Spausdinti

Tėvo portretas (medis)    Z Pranaitytė.

JUOZAS PRUNSKIS

Prie vieno kryžiaus buvo pritvirtintas toks užrašas:

     — Aš taip padariau dėl Jūsų, o ką Jūs padarėte dėl Manęs?

     Šį klausimą kiekvienas turėtume pasvarstyti.

     Visų pirma — iš kryžiaus turime semtis jėgų kantriai savo kasdienį kryžių nešti, Kristų laikydami pavyzdžiu. Jei mums pasidaro per sunku nešti savo kasdienį kryžių, atremkime jį į Kristaus kryžių, ir bus lengviau. O kryžių kiekvienas turime — tai liga, tai senatvė, tai sunkumai su tais, su kuriais kasdien turime susitikti. Paguodos, sustiprinimo turime ieškoti Kristaus pavyzdyje.

     Penkioliktojo šimtmečio anglų mistike Juliana iš Norwich paskelbė mintį, neužmirštamą per penkis šimtmečius:

     — Didžiausia garbė, kurią galim reikšti Dievui, didesnė už pasiaukojimus ir nusimarinimus, yra gyventi džiaugsmingai, žinant Jo meilę.

     Šitokios idėjos gali nešti didesnį mūsų kasdienybės įprasminimą.

     Ši Dievo meilė vis randa naujus kelius sušvytėti. Neužmirštamas rašytojas Levas Tolstojus skelbė”:

     —    Mano malda yra ši: kas gyvena meilėje, gyvena Dieve, o Dievas jame. Mylėkime kits kitą, tada Jo meilė išsipildys mumyse, nes Dievas yra meilė.

     Nuostabu, kaip mąstantieji žmonės randa aiškesnę prasmę paprastoje kasdienybėje. William Ward rašė:

     —    Kiekvienas saulės patekėjimas yra Dievo siunčiama žinia ir kiekvienas saulėleidis yra Dievo parašas.

     Gilesnės gyvenimo prasmės įžvelgimas tai ne vien dvasininkų, mistikų kelias, bet tų apraiškų randam ir mokslininkuose. Charles A. Coulson rašė:

     —    Mokslas yra vienas iš Dievo pagarbinimo būdų — jis padeda suprasti, ką Dievas yra padaręs.

     Tai giliai suvokė mokslo ir meno globėjai, kaip, pavyzdžiui, John D. Rockefeller. Niujorke, Rockefeller centre žalio marmuro plokštėje yra iškalti jo tikėjimo žodžiai, kurie buvo jo gyvenimo kelias:

     —    Aš tikiu į išmintingiausią giliausios meilės Dievą, kokiu vardu Jis bebūtų vadinamas. Žmogaus aukščiausias išsipildymas, didžiausia laimė ir plačiausias naudingumas yra gyventi harmoningai su Jo valia.

     Vienas iš didžiųjų mūsų šimtmečio mokslininkų Alexis Carrel, Nobelio laureatas, kurio knyga “Žmogus, tas nežinomasis” pasiekė labiausiai perkamų knygų garbę, buvo lankęsis Liurde, stebėjęs ten įvykstančius stebuklus, savo veikale išryškino, kad veržimasis į dvasingesnį gyvenimą neš dvasinę šviesą ir neišpasakytą ramybę.

     Daugeliui mąstančiųjų žvilgsnis į gamtą neša gilesnį kasdienybės įprasminimą, Bernardas iš Cairvaux, žvelgdamas į lapus, matė Dievo galybę, o Joyce Kilmer priminė, kad tik Dievas gali sukurti medžius.

     Nacių kruvino persekiojimo metu besislapstydama Olandijoje jaunutė mergaitė Anne Frank savo visame pasaulyje pagarsėjusiame dienoraštyje rašė, kad kiekvienam, kuris yra nuliūdęs ar nelaimingas, geriausia yra eiti į gamtą, kur galėtų pabūti su Dievu.

     Įsidėmėtinas yra Martino H. Padovani patarimas:

     —    Jėzus mums paliko tris svarbias pamokas: Dievas mus myli, Dievas mums atleidžia ir Dievas visada su mumis. Tikėjimas mums neša džiaugsmą, ramybę, viltį. Jeigu mes to nejaučiame, tai kas nors yra blogai su mumis, ne su tikėjimu.

     Mes turime įspūdingų pavyzdžių, kaip šventieji ieško kasdienybės įprasminimo, ryšio su Dievu. Štai Domininkas Savio net šešetą valandų praleisdavo klūpodamas prieš Eucharistiją, šildydamas savo širdį Švenčiausiojo spinduliais.

     Keliaudamas po Šventąją Žemę, vienas kunigas rado vieną seselę net iš Airijos. O tai buvo 1925 m., netrukus po to, kai turkai nusiaubė piešdami ir degindami tas apylinkes. Kunigas paklausė tos seselės, ar ji nesijaučia liūdna ir vieniša, būdama nublokšta taip toli nuo tėvynės. Seselė atsakė, rodydama į tabernakulį:

     —    Kur yra Švenčiausias, ten man tėvynė. Ten mano Viešpats, ten mano Dievas.

     Mes turime mylėti savo tėvynę. Ir Kristus verkė, žiūrėdamas į Jeruzalę, kurią jis žinojo būsiant sugriautą, tačiau altorius, Dievas, mums neša gilų kasdienybės įprasminimą ir didžiąją paguodą visokiausiose aplinkybėse.

     Motina Teresė, ta pelniusioji Nobelio premiją už globą apleistųjų, mirštančių didmiesčio gatvėse, rado savo kasdienybės įprasminimą globoje labiausiai nelaimingųjų. Ji rinko iš gatvių apleistuosius, kurių nykstančius kūnus jau ėdė kirminai, ir rado džiaugsmo, padarydama šviesesnes valandas mirštančių nelaimingiausiųjų. Ir ji net prasitarė, kad toks paguodos nešimas jai davė daugiau džiaugsmo, kaip Nobelio premija. Ir jos pavyzdys tiek paveikė, kad susidarė net daugiau kaip 150.000 pasauliečių, jos bendradarbių, kurie stengiasi įnešti nors kiek šviesos į jų tamsią kasdienybę.

    Turiu viltį, kad brangus skaitytojas palankiai priims šią mano parinktą mozaiką. Dabar televizijoje, kasdienėje JAV miestų spaudoje tiek daug purvo, kad noris atsigauti ir sušilti prisimenant tauresnes ir šiltesnes asmenybes.