Spausdinti

 (Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)

STASĖ DZENUSKAITĖ

Visa tu graži, mano bičiule, ir dėmės nėra tavyje.

(Cg 4,7)

     Esu pedagogė ir motina. Labai rūpi mūsų vaikų ir jaunimo dora, o beveik nėra dienos, kad nusikaltimų kronika neskelbtų išprievartavimo. Prievartautojų tarpe nemažai jaunuolių, net paauglių, o nereta auka mažamečiai vaikai: mergaitės ir... berniukai. Kino, video salonų, net televizorių ekranai prisotinti nuogo ir vulgaraus sekso. Gatvės bulvarinius laikraštpalaikius su “meilės” pamokomis pardavinėja vaikai. Menas dažnai balansuoja ant pornografijos lyno. Iš estrados pakylų klykia nešvankybės. Skiriasi jaunos poros, dar kaip reikia nepradėję šeimyninio gyvenimo. Žudomi nelaukti negimusieji. “Visuomenės nuomonė” reikalauja viešnamių. Dienraščiai atvirai reklamuoja žavingas “prekes“, žadančias “malonių akimirkų” jauniems ir pagyvenusiems. “Grožio karalienių” konkursai, propaguojantys vienpusišką ir iškreiptą moters grožio supratimą, organizuojami net darželiuose. Lotynų Amerikos aistringus šokius treniruojami šokti taip pat darželinukai... Argi viską suminėsi, ko šiandien taip daug į “laisvę” besiveržiančioje Lietuvoje? Kur tavo, Moze, plokštės, kuriose neišdildomai iškalta — nepaleistuvauk! Kokios dulkės, koks dumblas mūsų sielose užklojo šeštąjį Dievo Įsakymą?

     Mokykla, kurdama reformos koncepcijas, nesiryžta tiesiai ir aiškiai “ant savo namų durų staktos ir ant savo vartų” (Įst 11,20) užrašyti Dešimt Dievo Įsakymų, kurie būtų tikroji kelrodė žvaigždė ir mokiniams, ir mokytojams.

Vidudienis.     A. Kezio nuotr.

     Ne visi tėvai taip pat jų moko savo vaikus. Tad ką daryti, kad Šeštasis pradėtų gyventi mūsų širdyse, mūsų šeimose, mūsų mokyklose, visoje mūsų tautoje? Kai kas siūlo griežčiau bausti, rūsčiau drausti. Bet kažin ar tai geriausias būdas?

     Kai būdama 13-15 metų mokiausi Šiaulių mergaičių gimnazijoj, kapelionas kartas nuo karto į tikybos pamoką atsinešdavo katalikių moterų žurnalą “Vaidilutė” kuriame savo kūrybą publikavo tokie mūsų meninio žodžio meistrai ir taurios sielos rašytojai, kaip: Antanas Vaičiulaitis, Nelė Mazalaitė, Petrė Orintaitė, Pleirytė-Puidienė ir kiti. Nors Šatrijos Raganos jau nebuvo gyvųjų tarpe, bet tame žurnale buvo atspausdintas ne vienas jos kūrinys. Kapelionas parinkdavo iš ten spausdinamų kūrinių novelių “apie meilę” ir, pradžioje pamokos trumpai paaiškinęs, ką turėtume iš vadovėlio pasiskaityti ir išmokti kitai pamokai, duodavo gerai skaitančiai mergaitei į rankas “Vaidilutę” — ir taip praeidavo beveik visa tikybos pamoka, mums besiklausant apie meilę. Apie tyrą, kilnią, sudvasintą... Be abejo, kad paauglėms šitokios pamokos labai patikdavo, tik tada mes sąmoningai nesupratome jų prasmės. Žiūrėjom į jas kaip į labai malonų laiko praleidimą. O juk jos nebuvo tik laiko praleidimas, jos paauglių sielose dirbo didelį darbą.

     Turiu prisipažinti, kad ilgai tų pamokų prasmės nesupratau. Buvo toks laikotarpis jaunystėje, kai mano vaikystės tikėjimą buvo pradėję smarkiai, vos ne iš pat šaknų, judinti abejonės. Ir tada ne kartą mintyse priekaištavau savo kapelionui, kad jis, užuot dėjęs tvirtus tikėjimo pamatus, gaišo laiką novelėmis “apie meilę”...

     Tik vėliau visai aiškiai supratau ir kaskart vis labiau įsitikinu, kad kapelionas buvo labai geras pedagogas ir labai subtilus psichologas, kad jis dirbo šventą darbą — ugdė bręstančias mergaites meilei. Kapelionas, pasitelkęs į pagalbą didelį poveikį turintį meninį žodį, kristalizavo musų jaunoje sąmonėje meilės supratimą, padėjo susikurti iki pat senatvės neišblėsusį meilės idealą, žadino širdyse meilės ilgesį.

     Kokios meilės supratimą, kokios meilės idealą, kokios meilės ilgesį? Visų pirma — meilės, kaip vienos iš pačių brangiausių Dievo dovanų žmogui; meilės, kaip dvasinio ryšio tarp dviejų žmonių palaimos; meilės, kaip giliausios pagarbos žmogui, nesavanaudiškiausio pasiaukojimo apraiškos; meilės, kaip žmogų taurinančios ugnies; meilės, kaip dvasinio džiaugsmo šaltinio; meilės, kaip akstino tobulėti — siekti pačių aukščiausių vertybių; meilės, kaip vieno iš kelių, vedančių į Dievą; meilės, kaip atsakomybės už save ir kitą žmogų; meilės, kaip atsakomybės už tą, kuris dar ateis į šį pasaulį, gimęs iš tos meilės...

     Tokio meilės supratimo formavimas kažin ar tik nebus vienas iš pačių geriausių būdų, skatinančių vaikus ir jaunimą laikytis šeštojo Dievo Įsakymo? Vaikų ir jaunimo ugdymas meilei ar tik nebus vienas iš veiksmingiausių imunitetų prieš Šeštojo draudžiamas pagundas, priedo jų klastingas viliones, prieš jų pasaldintus nuodus?

     Turbūt nėra žmonių kalboje kito tokio žodžio kaip “meilė”, į kurio sąvoką dedamas toks be galo įvairus ir skirtingas turinys; nuo juslinio pasimėgavimo iki dvasios ugnies blyksnių, nuo vartotojo malonumo iki aukos laimės.

     Ir atitinkamos literatūros, ir pedagoginių-psichologinių tyrimų analizė leidžia daryti apibendrintą išvadą, kad meilė turi dvi pagrindines prasmes; 1) meilė — turėjimas, gavimas, vartojimas ir 2) meilė — aukojimas, davimas, tausojimas. Kai mylima, orientuojantis į gavimą, vartojimą, meilė reiškiasi meilės objekto išnaudojimu, pavergimu, žeminimu, slopinimu, savo egoistinių poreikių tenkinimu. Ir priešingai — kai mylima, orientuojantis į aukojimą, davimą, nepaisant savo asmeninių pomėgių, naudos, meilė mylimą žmogų skatina atsiverti aukštiesiems idealams, dvasiškai tobulėti, realizuoti harmoniją savo viduje ir santykiuose su kitais žmonėmis ir visu pasauliu — žeme ir dangum.

Apie tai rašau todėl, kad šios dvi meilės prasmės, egoistinė ir altruistinė, šios dvi meilės spalvos — kruvinai pilka ir violetiniai sidabrinė pastebimos nuo pat pirmųjų žmonijos tėvų - Adomo ir Ievos — savarankiškų žingsnių ir tęsiasi iki mūsų dienų, palikdamos antspaudą mūsų kiekvieno vidiniame pasaulyje, mūsų elgesyje, mūsų konkrečiuose santykiuose. Šios dvi meilės prasmės ženklios ir mūsų vaikų, mūsų mokinių mūsų auklėtinių meilės supratime.

     Drauge su tikybos mokytojais klausėme keleto šimtų mokinių: “Kas yra meilė?”, “Kaip aš suprantu meilę?” Kadangi neprašėme pasirašyti pavardžių, atsakymus gavome gana nuoširdžius ir atvirus. Nors atsakymai įvairūs, bet jų turinyje labai ryškios dvi nuomonės: Vieniems meilė — “jausmas, kuris pakylėja žmogų nuo kasdienybės, sutaurina jį, priverčia svajoti ir gyventi ne tik sau” (XI kl.), “pati didžiausia dovana, kurią galėjo duoti Dievas. Be jos žmonės pasidaro tamsūs, negeri” (VII kl.). “tai kažkas nepaaiškinamo, švento” (VII k.), “tai sugebėjimas teikti kitam gerumą, tai dvasinis žmonių artumas” (IX kl.), o kitiems — “jausmų sukūrys, chaosas, tyrų ir netyrų minčių mišinys” (XII) “jausmas, kuris veda iš proto, per jį žmonės nusižudo, gali ir kitus nužudyti” (IX kl.), “tai kančios, baisus pavydas, mirtina liga” (X kl.), “meilė — seksas” (X kl.), “fizinė jėga, geismas, malonumas” (XI k.), “meilė — karatė lovoje” (VIII k.), buvo ir toks: “Aš nežinau, kas yra meilė, nes aš nieko nemyliu, aš visų nekenčiu, o visų pirma savęs. Aš — antikriste! Šėtonas — jėga! Aš nemoku mylėti ir nenoriu išmokti. Aš nekenčiu ir šėtono, bet jo meilė yra nekentimas. Nekenčiu pasaulio, nekenčiu gerumo, nekenčiu žmonių, nekenčiu saulės” (VIII kl.).

     Tai tik keletas atsakymų, į kurios kiti daugiau ar mažiau panašūs. Jie mums, pedagogams ir tėvams, turėtų būti labai svarbūs, nes tai mūsų vaikų, mūsų mokinių balsas. Jų šiandien turimas meilės supratimas, rodantis, ką mes padarėm ar ko nepadarėm, skiepydami jiems šeštąjį Dievo Įsakymą. O gal nei žodžiu, nei savo gyvenimo pavyzdžiu nebuvom jiems net užsiminę, kad yra toks Įsakymas? Gal žodžiu ar gyvenimo pavyzdžiu net skatinom jį laužyti ir trypti savo sielose ir santykiuose?

     Pabandykime nubrėžti mintimis projekciją į ateitį, pabandykime įsivaizduoti, koks vyras, koks mylimasis, koks šeimos tėvas gali išaugti iš paauglio, kuris nuo mokyklos suolo brandina mintį, kad meilė-fiziologinis malonumas, kad tai — “karatė lovoj”; kokia bus mylimoji ir motina mergaitė, kuriai atrodo, kad meilė — įvairiausių chaotiškų ir nevaldomų jausmų siautulys, blaškantis žmogų nuo bangos ant bangos kaip įsisiautėjęs okeanas mažytį laivelį be vairo, kad meilė — beprotybė, ašaros, pavydas, kerštas, pragariškos kančios, kūno malonumai? O kas išaugs iš tos, kuri, dar vaikas būdama, jau nekenčia nei žmonių, nei savęs, nei saulės, nei gerumo, kuri ne tik nieko nemyli, bet ir nenori išmokti mylėti?.. Ar nereikia čia mūsų išminties ir širdies, ar ne pats laikas (jeigu dar labai nepavėlavom) tiesti pagalbos ranką? Tačiau kaip, kokiu būdu?

     Pedagogai ir psichologai mums sufleriuoja, kad nuo įsisavinto ir įsisąmoninto dorovinių sąvokų turinio labai daug priklauso žmogaus elgesys, jo santykiai; kad sąvoka yra tikriausia tarpininkė tarp ugdomosios gėrybės ir vaiko dvasios, kad ugdomąją gėrybę vaikas gali priimti ir asimiliuoti, tik turėdamas tos gėrybės sąvoką.

     Tad ir mes, norėdami, kad mūsų vaikai ir mokiniai šeštąjį Dievo Įsakymą įsisavintų kaip dorovinę vertybę, turime padėti jiems susidaryti teisingą meilės sąvoką. Visų pirma subtiliai ir taktiškai aiškindami, kad paauglystėje pradedantis kelti nerimą seksualinis potraukis — nėra meilė, kad fiziologinis geismas, kūno aistra ir geidulingumas — nėra meilė, kad egoistinis fizinių malonumų tenkinimas — nėra meilė, kad dauginimosi instinktas — taip pat dar ne meilė. Bet visa tai žmogus gali pakylėti iki meilės!

     Aiškinant meilės ir jai giminingas sąvokas, ypač tenka atkreipti dėmesį į meilės ir atsakomybės, meilės ir skaistybės, meilės ir riteriškumo, meilės ir pasiaukojimo sąsajas. Antai, Karolis Vojtyla — popiežius Jonas Paulius II monografijoje “Meilė ir atsakomybė” meilės sąvoką, jos ugdymo problemą atskleidžia įvairiais aspektais: fiziologiniu, psichologiniu, filosofiniu, religiniu, metafiziniu, pedagoginiu, socialiniu. Perskaičius šią knygą, paaiškėja, kaip labai turi būti pasirengęs pedagogas ir tėvas-motina, kurių pareiga padėti jaunam žmogui išsivaduoti iš kibių ir lipnių, drumsčiančių aiškų protą ir tyrą širdį geismo žabangų, išvesti jį iš geidulių liūno į dvasinės laimės nušviestas tyro Meilės džiaugsmo aukštumas, į kurias rodo kelią Viešpaties Šeštasis.

     Antras žingsnis link šeštojo Įsakymo — vaiko ir jaunuolio sielos žavėjimas aukštais kilnios meilės idealais, formavimas konkretaus meilės, dviejų besimylinčių žmonių santykių įvaizdžio.

     Sąvoka apibrėžia, kad, tarkim, meilė yra tyra, skaisti, pasiaukojanti, kelianti žmogaus dvasią ir pan., o vaizdinys mums piešia tos kilnios, tyros, pasiaukojančios meilės paveikslą. Mes savo sąmonėje kaip kino juostoje matome, kaip reiškiasi tokia meilė, kaip elgiasi vyras, kaip elgiasi moteris, kokiais veiksmais įkūnijamas tas tyrumas, nesavanaudiškumas, pasiaukojimas, kilniaširdiškumas, ta paprastais žodžiais sunkiai nusakoma meilės palaima.

     Ir čia jau abstraktus aiškinimas yra bejėgis, čia reikia vaizdo, reikia būsenos, reikia emocijos. Kadangi kasdienoj tokių išgrynintų pakylėtų meilės raiškos formų sunku žmogui, ypač vaikui ar jaunuoliui, pamatyti, tai ir mokytojai, ir tėvai turi šauktis pagalbon meną: žodžio, vaizdo, garso, plastikos.

     Meninis žodis, grožinė literatūra čia turi ypatingai didelį poveikį. Todėl šiandien, mintyse atsiprašydama A.A. kapelioną, siūlyčiau, kad jo mokinių ugdymo meilei metodu naudotųsi ir mokytojai, ir tėvai. Tokiu būdu gali būti įgyvendintas F. Forsterio — įžymaus krikščionių jaunimo auklėtojo, seksualinės pedagogikos žinovo — iškeltas uždavinys: meilės ir skaistybės problemą “gvildenti ne tiek moralizuojant, kiek tikrai religiškai, vadinas, šventus dalykus taip paversti kūnu, jų turinį taip perkelti į žemišką pasireiškimo formą, kad žmogus galėtų ūmai suimti esmę tos jėgos, kuri turi būti gyvenime pažadinta ir gyvenimui patiekta” (“Auklėjimas ir auklėjimasis” Kaunas, 1928, p. 180).

     Tik ar daug šiandien menas, literatūra siūlo vaikams ir paaugliams šventų meilės dalykų, kurie patrauktų, sužavėtų, paviliotų jaunus žmones iš tikrųjų mylėti, o ne tenkinti fizinius geidulius nejaučiant pagarbos, atsakomybės savo partneriui, nesiekiant dvasinio ryšio, o vien laužant šeštąjį Dievo Įsakymą. Tad šioje srityje ir pedagogams, ir tėvams pjūtis tikrai didelė. Turime būti realistai ir gerai pažinti savo auklėtinius, gerai pažinti žmogų su visais jo potraukiais ir polinkiais, kad galėtume, kalbėdami apie meilę, ne padangėm skraidyti, o šventus dalykus perkelti į žemišką pasireiškimo formą.

     Žinodami, kaip vaikai ir jaunuoliai supranta, įsivaizduoja meilę, galime tikslinti, koreguoti, turtinti jų supratimą, siūlyti šviesesnes žvaigždes, tikresnes vertybes ir džiaugsmus.

     Sutikdami su apaštalais ir mokytojais, kad galingas ne grynas, tuščias, o įkūnytas, įkvėptas Žodis, siurbkime kaip tos bitės nektarą iš visur, ką tik pasiekiame: iš Šventojo Rašto, grožinės literatūros, įžymiųjų žmonių biografijų, autobiografijų, prisiminimų, dailės, muzikos kūrinių, iš taurių gyvenimo pavyzdžių rinkime šventąsias meilės žiedų dulkes ir siūlykime mūsų vaikams tikrą produktą — medų — skaisčios, taurios, kilninančios dvasią ir kūną meilės vaizdus.

     Verskime drauge su auklėtiniais M.K. Čiurlionio “Laiškų Sofijai” puslapius. Atkreipkime dėmesį į dviejų anglų poetų Elizabetos ir Roberto Brauningų gyvenimo ir meilės istoriją “Tu mane įkėlei aukso sostan”. Įkvėptai pakomentuokime A. Maceinos “Saulės giesmės” skyrių” “Moters pergyvenimas”, pastebėdami, kaip šventieji — Pranciškus ir Klara — mylėjo vienas kitą.

     Papasakokime Marijos Magdalietės atsivertimą.

     •    Paskaitykime “Giesmių giesmę”.

     •    O Dantės Beatričė?

     •   Šekspyro “Romeo ir Džuljeta”?

     •    Goethės meilės laiškai?

     •    E. Grygo “Solveigos daina”?

     •    Mūsų Vaižganto “Dėdės ir dėdienės” _ Mykoliuko meilė?

     Analizuokime su jais šv. Pauliaus Himną meilei — žodis po žodžio... supažindinkime su Jono Pauliaus II Apaštaliniu laišku “Apie moters kilnumą ir pašaukimą”.

     Akcentuodami, kad koks žmogus, tokia jo ir meilė, nes ji neatskiriama visos žmogaus asmenybės dalis. Taurus žmogus — tauri ir jo meilė. Skaistus žmogus — skaisti jo ir meilė. Tada ir šeštasis Dievo Įsakymas neskambės tik kaip draudimas, kaip prievarta, varžymas, o kaip gyvenimo kelio gairė, kaip sąlyga patirti tikros meilės palaimą, išgyventi visą jos spindesį ir žavesį.

     Amerikos jaunimo teisėjas Lindsey savo pasikalbėjimuose su berniukais kartą klausia: “Kodėl berniukas ištvirksta?” Nurodyta šios priežastys: neturtas, bloga draugija, džiaugsmo stoka. Bet vienas berniukas atsakė: “Kai jis atsigręžia nuo Dievo ir ima klausyti šėtono”.

     Šeštasis Dievo Įsakymas tam, kad jaunas žmogus neklausytų šėtono, kuris ypač jaunas sielas vilioja įmantriausiomis, spalvingiausiomis pornografijos ir sekso žaltvykslėmis, kuris ištvirkimo pragaištingus nuodus gardina rinktiniausiomis saldybėmis, kuris, aptemdęs protą ir širdį, veda į antrąjį Dantės pragaro ratą, kur kankinasi visi, nepaisę šeštojo Dievo Įsakymo. To rato toli ieškoti nereikia, jis šalia mūsų, apie jame vykstančias tragedijas kalba kasdieninės nusikaltimų kronikos, venerinių ligų, AIDS ir narkotikų aukos, nužudyti negimusieji, po prieglaudas, internatus ir visokiausius vaikų namus išbarstyti “laisvos meilės” vaisiai, savižudžių kūnai ir sielos.

     Tad supraskime šeštąjį Dievo Įsakymą ne kaip draudimą, o kaip sielos sparnus, keliančius ją į MEILĖS rojų. Supraskime šeštąjį Dievo Įsakymą kaip budrų MEILĖS pasaulio vartų sargybinį. Supraskime šeštąjį Dievo Įsakymą kaip Viešpaties vandenį, kurio nuplauta žmogaus siela tampa baltesnė už sniegą. Supraskime šeštąjį Dievo Įsakymą kaip antspaudą ant savo širdies, kad meilė būtų tyra kaip klonių lelija ir stipri kaip mirtis (Gg 2,1; 8,6).

Tetampa šeštasis Dievo Įsakymas mums ir mūsų vaikams kelrode žvaigžde!