Spausdinti

AUŠRA MONGIRDAITĖ

     Lietuvoje, kaip ir visame krikščioniškame pasaulyje, laisvai suskambo Dievo žodis. Tautos atgimimo laikotarpiu mes vėl pasiryžome atnaujinti savo tautos namus. Mes vieni su kitais dalijamės krikščioniškomis vertybėmis, tampame vienas kitam artimesni, geresni, suprantantys, kad mes visi esame vieno TĖVO vaikai, turį tą patį tikslą. Mūsų tikslas — krikščioniškoji Lietuva, brangi savo sodybomis, kapais, palaistytais jų prakaitu ir krauju. Tesugula visa tai į mūsų širdis. Kildami patys į darbą, į maldą, prikelkime iš užmaršties savo tėvus ir protėvius, patirtį ir išmintį perpratusius žmones, kurie mus augino ir auklėjo. Visa tai nenunykstanti vertybė, ugdanti ir palaikanti žmogiškumą. Todėl šiuo dvasinio tautos atgimimo laikotarpiu turime protu ir širdimi atsigręžti į amžinuosius žmonijos gyvenimo pagrindus, turime suprasti, kad savo ir savo vaikų ateitį galime kurti tik ant doros ir sąžinės pamatų, o sąžinės balsas — Dievo balsas. Mūsų jėga — darbas ir sutarimas. “Ne jėgoje tiesa, o tiesoje jėga. Tarnavimas tiesai ir dorai pateisina visa”. Tikro teisingumo gali išmokti tik tie, kurie patys mokėjo klausyti savo tėvų ir kurie moka paklusti dešimčiai Dievo įsakymų.

     Didysis Dievo įsakymas moko mylėti Viešpatį Dievą visa širdimi, visu protu, visomis jėgomis ir mylėti savo artimą, kaip pats save.

Palytėjimas.    A. Kezio nuotr.

     Mylėti Dievą visomis jėgomis, tai reiškia noriai vykdyti jo įsakymus, o mylėti artimą reiškia daryti gerus darbus jo sielai ir kūnui. “Kaip norime, kad mums darytų žmonės, taip ir mes turime jiems daryti”. Kiekvieną dieną, sudėję rankas maldai, susitelkę, širdimi garbiname Dievą.

Dievą mes mylime, vykdydami jo valią. Visa tai atsiskleidžia mūsų gyvenime ir darbuose

     Pirmasis gerumo vaisius yra tas, kad jis padeda mums išsižadėti savęs, marina mūsų savimeilę. Žiūrėdami į save, mes nukreipiame žvilgsnį į kitus. Darydami kitiems gera, greitai pajuntame tyrą džiaugsmą, nes jaučiamės seką Kristumi, pasijuntame laimingi. Tuo būdu dar labiau pamėgstame gerumo darbus. Kai save užmiršdami kitiems pradedame daryti gera, mūsų širdyse atsiveria džiaugsmo šaltinis. Tuomet mus apima džiaugsmas po kiekvieno gero darbo. Kokia ramybė žmogui, kai širdies nebegraužia žiaurus nerimas — savimeilė. Laimės, džiaugsmo jausmas, širdies ramybė yra geriausia paskata atlikti pačius kilniausius darbus Dievo garbei. Gerumas nuolat artina mus prie Dievo, ragina darbuotis kartu su Juo. Žmonės, darydami gerus darbus žemėje, gauna daug Dievo malonių.

     Žmogaus gerumas auga kartu su amžiumi. Jis reikalauja ir nusižeminimo. Sunku rasti išdidų žmogų, pasižymintį gerumu. Viena kuri žmogaus dorybė yra kitos dorybės versmė, todėl gerumo mums daug reikia, o jis toks yra naudingas kiekviename žingsnyje, kad sunku apsakyti. Gerumas gali padaryti žmonių sielose daugybę permainų. Gyvenime būna, kad negalime parodyti gerumo tiek, kiek norėtume, reikia būti santūriems, arba esame tokie, kad gerumo laukiame tik iš kitų, patys jo nepadovanoję. Tikroji meilė kyla iš sielos aukos ir iš tikros artimo meilės, mylint jį dėl Dievo. Reikia į pasaulį žiūrėti pro gerumo langą, kuris yra atviras visiems. Gerumas sumažins mūsų rūpesčius, o žmonių nuodėmes pakeis į nuoširdžias maldas už nuodėmes. To Dievas ir nori. Gerumą galima pritaikyti visur. Jo vieta visur yra labai reikšminga. Ypač per jį mes jungiamės su Kristumi, kuris neturi ribų gerumui. Toli nuklydusios sielos sugrįžta pas Dievą. Niekas taip nuo Dievo mūsų neatitolina, kaip nemalonus, šiurkštus elgesys, žmonių abejingumas vieni kitiems. Kartais yra pamirštama, kad mūsų pareiga yra sekti Dievo gerumu, nuolat daryti gera kitiems, o tai darome dėl Dievo meilės. Negalima pamiršti, kad Dievas mus taip mylėjo, jog panoro pas mus ateiti, priartėti prie žmogaus, prieiti prie mūsų, susijungti su mumis, kad galėtų mums atiduoti save ir savo dangų. Dievo meilė mums yra ta, jog Jis atsiuntė į pasaulį savo vienintelį Sūnų, kad mes per jį gyventume. Taigi tikroji meilė yra ta, kuri artinasi prie žmonių, ne iš aukšto, bet su pagarba, be puikybės, be paradiškumo. Nereikia daryti nieko ypatingo, tiktai savo darbais stengtis nors kiek priartėti prie tos neapsakomai mylinčios Dievo širdies. Savo širdies žvakele sušildykime savo artimą, ir jos atspindys sugrįš į mus.

     Kaip moko didysis Dievo įsakymas, Viešpatį Dievą mes turime mylėti ne tik maldomis — širdies atvėrimu, leidžiant Dievui veikti sielą ir tuo būdu apreiškiant save, kurių metu natūralu išgirsti Dievo balsą, bet ir savo darbais. Šį įsakymą Jėzus patvirtino, kaip pagrindinę žmonių gyvenimo ir bendravimo taisyklę.

     Jis savo mokiniams taip sakė: “Kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau. Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus”. Jėzus mus mylėjo, net paaukodamas už mus gyvybę. Tai yra aukščiausias meilės laipsnis. Jėzus mokė: “Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę tas ją praras. O kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras. Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei? Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę? (Mt 16, 24-26). Kasdieniniame gyvenime visi gali aukotis sekdami Jėzų. Dievas mus vertins pagal tai, kaip mes elgiamės su kitais. Jeigu esame geri ir kilnūs, Dievas mums bus geras ir didžiadvasis. Kiekviena Jam padovanota meilės, gerumo ir teisingumo akimirka — vertybė. Ji gali nulemti net visą žmogaus gyvenimą.

     Kas yra svarbiausia mūsų santykiuose su Dievu? Tas klausimas kildavo anksčiau. Jis kyla ir dabar mums. Ir Jėzui šis klausimas buvo labai svarbus. Dėl to Jis į klausimą “koks įsakymas yra didžiausias įstatyme?” be jokio svyravimo atsako, viską — visus Įstatymo nuostatus ir visą pranašų mokslą — suvesdamas į dvigubą Dievo ir žmonių meilės įsakymą: “Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu”. “Mylėk savo artimą, kaip save patį”. Jėzus Dievo meilės įsakymą pakartoja taip, kaip jis buvo užrašytas Senajame Testamente. “Klausyk, Izraeli, — kalbėjo Dievo įkvėptas Mozė savo tautai, — klausyk Izraeli: Viešpats yra mūsų Dievas. Viešpats yra tiktai vienas. Mylėk savo Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis”. (Deut 6,4s). Šie iškilmingi žodžiai Dievo išrinktajai tautai buvo tartum tikėjimo aktas, tartum “credo”, kurį kiekvienas izraelitas kartodavo kaip kasdieninę maldą. Kiek Izraelio tautos vaikų, kiek žmonių ir mūsų laikais iš šių žodžių ėmėsi vilties ir drąsos persekiojimuose, kai buvo niekinami, šaudomi, naikinami koncentracijos lageriuose!

     Ne tik Dievo, bet ir žmonių meilės įsakymas buvo išreikštas ir Senajame Testamente: “Ateivio neskriausk ir neišnaudok... Neskriauskite našlės ir našlaičio...” Bet visuotinės žmonių meilės įsakymo čia dar nerandame. Patys pamaldžiausi izraelitai Kristaus laikais žmonių meilėje buvo pasiekę tikrą rekordą. Jie reikalavo “mylėti šviesos vaikus ir neapkęsti tamsos vaikų” (Lv 19,18).

Tačiau tik su Jėzumi artimo meilė tampa visuotine visų Žmonių meile, kuri neišskiria nei nusidėjėlių, nei priešų.

     Meilės įsakymas siekia aukščiausios tobulybės, jis tampa “nauju įsakymu” nes reikalauja, mylėti kiekvieną žmogų taip, kaip myli Kristus, kuris, šv. Jono žodžiais tariant, “už mus paaukojo savo gyvybę”.

     Jėzaus Kristaus Evangelijos šviesoje įsitikiname, kad Dievo meilė yra neatskiriamai susijusi su žmonių meile. “Kas tikrai myli, tas myli Dievą, — sako žymus lietuvių ir prancūzų poetas Oskaras Milašius. Kas tikrai myli Dievą, tas darosi pajėgus mylėti ir savo artimą, mylėti kiekvieną žmogų. Tam santykis su kitu žmogumi nėra kova, nėra vien šalta tiesa ar šaltas abejingumas, nėra vien simpatija, bet — meilė. Žymusis šveicarų psichologas Erich Fromm savo knygoje “Menas mylėti” sako, jog yra daug žmonių, kurie yra įsitikinę, kad mylėti tai reiškia būti kitų mylimam, kad tikrai mylėti yra galima tik tada, kai esi mylimas. Tokia meilė, anot Fromm, yra nesubrendusi meilė. Tikra, subrendusi meilė yra tada, kada žmogus myli, neieškodamas sau naudos, kada jis myli, neturėdamas jokio asmeninio intereso...

     Dievo meilė yra jėga, kuri geriausiai ir tikriausiai subrandina žmogaus meilę. Dievo meilės pažadinta ir subrandinta žmonių meilė yra tada, kai mes mylime žmones dėl to, kad Dievas juos myli, kad “kiekvienas žmogus yra paženklintas Dievo meilės šviesa, — kaip sako psalmių autorius, — kad kiekvienas žmogus yra Dievo paveikslas ir panašumas”.

     Tokiu būdu Dievo ir žmonių meilė susijungia į vieną nedalomą meilę: Dieve mes mylime žmones, o žmonėse mylime Dievą.

Ne veltui šv. Jonas sako:

“Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato”.

     “Mes iš to pažinome Dievo meilę, kad jis už mus paguldė gyvybę”. “Ir mes turime guldyti gyvybę už brolius. Bet jei kas turėtų pasaulio turtų ir, pastebėjęs vargo spaudžiamą brolį, užrakintų jam savo širdį — kaip jame pasiliks Dievo meilė?” (Jn 3, 16-17Š). Iš šių apaštalo žodžių matome, kad žmonių meilė, kaip ir Dievo meilė, turi būti labai konkreti, turi pasireikšti ne žodžiais, ne jausmais, o konkrečiais darbais. Tuščiažodžiavimas apie Dievo ir žmonių meilę gali tapti nuodėme prieš antrąjį Dievo įsakymą, kuris draudžia be reikalo ištarti Dievo vardą. Dievas juk yra meilė, tikrasis Dievo vardas yra Meilė.

     Visuotinės žmonių meilės prasmę galime geriau suvokti, apmąstyti paskutinio teismo paveikslą, kurį Kristus yra palikęs Evangelijoje. Čia Kristus pats save sutapatina su kiekvienu alkį, skurdą, nelaisvę kenčiančiu žmogumi: “Kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte!” Visai paprastiems, spontaniškiems žmonių meilės darbams, gestams jis priskiria lemiamą reikšmę: pamaitinti alkstančius, pagirdyti trokštančius, aplankyti ligonius, kalinius, — reiškia Dievą priimti. Žmonės, kuriems yrą suteikiamas amžinas atlyginimas už parodytą meilę kitiems žmonėms, visai nežino, kad tai jie padarė dėl Kristaus meilės. Jie neslepia savo nustebimo: “Viešpatie, kada gi mes Tave matėme alkaną, ir pavalgydinom, trokštantį pagirdėme? Tuo tarpu kiti, kurie žmonių nemylėjo, kurie atrodo tikri dėl savosios Kristaus meilės, lieka nusivylę.

     “Ką padarėt vienam iš mažiausiųjų brolių, tą padarėte man” — sako Kristus. Krikščionys nuo pat pradžios tikėjo, kad tarnaudami žmonėms, jie tarnauja pačiam Dievui. Čia kaip tik glūdi didžioji krikščioniškosios meilės socialinė jėga, niekuomet neišsenkanti krikščioniškosios meilės dinamika, kuri tūkstančius krikščionių ir šiandien veda pas nelaimių ištiktuosius, pas ligonius, pas visų apleistus raupsuotuosius, pas kalinius ir belaisvius, pas vargšus, į ūkiškai ir kultūriškai atsilikusius kraštus, drauge su tikėjimo šviesa nešant jiems ir materialinę pagalbą bei kultūrinę pažangą. Šita krikščioniškosios meilės jėga ir dinamika skatina krikščionis kovoti už visų žmonių išvadavimą ne tik iš skurdo ir tamsumo, bet ir iš kitokios priespaudos. Krikščioniškos meilės dvasia pasipriešinimas prieš blogį yra “blogio nugalėjimas gerumu”. Tai yra kova už žmogaus orumą, teisybę ir tikrąjį žmogiškumą.

     Gerumo veiksmingumas pasireiškia mumyse ir tuose žmonėse, kuriems mes buvome geri. Jis prigyja tuose, kurie patyrė gerumo iš mūsų, ir padaro juos pačius gerus. Dažnai didžiausi geradariai yra tie žmonės, kurie iš kitų yra patyrę daug gerumo. Nors kartais pasitaiko žmonių, kurie elgiasi kitaip. Juo daugiau iš kitų patiria nemalonumų, tuo jautresni darosi svetimam skausmui ir dar labiau rodo savo gerumą kitiems. Bet tokių žmonių tikriausiai yra nedaug. Daugiausia vienų gerumas gimdo gerumą kituose. Kaip mes patys pasidarome geresni, darydami gera kitiems, taip ir tie, kuriems darome gera, seka mumis, pasidaro taip pat geri arba, jei buvo geri, tampa dar geresniais. Gerumas yra labai galingas, tuo pačiu malonus ir ramus. Kaip išganingai jis taiso mūsų nuomones ir daro mus protingais bei gerbiamais žmonėmis. Gerumas — tai malonė, jis turi būti branginamas. Tai, sakyčiau, svarbiausias Dievo veiksmas pasaulyje. Dievas jo labiausiai trokšta, kas turi gerumo iš prigimties, tepašvenčia jį dideliems tikslams, darydamas gera dėl Dievo meilės.

     Kas gi yra mūsų gyvenimas, jei ne Dievo karalystės platinimas žemėje didesniu ar mažesniu mastu. Taigi ir šis apaštalavimas, kurio nė vienas negali atsisakyti, remiasi ypač gerumo darbais. Mūsų pareiga yra sekti Dievo gerumu, nuolat darant gera artimui. Tiktai viena meilė, kaip kokia karalienė, eina per pasaulį niekur neklaidžiodama, niekur veltui neeikvodama jėgų ir laiko negaišdama. Jos keliai ir planai visiškai sutampa su Dievo keliais ir planais. Jis veda mus prie Savęs. Meilės akys visada nukreiptos į priekį. Ji nuolat galvoja, kur ir kiek ji dar gali kitiems padėti, kur kitiems žiburį uždegti. “Žmogus, ieškodamas kitiems laimės, suranda savąją” yra pasakęs T. Vaižgantas. Uždegdami kitiems žiburį, pasišviečiame pirmiausia sau, todėl pasaulyje laimingiausi žmonės yra tie, kurie neskaičiuodami ir nesvarstydami viską atiduoda Dievui ir artimui. Kada žmogus gali padėti kitiems, tik tuomet pajunta laimę, džiaugsmą. Kristus mus išmokė mylėti neieškant savo naudos, daugiausia aukotis silpniesiems, kurie daugiau kenčia ir vargsta, kurie didesniuose sielos ir kūno pavojuose gyvena. Tie, kurių širdyse gyvena teisybė ir meilė, kurie išmoko kitus teisybės ir meilės, žibės kaip žvaigždės per visą amžinybę.

Pašvaistė.   A. Kezio nuotr.

     Kaip žmogui reikėtų gyventi, kad galėtų apsisiausti didžiausiu kilnumu, nušvisti didžiausiu džiaugsmu ir garbingumu žemėje ir amžinybėje? Taigi gerumas, meilė, sielos šventumas, nenuodėmingumas, rankos ištiesimas už save silpnesniam yra pirmoji žmogaus didybės sąlyga. Malonė įgalina žmogų būti su Dievu, jį mylėti visomis išgalėmis. Ji yra vienybė, draugystė, net giminystė su Dievu. Tai tas gyvybinis žmogaus ryšys su Dievu, apie kurį kalbėjo Kristus palyginime apie vynmedį ir jo šakelę. Be šios vienybės su Dievu žmogaus didybė vysta ir žūva. Mylėti Dievą ir artimą reiškia gyventi pagal sveiką žmogaus prigimtį, būti panašiam į Dievą, nes Dievas, kaip minėjau, yra meilė. Gyventi nemylint, gyventi neapykantoje, reiškia save nuvainikuoti, pasmerkti. Kelias į tikrąjį žmoniškumą veda per nusižeminimą, nuolankumą, tarnavimą Dievui ir artimui. Todėl Kristus pabrėžia, kad jis atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats atėjo tarnauti kitiems. Jo žodis tikras ir veiksmingas. Jis iš garstyčios grūdo pajėgus išauginti didelį medį. Jis pašventins ir subrandins mus ir mūsų tautą tikram Dievo vaikų laisvės gyvenimui. Todėl niekada negalima prarasti tikro ryšio su Dievu. Ttirime visuomet pasitikėti malda, nes malda — tai apaštalavimo žemėje širdis ir siela.

Ko labiausiai žmogui šiandien trūksta? Tai artimo meilės.

     Tik pamėginkime pagalvoti, kiek daug būtų išvengta blogio, jei ne blogi įpročiai, pavydas, veidmainystė, pagieža ir pyktis. Apsidairykime aplinkui, juk kiekviena diena suteikia mums galimybę padaryti gera kitiems, pasakyti malonų žodį, padovanoti gerumą ir meilę tiems, kurie kenčia, nutiesti tiltą, jungiantį žmonių širdis. Ir mokslas duoda tik žinias, o kaip gyventi, kaip rasti išeitį iš įvairių gyvenimo situacijų? Padeda Meilė. Mes einame į demokratiją ir laisvę, bet kelias į ją įmanomas tik palaikant, pakeliant silpnąjį, o ne grumiantis stipriesiems. Mūsų tauta daug kentėjo, todėl turėtų žinoti, kas yra kančia, kad kenčia ir silpnieji. Jie irgi nori Meilės, Laisvės, ir išsivadavimo iš Baimės. Jėzus tikėjo, kad Jo sekėjai ras laiko ir jėgų vargšams, invalidams bei kitaip nuskriaustiems pagelbėti. Į krikščionio akis žvelgia ne tik fizinis, bet ir dvasinis skurdas, kai tapęs daiktų vergu artimas atsiduoda vartotojiškų idealų tarnystei.

     Jėzus sakė, jog su meile galėsim išgelbėti savo brolį; meile, kuri mažai svarsto, bet daug ką įvykdo. Apaštalas Paulius sakė: “Meilė visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria”. Taigi tegul bus palaiminti tie rūpintojai, savimi bylojantys, kad “palaimingiau duoti, negu imti”, kurie būna šalia pagalbos reikalingų, pataria draugui todėl, kad myli. Pavydus, piktas, vulgarus žmogus ruošia sau liūdną senatvę. Dora, kilnumas, nuoširdumas šviesiu džiaugsmu apgaubs ir saulėlydžio liūdesį. Yra juk durys, kurios mums gali padėti. Šios durys nepaprastos. Jos atidaromos iš vidaus. Tai žmogaus širdis. Atidaryk ir įleisk!

     “Žinai, ne visad padėsi,
     Tačiau pabūk su tuo,
     Kuriam kančia užstoja dangų.
     Žinojimas, pavirtęs gerumu,
     Nušvies pasaulio tamsų langą".

     Tai pati aukščiausia žmogiškumo išraiška ir savos egzistencijos gražiausias išsiskleidimas. Pabūkime tokiais, apie kuriuos ligonis pasakytų: “Tai nuo tavęs čia taip šviesu, nuo žodžio šitaip pasakyto...”

     Didysis Dievo įsakymas glūdi ir tokiuose mano apmąstymuose. Tik meilė daro žmogų žmogumi. Gali būti neturtingiausias, silpniausias, nuodėmingiausias žmogus, bet jeigu myli, gali gyventi. Gali tave slėgti nusivylimas, nesėkmės, jeigu myli — ištversi. Gali neturėti didelių namų, tik kuklų stogą ant galvos, jeigu turi meilės, — visur tavo namai. Gali neturėti jokio turto, nei sąskaitos banke, jei turi meilės, esi labai turtingas. Jei tavyje yra meilė, — tu turi širdį, turi Dievą. Meilė yra atjaučiantis, sumanus ir drąsus rūpinimasis žmogumi. Visų pirma pačiais artimaisiais, kurie yra man pavesti, su kuriais gyvenu po vienu stogu, kasdien bendrauju, einu tuo pačiu keliu.

Mano artimastai žmogus, kuris laukia mano meilės, pripažinimo ir draugiškumo.

     Tai žmogus, kuriam galiu kasdien vis iš naujo pagelbėti vienu draugišku žvilgsniu, geru žodžiu ar rankos paspaudimu. Mano artimas čia pat Kartais gyvename ir dirbame taip, kad pamirštamas esmingiausias visuomeninis veiksnys — meilė. Kur yra vietos širdžiai, meilei, ten žmogus — tas paprastas žmogus — yra dėmesio centre, o žmogus yra patikėtas žmogui. Pirma ir pagrindinė žmogaus teisė — teisė į meilę. Kiekvienas žmogus, ateinantis į pasaulį, gali teisingai vystytis tik tada, kai myli ir yra mylimas. Jeigu žmogus per meilę kitam vėl tampa žmogumi, tada virš žemės atsiveria dangus. Žmogus, kad taptų žmogumi, reikalingas šilumos ir meilės. Jei žmonės mylimi dėl to, kad yra verti meilės, tai baigiasi nesėkme. Tokie žmonės ne visada yra verti meilės.

     Dievas yra Meilė. Tai jaudinanti ir neįsivaizduojama naujiena, kuri ateina mūsų laikams naujojoje knygoje: senojoje Evangelijoje, kuri pasakoja apie Dievišką Žmogystę. Tai pati dieviškiausia ir žmogiškiausia visų laikų Naujiena. Evangelija nėra mokslas. Ji yra gyvenimas.

     Žmogiškame kūne, žmogiškoje Jėzaus iš Nazareto širdyje Dievo meilė tapo regima, paliečiama, juntama. Dievas tapo Žmogumi, kad ir žmogus per meilę taptų žmogumi kitiems.

     Jėzuje Dievas atsistoja beturčių, silpnų ir beginklių pusėje. Jame Dievo Meilė tapo žmogumi. Dievas yra kiekviename žmoguje, kuris yra tau palankus, kuris yra vertas tavo vargo, kuris su tavimi eina ir pasilieka atėjus vakarui. Dievas žiūri į tave palankiu žvilgsniu žmogaus, kuris tave supranta. Dievas yra kiekviename žodyje, kuris guodžia ir palaiko. Jis yra rankoje, uždėtoje ant tavo peties, kuri tave drąsina ir maloniai nurodo kryptį, jei pasukai klaidingu keliu. Dievas yra lūpose, kurios su meile tave bučiuoja. Nuoširdžiame žmogaus rankų apkabinime jauti dieviškos meilės šilumą.

     Žmonės moka prasmingai kalbėti apie Dievą ir suprasti vieni kitus, jeigu jų širdyse gyvena Dievo Meilė. Ji nėra žmogaus išradimas. Meilę išrado Dievas.

     O mieliausias Dieve visagali,
     Saugok ir globoki mus visus,
     Tu suteik ramybę mūsų tautai
     Ir palaimink, Dieve, jos vaikus.

     Vaikai, jaunimas tai yra vilties, ateities, veržlumo, jėgos, ieškojimų matas. Įdiegiant savo gyvenime ir darbuose Didįjį Dievo įsakymą, jaunimo laukia sunkus, bet garbingas uždavinys: ne nuo langų, bet nuo pamatų pastatyti savo krašto ateitį. Jaunimas turi nebijoti ieškoti Dievo ir Jo tiesos, savo būties gelmėse puoselėti Dievo žodį. Pirmutinė mūsų pareiga — pagilinti asmeninį ryšį su Kristumi, skaitant Evangeliją ir meldžiantis. Kai žmogus susitinka su Kristumi, Jo klausosi ir su juo kalbasi, priartėja prie Dievo ir tampa artimas savo broliams, išmoksta broliškai gyventi. Čia ir didžiojo Dievo įsakymo vykdymo pradžia. Jaunimas turi būti tokie, kokie jie patys norėtų, kad būtų kiti: sąžiningi, dori, teisingi, paslaugūs, jautrūs kitiems, pasišventę darbui, trokštą prisiimti atsakomybę, mylėti Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu. Nereikia bijoti atverti duris Kristui. Jis — tautų šviesa. Tebūna Jis ir mūsų tautos šviesa. Meilė turi nugalėti neapykantą; atverkime širdis tiesai ir gėriui. Todėl nuo pat mažens mes, tėčiai ir mamos, pasėkime į vaikystės dirvas tuos grūdus, iš kurių auga žmogus, šeimos, giminės, krašto istorija, išsaugokime savo atmintyje pasakojimus apie tėvų gyvenimo kelius ir kryžkeles. Tesugula visa tai į anūkų širdis, o pasėta gerumo žolė išvešės į galingą Dievo meilės, dvasinio gėrio ir grožio medį, kurio šaknyse liksime ir mes patys gyvi. Gėris šiame pasaulyje yra panašus į mažytį grūdelį žmogaus širdyje. Jis auga tyloje, be prievartos, palengva noksta, jeigu tik gauna žmogiškos šilumos, artimo meilės. Leiskime gyventi Dievui savo širdyje, o tada bus šviesa, gyvenimas ir Meilė. Kai žmogaus sieloje gyvena Dievas, tai jis skatina tą žmogų daryti gera, aukotis. Tebūna su mumis šventiška ir iškilminga ramybė.

     Šiandien mums reikia pasirinkti ir nužymėti naują kelią, vertą žmogaus. Kelią, vedantį į šviesą, nors ir per tamsybes. Ilgą ir sunkų kelią į meilę, kad gyvenimo džiaugsmas pražystų kaip spalvinga vaivorykštė virš mūsų namų, kurie vadinasi Žemė. Tikėjime, viltyje ir meilėje matome savo ateitį.