(Jaunimo grupėje IV premiją laimėjęs rašinys)

Asta Stankūnaitė

     Man labai patinka atostogas praleisti kaime, pabūti su seneliais kartu, pailsėti nuo mokyklos ir mokslų, pasivaikščioti gryname ore, patirti daug įdomių, linksmų ir viliojančių nuotykių, pasimaudyti gaivinančiame ežero vandenyje, padėti seneliams darže ir pievoje, klausyti ramių ir pamokančių močiutės pasakojimų.

     Seneliai gyvena tolokai nuo mano namų, ir todėl tėveliai atvažiuoja retai. Aš jų labai pasiilgstu ir nekantraudama laukiu. Taip noriu kuo greičiau papasakoti naujus ir įspūdingus nuotykius.

     O kaime taip įdomu. Čia pat pakalnėje yra nedidelė giraitė ir sraunus, žydras upelis. Į dešinę ir į kairę nuo sodybos driekiasi plačios, pilnos javų, žalios žolės ir margiausių gėlių vešlios ganyklos.

     Man patinka iškėlus rankas bėgti tankia žole prižėlusia lanka arba atsigulti žolėje ir kramtant smilgą stebėti kažkur visada skubančius vabalėlius, žvelgti į žydro, beribio dangaus platybes, kuriose kaip avelės ganosi balti, purūs debesėliai. O lyjant — sėdėti prie lango ir žiūrėti į lietaus nebijančius baltus žąsinus, krypuojančius tarp seno sodo obelų.

     Šiandieną lyja. Stiprus vėjas į langą purškia stambius lietaus lašus, kurie grakščiomis gyvačiukėmis vinguriuoja stiklu žemyn. Krosnyje linksmai spragsi sauso beržo malkos. Daugiau joks garsas nedrumsčia ramios vidurdienio tylos. Apsidairau. Prie sienos stovi sena, gerokai apsitrynusi, lietuviškais raštais pamarginta skrynia, pilna medžiagų atraižų, austų rankšluosčių ir siūlų kamuolių. Šalia jos — spinta. Kitoje skrynios pusėje stovi dvi lovos: senelio ir močiutės. Jos abi apdengtos gražiai austais apklotais. Tai močiutės rankų kūriniai. Priešais stovi aukšta krosnis. Prie pat jos dar viena spinta, prikrauta močiutės ir senelio drabužių. Ant jos galima surasti gausybę įdomiausių dalykų: dėželes, pilnas visokiausių sagų, siūlų ir adatų, seną, didžiulę ir, man atrodo, seniai neveikiantį radiją.

     Spintos pakraštyje, ant senų kailinių skverno, susirietusi į kamuolį, snaudžia raina katė. Ten jos mėgstamiausia vieta. Čia, ant spintos, šilta, ramu ir gera...

     Staiga atsiveria durys. Įeina močiutė. Apsidairo. Pasiima ilgaaulius batus ir išeina. Paskui ją nuo spintos šoka katė. Bešokdama ji netyčia užkliudo dėželę, kurioje sudėti keturi gražiausi eglutės papuošaliukai, numeta ją. Prišokusi pakeliu dėželę. Atidarau. Viduje pilna spalvotų šukių: geltonų, baltų, mėlynų, raudonų ir kitokių. Labai supykstu. Tie žaisliukai buvo patys gražiausi. Jais močiutė papuošdavo eglutę prieš Šventas Kalėdas. Kiek būdavo džiaugsmo pamatyti juose save, kai aš dar buvau maža ir mes su tėveliais parvažiuodavome šventėms.

     Apsidairau ieškodama katės. Gerai, kad durys spėjo užsidaryti ir katė nepaspruko. Rainoji puola po lova. Ten ją nesunku pagauti. Greitai katę ištraukiu iš palovio. Ji žvelgia į mane baikščiomis akimis ir gailiai gailiai miaukia. Man pagailo jos. Atsisėdu ant lovos ir imu glostyti katę. Gerai, kad laiku prisiminiau maldelės, kurią aš kalbu kiekvieną vakarą, žodžius: “ir atleisk mums taip, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams...” Aš labai noriu, kad Dievas atleistų man mano nuodėmes. Vadinasi, ir aš turiu atleisti. Juk ji netyčia užkliudė dėželę. Ji, matyt, labai norėjo lakti.

     Aš paimu katytę ir nešuosi ją j virtuvėlę. Čia ant medinio rudai dažyto suolo stovi keli stiklainiai, pilni rūgstančio pieno, ir molinis ąsotis su saldžiu rytiniu pienu. Katę paleidžiu ant žemės, paimu molinį aprasojusį ąsotį ir įpilu į lėkštelę. Katytė prieina ir apsidairiusi pradeda lakti. Žiūriu į lakančią Rainiukę, ir man taip gera.

     Netikėtai sunkus ir drėgnas ąsotis išslysta iš rankų ir, nukritęs ant grindų, sudūžta. Išgąsdinta katė sprunka po suolu. Aš puolu rinkti šukių. Deja, nieko nepadarysi, ąsotis sudužęs, o pienas išsiliejęs. Atsiveria durys ir įeina močiutė. Na, dabar gausiu pylos.

    —    Aš netyčia sudaužiau, močiut, — bandau teisintis.

    Močiutė prieina ir uždeda man ant galvos savo švelnią ranką.

    —    Bala jo nematė to ąsočio. Senas buvo. Nusipirksime kitą. Juk poryt važiuosime į miestą. O dėl pieno, tu nesigraužk. Niekis. Aš ką tik šviežio atnešiau. Eik, atsinešk puoduką, įpilsiu tau ir katytei nepagailėsiu.

    Katė, išgirdusi ją minint, tyliai išslenka iš po suolo.

    Po keleto minučių aš sėdžiu už stalo ir valgau pyragą su trintomis braškėmis, užsigerdama pienu.

    O kaip gera, kai tau atleidžia. Dar maloniau, kai pats atleidi kitam.