojingiau, negu pasilikti “namie”. Kodėl? Ogi todėl, kad sinagogose sėdėjo Jėzaus priešai. Jėzaus teisėjai, Jėzaus budeliai.

     Ir mums nebėra kito kelio, kaip kova už tiesą, kova už vieni kitų pagarbą, orumą, sugyvenimą. Bent jau už žmoniškus santykius tarpusavyje, už tarpusavio pagalbą, už vienybę, už taiką.

     Kaip aiškintis čia pavartotą žodį “kova”? Tai kova su savo nepaslankumu, kova su savo nedrąsa, kuri anaiptol nėra dorybė. Neretai tai yra grynių gryniausias nusikaltimas, baimė. Mes bijome kitų pajuokos, patyčių.

     Tai ir kova su savo “nusimuilinimu”, su savo išsisukinėjimu, su savo tingėjimu, su savo abejingumu. Tai kova su savo pataikūnišku tylėjimu, kai kiti aiškiai blogai elgiasi kitą skriausdami. Tai kova su savo egoizmu. O ši kova mūsiškiui “aš”, tai jau visai nepakeliui. Juk manoji būtybė taip jau artimai sulipusi su savo egoizmu, kad tasai “aš” ir egoizmas manyje, tai viena... Tai tarytum viena būtybė. Ir mes jokiu būdu nenorim atsiskirti nuo to savo egoizmo. Juk jeigu mes liksime vieni, be to egoizmo, tai mūsų laukia patyčios: “šventoji, mamos dukrelė, mamos sūnelis...” ir panašiai. Šios patyčios skaudžiai žeidžia mūsų ambiciją. Toji pašaipa, kai neprisijungiame prie tų, kurie kitus skriaudžia, kai prisijungiame prie abejingųjų, ar kai imamės skriaudžiamus ginti, mūsų viduje taip garsiai suskamba tik todėl, kad tas mūsų vidus toks tuščias, toks tuščias. Juk tuščioje ertmėje viskas garsiai skamba...

     Malda. Šiandien malda privalo tapti dalykine malda. “Vardan Dievo...” tai ne vien akistata ryte su savo Kūrėju, gyvybės Davėju. Malda gimsta jau tada, kai pradedame tik trokšti to momento, kaip tą asmeninį susitikimą su Dievu pradėti. Malda — tai ne vien tik tas momentas, kuriuo ryte ar vakare aš konkrečiai su Dievu atsiduriu akis akin.

     Malda — tai ir kiekviena mano mintis gerumo linkme, tai kiekvienas mano sąmonėje gimstantis planas, kaip ir kuo galėsiu kitam padėti. Malda — tai ir kiekvienas atlaidus žodis, kai mane kas nors užgauna žodžiu ar veiksmu. Malda — tai ir kiekvienas jautrus, atidus dėmesys kitam.

     Ir priešingai, kiekvienas kietas, indiferentiškas gestas, kiekvienas šiurkštus, netiesus ir neteisingas žodis, kiekvienas abejingas judesys byloja, kad aš nesimeldžiu! Tai reiškia, jei aš tariu maldos žodžius po kurio laiko, tai aš meldžiuosi tiktai sau. Taigi tokiu atveju mano rytmetinė ar vakarinė malda — tai netikra malda, nei skatiko neverta.