(KOVO 11-AJAI)

Man Laisvė visad panaši į paukštę
Baltais sparnais, žvitriom, drąsiom akim,
Žydrynėj neria, kylanti į aukštį,
Kur niekas nesugaus, nekalins, neatims.

Kai sakom “laisvė”, aš regiu trispalvę
Tremties svajonę, gėlę mūs vilčių,
Kai iš vergystės liūno kėlėm galvas,
Išgirdę šauksmą protėvių kančių.

Man Laisvė
                                tai malda ir Kryžių kalnas,
Delnas prie delno Baltijos kely.
Ir džiaugsmo ašarą, ir šypsnį švelnų,
Atrodė, lig dangaus širdim keli.

Man Laisve šlama ąžuolų giraitė
Su Basanavičiaus šventu vardu,
Kaip įstabiai mes krovėm Laisvei kraitį...
Meni tą džiaugsmą, o širdy gūdu.

Juk be žmonių Tėvynėne Tėvynė.
O kokie mes? Vienybė kur šviesi?
Nuo tankų siaubo Lietuvą apgynę,
Supriešinti piktumo debesy.

Į skaidrią liepsną panaši man Laisvė,
(Ne į žariją, kur rusens vos vos).
Kiek tėvų žemą senoliai krauju laistė!
Darbais prigluskime prie Lietuvos.

Pavasaris. O kur daigai Vienybės?
Kas tą gerumo dirvą išpurens?
Pasėkim derlių, rankom susikibę,
Kad bent vaikaičiams būt šviesiau gyvent!

Janina Strimaitienė Kazlų Rūda