Visuotinis Katalikų Bažnyčios Katekizmas yra pagaliau paruoštas. Žinoma, Lietuvoje jis yra labai laukiamas. Tai yra, laukiama, kada pasirodys Katekizmo vertimas lietuvių kalba.

Kun. dr. Kęstutis Trimakas

     Tokį visuotinį Katekizmą paruošti prašė Vyskupų Sinodas 1985 m. Į jo paruošimą įdėta daug darbo. Jį ruošė komisija, sudaryta iš ganytojų-vyskupų, su talkininkų pagalba. Medžiaga buvo peržiūrėta daug kartų kitos komisijos. Buvo atsiklausta viso pasaulio vyskupų. Galutinis tekstas buvo peržiūrėtas popiežiaus Jono Pauliaus II.

     Šis Katekizmas bus labai naudingas, kaip patikimas Bažnyčios tiesų lobynas. Ar tas Katekizmas visur entuziastingai sutinkamas? Deja, ne. Pasaulyje yra pasipylę daug kritikos. Labiausiai iš teologų Vakarų pasaulyje, tai yra iš tų, iš kurių kaip tik reikėtų tikėtis daugiausia pritarimo.

Meninę programą atlieka solistas Algimantas Barniškis. Akompanuoja prof. Anicetas Arminas.

Rolando Bartašiūno nuotr.

     Kodėl taip yra? Pirmiausiai tenka pastebėti, kad ne visi katalikai teologai yra prieš Katekizmą. Tačiau teigiamų balsų iš jų pusės dar labai mažai tesigirdi. O teologų neigiami balsai yra stiprūs ir nesiliaujantys. Kodėl? Todėl, kad šie garsieji balsai yra pripratę mokyti ir rašyti ne visai tai, kas derinasi su Bažnyčios mokslu ir su Katekizmu. O kai Bažnyčia ar ir Popiežius ką paskelbia, jie yra linkę arba nutylėti, arba ir pasakyti kitaip. II Vatikano visuotinis suvažiavimas buvo nubrėžęs aiškias gaires teologų vaidmeniui. Nemaža teologų jų nesilaiko. Išleistas Katekizmas yra Bažnyčios mokymo mastas.

     Nemaža teologų nemėgsta mastų ir rėmų. Jie nori mokyti savaip, kaip jie išmano. Dėl to jie ir puola Katekizmą.

     Šie norį savarankiški būti teologai, susibūrę iš įvairių tautų, anglų kalba išleido “Komentarus apie Katalikų Bažnyčios Katekizmą”. Visa bėda, kad šie komentarai neaiškina Katekizmo teigiamai, bet jį kritikuoja neigiamai: būtent, kad jis turi stambių trūkumų, senoviškas, nesuprantamas šių laikų žmonėms, netinkamas nei vaikams, nei suaugusiems, kad jis turėtų būti perrašytas, o geriau dar, kad iš viso nebūtų buvęs išleistas. Šių komentarų autoriai vietomis paneigia tradicinį Bažnyčios mokymą ir net kai kurias Dievo apreikštas ir Bažnyčios dogmomis paskelbtas tiesas. Neigiama, kad “Kristus įsteigė atgailos sakramentą” nes, anot jų, “kruopščiai studijavus Šv. Raštą, nerandama Naujajame Testamente pagrindo apie šio sakramento įsteigimą”. Neigiamas ir Kristaus pažadas Petrui, kad Bažnyčios pragaro vartai nenugalės. Neigiamas ir angelų buvimas. O teigiama, kad nėra pagrindo Jėzaus visa žinojimui ir Jo Motinos Marijos nesvyruojančiam tikėjimui.

Pasipriešinimo pagrindas: modernistinės klaidos

     Gal kas manytų, jog šie “Komentarai apie Katalikų Bažnyčios Katekizmą” yra parašyti šiaip nenusimanančiųjų apie Bažnyčios mokslą ir, tikriausiai, esančių už Bažnyčios ribų. Ne, beveik visi jie yra teologijos profesoriai iš pripažintų “katalikų” universitetų, užimantys svarbias pozicijas teologijos srityje. Jie yra iš Airijos, Anglijos, Belgijos, Italijos, JAV-ių, Kanados, Olandijos, Prancūzijos ir Vokietijos. Nemaža jų priklauso vienuolijoms: jėzuitai — G. O’Hanlon, J. McDade, Ph. Endean, J. Empererur, R. Murray ir P Rosato (paskutinysis yra iš Romos popiežiškojo Gregorianiškojo Universiteto), kanadietis domininkonas J. M Tilard, airis augustinijonas G. Daly. Yra dvi amerikietės teologės: M. K. Hellwig ir L.S. Cahill, pastaroji buvusi Amerikos Katalikų Teologų Sąjungos pirmininkė.

     II Vatikano visuotinio suvažiavimo dogminėje konstitucijoje apie Dieviškąjį Apreiškimą teigiama, kad teologai turi svarbų, bet pagalbinį vaidmenį Bažnyčios mokomojo autoriteto priežiūroje. Iš Evangelijos žinoma, kad Kristus mokomąjį autoritetą suteikė apaštalams ir jų įpėdiniams — vyskupams. Bet šie komentarų autoriai teigia, kad teologai Bažnyčioje “dalinasi” mokomąja tarnyba, kas praktiškai šiuo atveju tapo faktu, kad jie, sukritikavę katekizmą, ėmė mokyti Bažnyčios ganytojus, ką ir kaip mokyti. Šių “Komentarų” redaktorius M.J. Walsh giriasi, kad šie “Komentarai” sudaro “šių laikų ekspertų teologų mokymo apžvalgą apie Katekizme didele dalimi nevykusiai paliestas katalikų teologijos temas”.

     Kas yra atsitikę? Ogi tai, apie ką popiežius Jonas Paulius II kalba naujoje enciklikoje “Ve-ritatis splendor”, kad šiandien katalikiškoji doktrina yra atsidūrusi pavojuje “būti iškreipta ir paneigta pačioje krikščioniškoje bendruomenėje... Ir tai nebėra apsiribojantis ir retkartinis nepritarimas, bet visuotinis ir sistematingas suabejojimas tradicine doktrina”.

     Tokia neištikimybė Kristui ir Jo Bažnyčiai, žinoma, turi labai gilias šaknis, bet tos neištikimybės idėjinis kristalizavimas yra pastebimas šio šimtmečio pradžioje vadinamojo modernizmo klaidose, pasmerktose popiežiaus Pijaus X “Lamentabili” dekretu 1907 m. Tų klaidų pagrinde yra neigimas antgamtiškumo ir tariamas rėmimasis mokslu, o iš tiesų — savais spėliojimais, nesilaikant Bažnyčios mokslo. Viskas aiškinama natūralistiniu žvilgsniu: Evangelijose nėra jokio Dievo įkvėpimo, jos parašytos tik žmonių ir išreiškia tik jų tikėjimą, kuris yra žmogaus Jėzaus idealizavimas Kristumi, Dievo sūnumi. Jis tokiuo nebuvo, Bažnyčios nei sakramentų neįsteigė. Bažnyčia tik žmonių organizacija. Jėzaus kūdikystės pasakojimai Evangelijose — ne istoriški atsitikimai, o legendos, panašiai ir stebuklai — tik simboliai. Dėl visa to — menka pagarba Jėzui bei Jo Motinai Marijai ir jokio klusnumo Bažnyčiai.

Veikalas — ištikimas Evangelijai pavojingas modernizmui

     Netenka stebėtis, kad tie patys ar panašių modernistinių pažiūrų teologai randa būdą viešai suniekinti religinę literatūrą, kuri yra ištikima Evangelijai bei tradicinėms Bažnyčios tiesoms, ypač jei ta literatūra tampa įtakinga ar net sukelia pavojų jų pačių klaidingoms teorijoms. Viena tokių knygų, iš tiesų — visas stambus apie 4500 psl. veikalas, yra Marijos Valtortos “Žmogaus-Dievo poema”. Šio italų kalba parašyto veikalo rankraštis buvo peržiūrėtas paties anuometinio popiežiaus Pijaus XII ir aprobuotas — leistas spausdinti 1948 m. (žr. “L’Osservatore Romano” 1948.02.27).

     1.    Šis veikalas yra ištikimas Kristaus Evangelijai ir Bažnyčios mokslui. Jis yra Evangelijos (ypač pagal Joną) įvykių atpasakojimas vaizdais. Popiežius Pijus nebūtų aprobavęs, jei būtų klaidų moralės ar doktrinos srityje.

     2.    “Žmogaus-Dievo poema” yra tapusi įtakinga, nes yra plačiai skaitoma, įvertinta mokslo specialistų ir išversta į Vakarų pasaulio pagrindines kalbas: prancūzų, vokiečių, anglų, ispanų, o taip pat jau verčiama ir į kitas, pavyzdžiui, malajų.

     3.    Šis veikalas yra ypač pavojingas modernistų klaidoms, nes jame nurodomas tiek modernizmo pavojus Bažnyčiai, tiek knygos tikslas atsverti modernistų klaidas: “modernizmas... tampa pagedęs vis kenksmingesnėmis doktrinomis”, jis “neigia dogmų antgamtiškumą, Kristaus dievystę, tiek tikėjimu, tiek istorija perduotą tikrą ir tobulą tiesą apie Kristų kaip Dievą ir žmogų (Evangelijomis, Apaštalų darbais, Apaštališkaisiais laiškais, Tradicija) ... vienos, šventos, katalikiškos, apaštališkos Bažnyčios sakramentų dogmų dievišką kilmę” (citata iš veikalo; žr. “Jėzaus gyvenimo iliustracijos’,’ 24 psl).

     Tad nesistebėtina, kad modernistų tendencijų teologai puola šį veikalą ir skleidžia klaidingas ir klaidinančias žinias, ypač siekdami, kad nebūtų pripažinta to veikalo galima antgamtinė kilmė (daug mokslininkų ir specialistų yra tuo įsitikinę; žr. “Jėzaus gyvenimo iliustracijas’,’ 15-27 psl.). Popiežius Pijus XII, paklaustas apie veikalo antgamtinę kilmę, atsakė: “Tas, kuris skaitys, supras” (t.y. skaitys atvirai ir įsigilinęs).

Klaidinanti informacija radijo bangomis

     M. Valtortos “Žmogaus-Dievo poemos” veikalo puolimo akivaizdus pavyzdys, “pasiskolintas” iš Vakarų, ne per seniausiai buvo perduotas Lietuvoje vienos radijo programos. Perduota kritika yra: 1. klaidinga bei klaidinanti ir 2. su stipriausiais užpuolimais pagal modernistų tendencijas.

     Klaidinanti informacija. Kritikas Mič Pakva (skaudu pasakyti, kad jis yra vienas tų teologų ir, deja, iš kadaise katalikiško universiteto JAV-ėse) teigia, kad šis veikalas yra Bažnyčios “pasmerktas” “uždraustas” bet leidėjai, nesilaikydami Bažnyčios pozicijos, vis vien spausdina ir platina. Mič Pakva nėra jau toks visiškas ignorantas, kad nežinotų pagrindinių faktų apie tą veikalą. Nesuminint visos jų virtinės, pakaks suminėti du: patį pirmąjį ir patį paskutinįjį leidimą spausdinti. Pats pirmasis yra anuometinio popiežiaus Pijaus XII leidimas 1948 m., kuris, kaip kanoninio įstatymo specialistas Kardinolas Edourd Gagnon 1987 m. patvirtino, yra “oficialus imprimatur būdas, Šventojo Tėvo suteiktas 1948 m. liudininkų akivaizdoje”. Paskutinysis yra kardinolo J. Ratzingerio laiškas 1993.04.17 vyskupui Bolandui, kuriame minimas tolimesnis leidimas šį veikalą spausdinti. Tad yra visiškai netiesa, kad veikalas yra “pasmerktas” ir “uždraustas”. Mič Pakva čia kalba apie savo ir kitų į jį panašių norus, ne apie realybę.

     Puolimai pagal modernistines tendencijas. Veikalas kritikuojamas štai kaip (cituojame iš radijo programos teksto): “Valtortos istorijoje Jėzus vaizduojamas plepiu, nuolat kartojančiu, jog Jis yra Mesijas bei Dievo Sūnus”. Pasakymas yra kiek per kandus. Jėzus nėra atvaizduojamas plepiu, bet tam tikrais atvejais Jis leidžia kitiems suvokti Jį esant Mesiju ar net Dievo Sūnumi. Bet ar tai yra prieš Dievo apreiškimą? Ar tai yra prieš Bažnyčios mokslą? Ar tai yra prieš Evangelijas? Priešingai, tai yra Dievo apreiškimas, ir tai yra Bažnyčios mokslas, ir tai randama Evangelijose, ypač apaštalo Jono Evangelijoje, kurioje aiškiai skelbiama, jog Jėzus tvirtino žodžiais ir apsireiškė darbais, kad Jis Mesijas ir Dievo Sūnus. O “Žmogaus-Dievo poema” ištikimai seka Jono Evangeliją, prieš kurią yra nukreiptas ypatingai aršus modernistų puolimas. Tad ar stebėtina, kad šis veikalas (radijo programos teksto liudijimu) kritikų yra pavadintas “blogai beletrizuotas Jėzaus gyvenimas”? Juk modernistai panašiai vadina ir Evangelijas, laikydami jas Jėzų idealizuojančių sekėjų išsigalvotais pasakojimais.

     “Žmogaus-Dievo poemoje” rodoma ypatinga pagarba Marijai. Tai irgi “užkliūva” šio veikalo kritikams (citata iš anos radijo programos teksto): “Švč. Mergelė Valtortos poemoje kalba taip, tarsi Ji propaguotų šiuolaikinių Marijos garbintojų skelbiamą teologiją”. Neteisinga! (Žr. “Jėzaus gyvenimo iliustracijas” 87-130 psl.). Ne pati Marija save, o Jėzus iškelia Jos vaidmenį, kad žmonės Ją pažintų ir pamiltų. To siekia ir šių laikų tikroji teologija, randama II Vatikano visuotinio Bažnyčios suvažiavimo konstitucijoje “Lumen gentium” ir popiežiaus Jono Pauliaus II enciklikoje “Atpirkėjo Motina”. Vienas pačių žymiausių šio šimtmečio mariologų, prof. kun. G. Roschini, O.S.M., parašė nuostabią knygą apie Mariją, remdamasis vien M. Valtortos veikalais. Ir jo išvada tokia: palyginus Valtortos raštus su kitais, “joks kitas raštas, netgi visi kartu mano skaityti ir studijuoti raštai, negalėjo man pateikti tokio aiškaus, tokio gyvo, tokio išsamaus šviesaus ir žavingo Marijos vaizdo”. Pagarba Marijai tikrai prasidėjo su Jėzumi. Jis Jai, kaip Motinai ir padėjėjai, davė didelį ir svarbų uždavinį jau žemiškajame gyvenime. Tai matome iš Evangelijų, o taip pat iš popiežiaus Jono Pauliaus II enciklikos “Atpirkėjo Motina”. Modernistinių tendencijų kritikai yra linkę žeminti Jos vaidmenį, kaip ir laikyti legendomis Evangelijų pasakojimus, liudijančius Ją esant visad mergele, pradėjus Jėzų Šv. Dvasios veikimu, ir Jį pagimdžius. O šie įvykiai, kaip tikrai įvykę, vaizduojami “Žmogaus-Dievo poemoje”.

Baigminės pastabos: kas brangintina

Verta yra didžiai branginti naująjį Katalikų Bažnyčios Katekizmą, kaip Katalikų Bažnyčios mokslo žinių patikimą lobyną. Verta jį taip branginti popiežiaus Jono Pauliaus II žodžių šviesoje, kuriais jis skelbia, kad šiandien katalikiškoji doktrina yra atsidūrusi pavojuje “būti iškreipta ir paneigta pačioje krikščioniškojoje bendruomenėje... Ir tai nebėra apsiribojantis ir retkartinis nepritarimas, bet visuotinis ir sistemingas suabejojimas tradicine doktrina” (“Veritatis Splendor”).

Tradicinei doktrinai ir Evangelijai ištikima literatūra taip pat yra brangintina. Modernistų puolimai kaip tik parodo, kuri literatūra yra ištikima Evangelijai. Prie tokios literatūros priklauso ir popiežiaus Pijaus XII aprobuota M. Valtortos “Žmogaus-Dievo poema”. Trumpas, bet naudingas įvadas į šį stambų veikalą yra randamas leidinyje “Jėzaus gyvenimo iliustracijos”. 1993 m. šį leidinį premijuojanti komisija pažymėjo, jog jis “padės ugdyti krikščioniškus idealus ne tik Lietuvoje, bet ir išeivijoje”.

O akivaizdoje to didelio pavojaus, apie kurį aukščiau cituojamais žodžiais užsimena popiežius Jonas Paulius II, tenka ryžtis daryti visa, ką galime. Bet matant, kad šio šimtmečio Bažnyčia iki šiol nesusidorojo su tiek plačiai ir stipriai išsiplėtusiom modernizmo klaidom, tai tikrai nuolankiai tenka prašyti Dievo pagalbos iš Dangaus.