JONAS LAURIŪNAS, S J
10. Žodžio liturgija (IV) — Credo — Tikiu
Sekmadieniais ir didesnėse šventėse po pamokslo giedama ar skaitoma “TIKIU” — Credo. Tai svarbiausiųjų tikėjimo tiesų išvardijimas, sąrašas, kitaip dar vadinamas tikėjimo simboliu. Šių simbolių yra keli: apaštalinis, Nikėjos, Konstantinopolio, Tridento. Jie atsirado šimtmečių eigoje.
Apaštalinisarba apaštalų — tai tas, kurį mes kiekvienas mokam iš mažens. Jis yra pats trumpiausias. Sena legenda pasakoja, kad apaštalai, prieš išsiskirstydami į platųjį pasaulį, susirinkę ir nutarę, ko jie mokysis. Taip jie ir sudėję, suredagavę 12 tiesų sąrašą, į kurį kiekvienas įterpė po vieną sakinį.
Kitus simbolius yra suredagavę visuotiniai vyskupų susirinkimai — Nikėjos (325, M. Azijoje), Konstantinopolio (381), Tri-dento (XVI). Šie įvairūs tikėjimo tiesų sąrašai arba simboliai išvardija tas pačias tikėjimo tiesas, tik skirtingais atžvilgiais, kartais kiek praplėsdami ryšium su anuo laiku iškilusiais klaidingas mokymais. Su simboliais yra kaip su saule: ryte ji šviesi ir raudona, vidudienį — karšta, vakare kiek atvėsta, bet vis tiek ta pati saulė. Šv. Mišių metu yra vartojamas Konstantinopolio simbolis: jį galima rasti maldynuose; tai kiek ilgesnis už apaštalinį. Kur tikintieji nemoka Konstantinopolio simbolio, šv. Mišiose vartoja apaštalinį. Pastarasis vartojamas ir krikšto metu. Rytų Bažnyčia — provoslavai pripažįsta Nikėjos — Konstantinopolio simbolį, nes tuo metu, kai jis buvo suredaguotas, istorija dar nežinojo nei Rytų, nei Vakarų Bažnyčių, dar nebuvo skilimo.
Tikėjimo simbolis yra tarsi vėliava, kuri jungia mus, tikinčiuosius, ir atskiria nuo netikinčių ar kitatikių. Tikėjimas yra tarsi mūsų asmens spalva, kurią norime išsaugoti net nuo mirties. Kai mirusiam pastatomas kryžius ant kapo: reiškia, jis mirė tikėdamas Dievą. Šv. Mišiose tuojau po konsekracijos (I euch. malda) pavedami Viešpačiui iškeliavusieji, tie, kurie “tikėjimo antspaudu buvo paženklinti”.
Robert Benson (+ 1914), gimęs anglikonu, vėliau tapęs kataliku ir kunigu, pagarsėjęs kaip rašytojas, pasakoja: “Kai studijavau Oxforde (Anglijoje), pasitaikydavo, kad auditorijoje būdavo dešimt vyrų iš tos pačios tautos, bet priklausančių dešimčiai religijų: kai studijavau Romoje — Vatikane, būdavo dažnai dešimt vyrų iš dešimties tautų, bet priklausančių vienai ir tai pačiai religijai”. Taip, kaip gyvenantys prie Nemuno, prie Nevėžio, Neries, Šešupės ir Ventos priklauso tai pačiai žemei, yra tos pačios tėvynės vaikai, taip ir išpažindami tas pačias tiesas, mes priklausome tai pačiai tikėjimo šeimai. Giedodami šv. Mišiose “Tikiu”, mes išreiškiame džiaugsmą, kad turime tikėjimą, džiaugiamės, kad šias tiesas mes gavome iš Dievo — jos ne žmonių sugalvotos, pareiškiame, kad šias tiesas nešime savo širdyje, jų neišsižadėsime. Ši giesmė taip pat yra išraiška vienybės jausmo: visi, kurie gieda šią giesmę, yra mano broliai-seserys — aš nesu vienišas, aš turiu namus.
Tikėjimo simbolis — tai mūsų tikėjimo santrauka: pačiu trumpiausiu būdu prisimename visą šventąją istoriją — nuo pasaulio sukūrimo iki amžinojo gyvenimo, prisimename svarbiausius momentus — Įsikūnijimą, Prisikėlimą, Šv. Dvasios atsiuntimą, Bažnyčios ir sakramentų paslaptį. Tai mūsų išganymo istorija ir kelias. Šių tiesų amžius — amžinybė. Kaip gera, kad tai amžinos tiesos: visada ir visur jos galioja — galima jomis pasitikėti. Ne taip, kaip žmonių tiesomis: šiandien jos skelbiamos, rytoj — paneigiamos. Kaip dažnai tenka nusivilti žmogiškąja tiesa! Dar taip neseniai mūsų mokyklose buvo purvais drabstomi garsūs užsienio mokslininkai: Morganas (+1945) ir vienuolis Mendelis (+1884) padėję pagrindus paveldėjimo mokslui — genetikai; šiandien jie pripažįstami kaip nusipelnę mokslui. Dar taip neseniai mūsų senele buvo laikoma beždžionė, šiandien jau nebedrįstama apie tai kalbėti... Buvo šnekama, kad pasaulis yra amžinąs, o dabar dėstoma, kad turėjęs pradžią... Todėl su džiaugsmu giedokime “TIKIU”: Dievo tiesa nenusivilsime!
Bet žinokime, Bažnyčia laikosi ne ant sienų, bet ant tikėjimo tiesų. Ši tiesa — tai auksas mūsų rankose ir širdyse: neiškeiskime šio aukso į šviną. Laiko upė kartais atneša ir išplauna į krantą visokių niekalų. Ne taip seniai vokiečių tauta buvo įtikėjusi į Hitlerio stabą, kurs turėjęs jiems atnešti išganymą. Dar kiti tiki į meilę, į meilę be pareigų, be atsakomybės, į meilę pirmo pasitaikusio tinkamesnio asmens, į santuoką be vaikų ir ištikimybės. Kai kas tiki, kad auginti vaiką reikia tik blynų, skudurų ir per klases prastumti, o Dievo jau nereikia.
Yra žmonių, kurie tvirtina, kad svarbu tikėti, o koks tas Dievas — nesvarbu: budistų, musulmonų ar krikščionių Dievas — nesvarbu; svarbu — pripažinti, o visa kita — nesvarbu; malda, šv. Mišios sekmadienį, išpažintis, skaistumas, teisingumas — tai mažmožis... Šitoks credo, kurį mes patys susidarome, mūsų neišganys: tai netikras pinigas, netikras kelias, netikri vaistai...
Vokietijoje Marburgo universitete profesoriavęs botanikas Albertas Viegandas (+1876) savo testamente taip rašė: “Aš pageidauju, kad prie mano kapo būtų sukalbėtas apaštalinis ‘Tikiu’ ir kalboje būtų pareikšta, kad aš su Dievo pagalba tikėjau visus šio simbolio sakinius; kad aš, nors gana buvau kritiškas ir atsimerkęs ėjau per pasaulį, tačiau niekada mokslas nebuvo mane pastūmėjęs abejoti tikėjimu; kad aš tik šiame tikėjime radau būties mįslių išsprendimą ir pilnutinę širdies ramybę”. Ant jo kapo yra užrašas: “Tavimi, Viešpatie, pasitikėjau, ir nebūsiu sugėdintas per amžius”. Kodėl šis mokslininkas taip gerbė ir didžiavosi tikėjimo simboliu? Todėl, kad jį buvo priėmęs savo širdyje ir visada užlaikęs. Tebūnie ir mums jis brangus, kad gyvenimo pavakary mūsų sieloje šviestų džiaugsmo saulė! Mūsų tikėjimo simbolis tebūnie mūsų veidrodis, į kurį dažnai žvelkime, patikrindami, ar viską tikime, ką lūpomis išpažįstame, ar viską užlaikome, ko reikalauja tikėjimas.
Beje, tikėjimas — kaip gėlė: gali nuvysti: reikia jį saugoti, globoti, puoselėti. Reikia kovos su pačiu savimi: dažnai kliūtys tikėjimui gresia ne iš mūsų proto pusės, bet iš mūsų jausmų. Šv. Vincentas Paulietis studijų metais pergyveno sunkias tikėjimo abejones. Ką jis sugalvojo? Jis surašė apaštalinį simbolį ant popieriaus lapelio ir jį nešiodavo prie krūtinės kišenėje. Kai jį tik apnikdavo abejonės tikėjimo tiesomis, jis spausdavo šį popierėlį prie širdies ir šitaip savo valia pareikšdavo ištikimybę Bažnyčios tikėjimui. Taip elgėsi jaunystėje tas, kuris vėliau tapo garsus Prancūzijoje tikėjimo apaštalas. Tikėjimas dovanai neateina: reikia pastangų — reikia ieškoti tiesos, reikia melstis, reikia dorai gyventi.
Apie senovės filosofą Pitagorą pasakojama, kad jo mokiniai labai gerbė jį, ir kai ginčuose iškildavo neaiškumų, nesusipratimų, jie juos išspręsdavo, sakydami: “Autos efa” — “jis taip yra pasakęs”. Ir mes gyvenimo kryžkelėse tarkime: Kristus yra taip pasakęs, Bažnyčia taip moko!
Tebūnie šventas mums Bažnyčios Credo, pašventintas kankinių krauju, paliudytas šimtmečių kilniausių sielų ir aštriausių protų tikėjimu, užlaikytas mūsų senelių bei tėvų ir įdėtas mums į lopšį — tebūnie jis ir mūsų karste!