Spausdinti

 (“L.l.” konkurse premijuotas straipsnis)

SAULIUS ALELIŪNAS

    Kai Mozė leidosi nuo Sinajaus kalno su Dievo žodžiais bei priesakais visoms žmonių kartoms, pirmiausia pastebėjo nerimstančią žmonių minią negyvų, pilkų akmens keterų apsuptyje. Jam nereikėjo galvoti, ką pasakys tiems pavargusiems, murmantiems buvusiems vergams. Jis nešė jiems didžiosios Sandoros liudijimą, nešė Viltį, daug galingesnę ir tvirtesnę už kalnų akmenis. Mozė žinojo, kad pirmieji žodžiai, kuriuos ištars, bus priesakas: “Neturėsi kitų dievų, tik mane vieną”. Tačiau pirmiau nei Mozė spėjo nusileisti ant tos varganos, bevaisės dykumos, buvusieji vergai parodė jam aukso veršį. Žmogaus, tiek dienų regėjusio Dievą veidu į veidą, pirmoji patirtis bendruomenėje buvo susidūrimas su tuo, kas iš esmės neigia ir žudo Dievą, nes nori atsistoti į Jo vietą. Ir kodėl tai atsitiko tuomet, kai Dangus labiausiai buvo pasilenkęs prie žemės ir kai buvusių bei esamų vergų laukė karališkosios įsūnystės garbė? Kas jie buvo — didvyriai ar bailiai? Žmonės, išdrįsę akiplėšiškai sukilti prieš Jahvę ar tiesiog virpantys iš siaubo ir griausmų baimės asmenys, kurie žino, kad gyvena pasaulyje, kuriame nėra pasigailėjimo?

     Pasaulio istorija — tai istorija žmogaus nesibaigiančio ginčo su savo Dievu arba su savo susikurta Dievo idėja. Biblijoje rašoma, kad ši kova prasidėjo su pirmąja nuodėme ir tęsiasi tūkstančius metų. Tai tinka ir laikui, kuriame mes gyvename. Šiandien madinga sakyti, kad žmogus tapo savarankiškas, racionalus, pragmatiškas. Bent jau Lietuvoje šio meto tipiškas herojus galėtų būti koks nors šaunus biznierius, kuriam religinės problemos reiškia tiek pat, kiek šiukšlės gatvėje: jos jam netrukdo, o kad nušluos, vargas menkas ... Priesakas, kurį Mozė nešė visų kartų žmonėms ir kuris yra Dekalogo pradžia bei esmė: “Neturėsi kitų dievų, tik mane vieną” baigiamas užmiršti, o teisingiau, žmonės apsimeta, kad pamiršo, o kalbant dar tiksliau, jie deda visas pastangas, kad tik neprisimintų. Toje pragmatiškoje, materialistinėje visuomenėje puikiausiai dera visokių burtininkių kontorų raizgalynas, laikraščiai ir žurnalai prikimšti horoskopų, žavimasi keliaujančiais pranašais, mokytojais, net dievybių atstovais žemėje. Ir tai vyksta toje pačioje visuomenėje, tai daro tie patys žmonės. Jie gali dešimtmečius gyventi už tos pačios sienos ir nepažinti vienas kito, nesisveikinti susitikus, pirkti kelias naujas mašinas per mėnesį ir pagailėti lėkštės sriubos badaujančiam vaikui ar senutei, statytis daugiaaukštes pilis ir pilti šiukšles į kaimyno kiemą. Šiandien mūsuose mažai ką stebina ir sukrečia žudynės, vagystės, nekaltų vaikų mirtis, valdžios nusikaltimai. Ir kodėl visa tai vyksta būtent tada, kai vergams duota išskirtinė galimybė pabandyti tapti laisvomis asmenybėms? Tad kaip įvardinti šią visuomenę — didvyriais ar bailiais?

     Tokia yra mūsų padėtis. Už mūsų — pasaulis, kurio niekados nebeišvysime, skęstąs į gelmę su savo tradicijomis, tikėjimais ir viltimis, su savais principais ir struktūromis. Priešais mus — nepasiekiamas ateities krantas, dar gaubiamas ūkanų, o, mums artėjant, tolydžio tolstantis nuo mūsų. O tame tarpe — nieko, kur galėtume atsiremti sustoję ar ką nors statyti; viskas siūbuoja tartum bangos, ir mums nelieka nieko daugiau, kaip tik žengti vandens paviršiumi, bet tam reikia labai tvirto tikėjimo.

     AndréFrossard pataria: “Nebent įliptume į Petro laivą, iš kurio mums mojo”. Popiežius Jonas Paulius II sako, jog šiuolaikinio žmogaus klaida, net nuodėmė, yra ta, kad jis gyvena taip, “lyg Dievo ir nebūtų”! Šio pasaulio, gyvenančio “lyg Dievo ir nebūtų” sveikatos būklė neguodžia. Žemėje dauguma žmonių gyvena fiziniame skurde ir kenčia begales skurdą lydinčių vargų; kiti pernelyg dažnai gyvena dvasiniame skurde, kuris pranašesnis tuo, kad neskausmingas, užtat mirtinai nuobodus. A. Paškus vienoje savo knygoje rašo, kad “atsipalaidavus nuo krikščioniškos pasaulėžiūros pagrindų, jos moralinių principų ... leistasi ieškoti naujų dievų. Žmogus juk negali gyventi vien tik duona (medžiaga), nors jis jos ir apsčiai turėtų ... Beje, naujieji dievai nepajėgia užpildyti senojo Dievo sosto žmogaus širdyje. Užtat ir susidurta su visuomeninio irimo vyksmu”. Nietzsche’s žodžiais tariant, “mirus senajam Dievui“, prasivėrė šiurpi tuštuma už gražiai atrodančių gyvenimo fasadų. Nebeliko atsakymų į klausimus “kodėl” “kuriam tikslui”. Prisikėlusieji dievai šių klausimų nesvarsto. Atrodo, jiems rūpi tik duona ir žaidimai. W. I. O’ Malley, SJ, sako: “Mes mėgstame patogumus ir bijome rizikos.Paprasčiausiai suaugusiųjų ir jaunuolių pagrindinė netikėjimo šaknis yra apskaičiuota ignorancija — savęs apakinimas. Žmogus išvengia mąstančio buvimo, užpildydamas savo dienas smulkmenomis, madomis, rungtynių rezultatais, elektronikos įtaisais, pinigais. Beje, Jono Pauliaus II nuomone, “žmogaus požiūris į Dievo paslaptį nulemia visą jo socialinį ir kultūrinį gyvenimą”. Kai šis požiūris neigiamas, žmogiškoji būtybė neryžtingai svyruoja tarp gėrio ir blogio, o jos mintys, nebejausdamos Dievo traukos, patiria nebūties trauką, kuri jas, vos spėjusias susiformuoti, išsklaido.

     Amžių bėgyje žmogus mokėsi ne tik orientuoti savo gyvenimą į Dievą, bet ir pats užimti jo vietą. Jis prisistatė stabų ir dievaičių, pro kurių grūstis nebegali prasiveržti jokia gilesnė ir laisvesnė mintis. Žmogus išmoko elgtis su pasauliu, jo turtais ir ištekliais, su supančia aplinka ir gamta taip, lyg tai būtų jo nuosavybė. Pabandė užimti Dievo vietą, manydamas, jog pakankamai gerai išmano gyvenimą bei pasaulį ir vieną dieną bemaišydamas mėgintuvėlyje medžiagas, susintetins gyvybę. Tačiau beprotišku greičiu nykstančiame ir naikinamame pasaulyje ant šiandienių bažnyčių-laboratorijų sienų taipogi nusėdo nevilties ir pasimetimo apnašos. Dabartinių nelaimių ir chaoso akivaizdoje dievaičio krėslas ima drebėti. Vis daugiau šiuolaikinių žmonių jau nebemato, kaip dar neseniai manė, kad bet kokia laisvė įsigyjama kovojant prieš Dievą, kad religija prieštarauja įgimtų gabumų išsiskleidimui ir kad intelektas prasideda ten, kur baigiasi katekizmas. Jo nebepatenkina ligšiolinė mokslo nuostata, kad žmogus yra gyvulys, kaip ir kiti, tiktai gamtos aprūpintas nedideliu sąžinės priedu, sudarančiu nemaža keblumų, ir nuo jo žmogų reikėtų išvaduoti atitinkamais būdais, kad jis taptų tobulas. Rytoj, vėliausiai poryt, žmogus liausis kėlęs sau klausimą, kas yra žmogus. Betgi vis dažniau žmonės nebepasitenkina tuo, ką Tacitas kartais vadino “lėkštumo epilepsija” kartais “vergystės ištvirkimu”. Popiežius, turėdamas mintyje Adomą ir Ievą, sako: “Pažinimo vaisius iš tikrųjų buvo gražus vaisius, bet dėl jo nevertėjo paaukoti visą likusį sodą”, Tai tinka ir mūsų situacijai: Ir ar ji nepanaši į tą, kurią išvydo Mozė? Praėjus tiek tūkstančių metų, žmonės liko tokiais pat bailiais, vaidinančiais didvyrius. Jie bijo atverti akis ir pamatyti pasaulį ir žmogų tokį, kokie jie yra iš tikrųjų.

     Susikurtas jaukus gyvenimas žemėje, kur beveik du trečdaliai jos gyventojų badauja, kur kiekvieną dieną karuose žūsta tūkstančiai žmonių, kur akimirksniu sunaikinama tai, ką kitos kartos kūrė tūkstantmečius. Dalis žmonių išmoko manipuliuoti ir valdyti likusiųjų gyvenimus, likimus. Tai tobuliausia dievų kasta žmonių bendruomenėje. Jų galioje nuspręsti gimti žmogui ar ne, kaip jam nugyventi gyvenimą ir kada numirti. Perfrazuojant S. Ylą, tai “žmonių gyvenimas dievų miške”.

     Andrė Frossard ne veltui mini Petro laivą, Bažnyčia ne tik jaučia pareigą atiduoti ciesoriui tai, kas pažymėta jo atvaizdu, bet ir jaučia pareigą jam priminti, kad, laikantis to paties principo, jis neturi jokios teisės į žmogų, nes žmogus sukurtas pagal Dievo atvaizdą. Bažnyčia, Šventykla ir Sinagoga vieningai sutaria: asmenybė neskelbiama dekretu, ji nėra filosofijos išdava, ji sukurta, ne gamtos, o Dievo, ir to jau pakanka, kad būtų visų sistemų nemėgstama, ją pagimdė ne mokslo pažanga ir ne įstatymų leidėjų valia: jai egzistuoti reikia daug tikresnės garantijos negu politinių konstitucijų garantija; ji neatskiriama nuo amžinosios lemties, ją suformavo ne istorija ar atsitiktinumas; ji formuojasi absoliuto įsčiose. Paskutiniosios Jono Pauliaus II socialinės enciklikos eilučių išeities taškas yra vienas: žmogus, jo asmenybė ir jo likimas. Tos visuomenės, kurios neatsižvelgia į šį pradinį principą, vertos pasmerkimo arba jau pasmerktos.

Vienas šių laikų veikėjas rašo: “Europa turi daug galimybių, bet neturi veido. Tai idėja, einanti paskui ekonomines struktūras. Ji neturi nei asmens bruožų, nei charakterio, netgi išorės. Tai dar tik erdvė, turgavietė, kur Dievo atvaizdui gresia pavojus nusmukti ligi firminio ženklo, kokius matome ant sporto čempionų nugarų. Europa nori, ir ne be pagrindo, turėti bendrą politiką ir bendrus pinigus, tačiau labiausiai jai reikia sielos. Gyvoms būtybėms nėra kito vienybės principo”.

     Tad kokia yra išeitis visuomenei, kurios veide tuo pačiu metu blykčioja genialumo ir beprotystės išraiškos, kur taip dažnai didvyrius keičia bailių grimasos? Kelias turbūt yra tik vienas — grįžti prie savo ištakų, prie Sinajaus. Viskas, ką mes nuveikėme per tuos amžius, iš esmės reiškia nieko daugiau, kaip tik tai, kad, kuo toliau ėjome nuo Sinajaus, tuo daugiau klydom. Dekalogas yra žmogaus ir visuomenės gyvenimo pamatai, šaknys, teikiančios gyvybę visam organizmui. Žmogiška būtybė, būdama užbaigta būtybe ir matuojama begalybe, yra verčiama atsigręžti, nusižeminti ir suprasti, kad yra Dievas, tik vienas Dievas, vertesnis už visa, ką žmogus gali įsigyti ir turėti. Tarp tautų egzistuoja vienintelis tvirtas ryšys; jis, beje, toks tvirtas, kad net nepastebimas: tai religija, kuri juos apkrikštijo. Krikščionybė yra europiečių gimtoji kalba, o žmogaus teisių kalba — jos dialektas. Žmogus savo teises gavo ne iš gamtos, kur rūšys tarpusavyje drasko viena kitą, gavo ne iš politikos, kuri tegerbia tai, ko bijo; gavo ne pats iš savęs; gavo jas iš Dievo.

     Istorija mini, kad Sinajus buvo esminis taškas Izraelio tautos sąmoningumo vystymesi. Čia po tiek negandų gimė tauta ir ji išdrįso palikti savo šventose knygose įrašą, jog “visa, ką Viešpats kalbėjo, įvykdysime ir būsime tikslūs”.

     Galbūt ir mūsų visuomenė tai supras, gal šiandieninė karta norės ir rytoj gyventi taip, “lyg Dievo ir nebūtų”.

     Be Dievo neapsieiname. Gyvenimas be tikėjimo neturi jokios aiškios prasmės, ir tuščias darbas jo vieton siūlyti mums kokias nors mintis ar sistemas: žmogaus intelekto niekuomet nepatenkins tai, ką gali sumanyti tik žmogaus intelektas. Joks idealas niekados neišblaškys mūsų nerimo, joks horizontas niekados nebus toks tolimas, kad sustotume ėję, jokia viltis niekados nebus tokia beprotiška, kad mūsų protas atsisakytų siekti, kas neįmanoma.