Spausdinti

Aldona Kačerauskienė

 Ne be reikalo sakoma: “Susitvarkė kaip  prieš Velykas”. Tvarkydavo žmonės ne tik savo aplinką, švarindavo kūną, bet nepamiršdavo ir sielos. Jai bene pirmiausia skirdavo dėmesį. Kiekvienas stengdavosi iki Verbų sekmadienio prieiti išpažinties, nusimesti nuodėmių naštą, susitaikyti su Dievu ir žmonėmis.

    Didžiosios savaitės pradžioje buvo švarinama aplinka, tvarkomi namai: perklijuojamos naujais popieriais sienos, nubalinamas krosnies mūrelis, numazgojamos medinės lubos ir valomi langai, naujais šiaudais prikemšami lovų čiužiniai, pervelkama patalynė ir t.t. Žmonės stengdavosi Velykoms pasidaryti ką nors naujo: pasisiūti paltą, kostiumą ar suknelę, nusimegzti pirštines ar kojines.

Žvejo dukros (gobelenas) Z. Pranaitytė

    Nuo Didžiojo ketvirtadienio žmonės eidavo į bažnyčią, melsdavosi. Didįjį šeštadienį iš kiekvienos šeimos kas nors skubindavosi į bažnyčią parnešti šventintos ugnies ir šventinto vandens.

    Namie kempinėje dar rusenanti ugnis buvo padedama į krosnį, o šventintas vanduo laikomas iki kitų Velykų, naudojamas įvairiems reikalams: juo šlakstomas mirštantis žmogus, ginamasi nuo gaisro ir t.t. Ne vienas Šeštadienį pasilikdavo visai nakčiai budėti prie Kristaus kapo, dalyvaudavo šiai nakčiai skirtose specialiose pamaldose.

    Vaikai ypač stengdavosi būti geri, laukdavo Velykio, kad tik jis kuo daugiau kiaušinių padėtų. Beje, noriu pabrėžti, kad Aukštaitijoje ne Velykų bobutė vaikus apdalindavo, o Velykis. Mano vaizduotėje tai buvo neapsakomo grožio paukštis, panašus į povą, mokantis greitai skraidyti, sugebantis net pro rakto skylutę įlisti į vidų, susiieškoti iš vakaro vaikų padarytą dailią gūžtą ir pagal nuopelnus padėti kiaušinių, kurių spalvos nė iš tolo neprimindavo tų, kuriuos šeštadienį dažydavo namiškiai. Vaikams Velykis padarydavo daug džiaugsmo! Jo padovanoti kiaušiniai buvo patys gražiausi, labiausiai vertinami ne tik vaikų, bet ir suaugusių.

    Visi šeimos nariai žinojo, kad Velykų rytą reikės labai anksti keltis ir skubėti į Prisikėlimo pamaldas. Tėvas vaikus įspėdavo: “Kas pramiegos, to į bažnyčią nevešime”. Todėl kiekvienas pasiruošdavo iš vakaro: nusivalydavo batus, ant jų padėdavo kojines, į paltukų kišenes sukišdavo pirštines.

    Velykų rytą kelias būdavo pilnas žmonių. Girdėjosi, kaip vyrai ragina arklius, stengdamiesi vieni kitus aplenkti. Važiuotieji pakviesdavo pavėžinti pėsčiuosius.

    Bažnyčia sausakimša žmonių. Suaugusieji pakelia vaikus ant rankų, kad šie didžiajame altoriuje pamatytų prisikėlusį Kristų. Kai sąžinės nebeslegia nuodėmės, kai nieko blogo, o tik gera gali palinkėti savo artimui, kokia nuoširdi malda, koks tyras Velykų giesmės garsas! Skambant varpams, tris kartus eina giedanti žmonių minia apie bažnyčią:

    Linksma diena mums nušvito,
    Visi troškom džiaugsmo šito:
    Kėlės Kristus, mirtis krito
    Aleliuja, aleliuja, aleliuja!

Kai mirtis ir pragaras nugalėti, kai Kristaus kančia ir mirtimi ant kryžiaus esame išvaduoti iš piktojo valdžios, argi ko begalime bijoti?

    Pasibaigus pamaldoms, nušvitusiais veidais žmonės sveikindavo vienas kitą su Velykomis, bučiuodavosi, linkėdavo linksmai praleisti šventes, kviesdavo vieni kitus pasisvečiuoti.

    Parvažiavus namo, visi stengdavosi greičiau pašerti gyvulius ir sėsti prie šventinio stalo, kuris būdavo papuoštas avižų želmenų dubenėliu. Persižegnodavo ir pradėdavo valgyti. Pirmasis patiekalas — margučiai, sudėti į lėkštę tarp pataisų. Daug malonių akimirkų patirdavo tas, kuriam kliūdavo stipriausias kiaušinis.

    Nors ir buvo sakoma, kad pirmąją Velykų dieną negražu eiti į svečius, tarsi savo neturėtum ką valgyti, bet šito papročio nebuvo taip griežtai laikomasi kaip per šv. Kalėdas. Vaikai, susibėgę krūvon, mėgdavo ridenti kiaušinius. Jeigu tam reikalui lovelių niekas nepadarydavo, tikdavo ir medžio tošis. Vakarop jau galima buvo eiti kiaušiniauti. Pirmiausia tikdavo aplankyti krikštatėvelius, o paskui ir kitus kaimynus.

    Neužmirštama Velykų pramoga — sūpynės. Vaikai bėgdavo pas tuos, kurių kieme jos buvo padarytos. Tačiau tikdavo ir klojime per balkį permestos vadelės.

    Antroji ir trečioji Velykų diena taip pat buvo švenčiama. Grįžę iš bažnyčios, žmonės eidavo vieni pas kitus į svečius, vaišindavosi, šnekučiuodavo, dainuodavo.

    Kai gyvename įtampos ir nerimo kupiną gyvenimą, kai rytą pabudę nežinome, kaip baigsis diena, Velykų šventės teatneša mums visiems dvasios atgaivą, sustiprina tikėjimą, žadina geresnių dienų viltį,

■    Lietuvių sielovados tarnyba 1993 m. lapkričio 27 d. Lemonte, IL, suruošė simpoziumą tema “Religija šeštadieninėse mokyklose ir vasaros stovyklose”. Simpoziumą moderavo dr. E. Saliklis, kalbėjo B. Bublienė, R. Kučienė, kun. A. Paliokas. SJ, sės. Margarita Bereikaitė, kun. A. Saulaitis, SJ, ir kiti.

■    Prel. Vytautas Balčiūnas, šiuo metu gyvenąs Putnam, CT, yra įkalbėjęs visą Naująjį Testamentą į juosteles. Jas galės naudoti aklieji, negalintys patys skaityti, ir kiti.

■    Sausio 22 d., šeštad., būrys Detroito Apvaizdos parapiečių dalyvavo Dainavoje suruoštame susikaupimo savaitgalyje. Jį pravedė kun. A. Saulaitis, S.J. iš Čikagos.