Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, SJ
Ar taisyklingas vaikų vartojamas žodis čiulpinukas?
Čiulpinukaisbent jau Vilniaus vaikai vadina dažniausiai užsieninius čiulpiamus, paprastai su pagaliuku saldainius. Tai visai geros darybos ir vartotinas žodis.
Čiulpinukasyra mažybinė forma iš žodžio čiulpinys,žinomo dar iš Miežinio žodyno (1894) ir reiškiančio “žindukas”. Čiulpiniopamatinis veiksmažodis čiulpti,kaip nurodoma LKŽ II, reiškia “traukti skystį, siurbti, žįsti, gerti”; čiulpiama medus iš žiedų, alus, pypkė ir pan., dar saldainis (DŽ). Taigi čiulpiamas saldainis visai vykusiai pavadintas čiulpinukuir šį naujadarą reikėtų visaip palaikyti. (Aldonas Pupkis)
Valyti gatves nuo sniego ar sniegą nuo gatvių?
Tai labai nelengvas klausimas, nes daugelis valymo, šalinimo reikšmės veiksmažodžių (valyti, šluoti, šluostyti, grėbtiar grėbstyti, nuplauti ar nusiplautiir nemaža panašių) turi dvi pagrindines reikšmes, todėl šnekant čia galima, pavyzdžiui, pabrėžti gatves (valyti gatves) arba sniegą (valyti, nukasti sniegą).Tos dvi pagrindinės šių veiksmažodžių reikšmės yra tokios:
1) ką nors daryti gryną, švarinti: valyti kilimą; valyti gatves; grėbti pievą; grėbstyti rugienas; šluoti grindis; šluostyti stalą; nusiplauti veidąir t.t.;
2) šalinti nereikalingus, trukdančius daiktus: valyti dulkes; valyti(čia būtų geriau nukasti) sniegą; grėbti šieną; grėbstyti lapus; šluoti šiukšles; šluostyti trupinius; nusiplauti prakaitąir t.t. Keblumų atsiranda, kai šie posakiai pratęsiami.
Vartojant antrąja reikšme “šalinti nereikalingus, trukdančius daiktus”, dėl aiškumo dažniausiai reikia nurodyti, nuo kokio paviršiaus viskas šalinama, ir tai visai taisyklingai pasakoma prielinksnio nuokonstrukcija: grėbti(arba grėbstyti) lapus nuo tako (nes lapai viršuje, takas — apačioje); valyti(arba nukasti) sniegą nuo gatvių (nes sniegas viršuje, gatvės — apačioj); valyti dulkes nuo kilimo (čia būtų geriau tiesiog valyti kilimą); šluostyti trupinius nuo stalo, nusiplauti prakaitą nuo veido. O vartojant pirmąja reikšme “ką nors daryti gryną, švarinti”, gyvoji kalba paprastai nenurodo, kokie nereikalingi dalykai ten šalinami, nes dažniausiai ir taip pakankamai aišku: pasakymai grėbti pievą, valyti kilimą, ar šluoti grindispapildymų nereikalauja. Tarmėse negirdėti sakant: grėbia pievą nuo šieno, šluoja grindis nuo šiukšliųir pan. Tačiau daug mūsų žurnalistų, įvairių specialistų, turbūt paveikti rusų kalbos, šitokį atvirkštinį rašymą yra labai pamėgę: Valykime gatves nuo sniego(tarsi sniegas būtų apačioje, gatvės viršuje; Reikia valyti kilimus nuo dulkių; Nušluokime taką nuo šiukšlių; Nušluostė stalą nuo trupinių; Vakare nusiplaukime veidą nuo prakaito.Šių “apversta galva” sakinių būtina atsisakyti ir pirmiausia įvardyti šalinamąjį dalyką, o paskui — nuo ko jis šalinamas. Taigi norminiai, įprasti lietuvių kalbai pasakymai būtų: Valykime (nukaskime) sniegą nuo gatvių; Nušluokime šiukšles nuo tako; Nušluostė trupinius nuo stalo; Vakare nusiplauname prakaitą nuo veido. (Jonas Šukys)
Kaip geriau — apskritai ar aplamai?
Prieveiksmis aplamaireikšme “apskritai” ir būdvardis aplamasreikšme “bendras, visas” buvo pradėti vartoti neteisingai supratus šiuos tarmiškus žodžius. Remiantis raštų sakiniais Aplamais bruožais pavaizduoti meno raidą; Gamtos dėsniai aplamai negali būti panaikinti; Aplamai aš buvau didelis sporto mėgėjasir pan., ši reikšmė “Dabartinės lietuvių kalbos žodyno” pirmajame ir antrajame leidime buvo pateikta kaip pirmoji, o “Lietuvių kalbos žodyne” kaip trečioji. Simono Daukanto sakinys Matė nuo aplamo rėdymo reikalus irstančiusiš tiesų teliudija žemaičiams būdingą šio žodžio reikšmę “paviršutiniškas”, o ne “bendras, visas”. Panašiai atsitiko ir su kitu Daukanto sakiniu, kuriame pavartotas iš būdvardžio aplamus, -i padarytas prieveiksmis aplamiaireiškiai ne “apskritai”, o “paviršutiniškai, neapdairiai, netinkamai”: Svieto išminčiai liepia sekti įpėdin savo bočių, prabočių būdą ir aplamiai jo nekleisti (neprarasti).
Aplamas (aplamus) darbasžemaičiams tegali reikšti “paviršutiniškai, atmestinai, netvarkingai atliktą” darbą, o Nuravėjo daržąaplamai — “atmestinai, prastai, nešvariai”. Jei šis žodis sakomas apie žmogų, tai tik neapdairų, neapsukrų, žioplą, apykvailį, pvz.: Aplamas buvo, aplamas paliks; Juo senyn, juo aplamyn ir pan.
Negalima remtis ir prieveiksmio aplamais pateikimu LKŽ I tome. Žemaitės sakinyje Tupikas aplamais baigęs derybas su Kalpokais, prie klebono neilgai tetrukokalbamasis žodis pavartotas panašiai kaip ir aplamaiJono Jablonskio sakinyje Galėjau aplamai (apytikriai) pasakyti, kiek metrų ilgio ir pločio.Kiti gyvosios kalbos vartojimo pavyzdžiai turėtų rodyti ne reikšmę “apskritai”, o “apgraibomis, atmestinai, netvarkingai”: Ne koks kasimas— kas bulves kasa aplamaisVarniai; Aplamais nugrobė, nieko doro(Pavandenė).
Kaip tik dėl šių dalykų (Daukanto, Žemaitės, kai kurių gyvosios kalbos pavyzdžių netikslaus vertinimo LKŽ I tome bei neapibrėžto reikšmės pateikimo norminiuose žodynuose) būdvardis aplamasir prieveiksmis aplamainetiksliai tebevartojami ir dabar.
Tačiau “Dabartinės lietuvių kalbos žodyno” trečiojo leidimo sulaukę skaitytojai šios gyvajai kalbai nebūdingos reikšmės jau neberas. Į aptartus dalykus bus atsižvelgta ir leidžiant “Lietuvių kalbos žodyno” papildymų ir taisymų tomus. Reikėtų aplamasir aplamaiįtraukti į naują “Kalbos praktikos patarimų” leidimą. (Gertrūda Naktinienė)