Spausdinti

Ramunė Pakalnytė

     “Štai aš beldžiu prie durų sustojęs,
     ir klausaus, ar yra ten širdžių,
     kad nuplautų man ilstančias kojas -

     Aš nenoriu jėga įsiveržti,
     nors kraitelė pilna dovanų,
     trukdo man net voratinklio varžtai -
     Meilės vedamas aš ateinu.

     Betgi Meilei atsakymo reikia -
     kas už ją savo meilę man duos?!
     ji dosni taip beribiai, besaikiai -
     jos žiedų nepakanda ruduo.

     Ar subtilių suprasim šį mostą?!
     Kas tyliausią beldimą išgirs?
     Mūsų dienos be Meilės nunoksta,
     ir apsiaučia vienatvė slogi.

     Gal mes nuginėm Meilę nuo durų -
     neatvėrėm širdies šilumos?!
     Ir išėjom į tolumą niūrią ...
     O tuščiom kaip surtįžti namo?!

♥  ♥  ♥

Šitoj žemėj visi mes- lašeliai:
kas ant žiedo, o kas ant žolės,
ir į Saulę pakilti negalim
-
lig savęs tik jinai pakylės.

Mes visi- tik dirvonų grumsteliai:
laukiam sėklos iš rankų Tavų!
O daigelis ir akmenį skelia,
kad išaugtų derlingu javu.

Mes visi- upeliukai mažiausi -
(Ar kas žiedą ar šiukšlę įmes!)
ilgesy pasinėrę vis plauksim,
kol pasieksime Jūros gelmes ...

Mes visi- piligrimai benamiai -
(Nieks ant tilto nestato namų!)
sunykimo krantuos vis neramūs,
kol apvilksi mus nemarumu ...