Spausdinti

 (Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)

ALMA STASIULEVIČIŪTĖ

     Dabar Lietuvoje ne vien pritemus, o ir dienos šviesoje šaltakraujiškai šaudoma į žmones; naujas ir kuo įžūliausias formas įgauna sovietmečiu įsigytieji vogimo bei apgaudinėjimo įgūdžiai; norma ir beveik geru tonu tapo nesantuokinis seksas, o prostitucija nesigėdina reklamuotis solidžioje spaudoje. Todėl galėtų atrodyti, jog rašyti antrojo Įsakymo tema — mažų mažiausia neaktualu ar bent naivoka. Argi ne smulkmena dabar Viešpaties vardo nepagerbimas? Galgi pirmiausia mėginkime kaip nors tramdyti veiksminį žmogžudžių ir vagių įžūlumą, o paskui jau galėsime siekti ir subtilesnių dalykų?

Vysk. Antanas Vaičius šventina Šv. Juozapo Darbininko bažnyčios bokšto pamatus Klaipėdoje.

V. Šimkūno, SJ, nuotr.

     Manyčiau, kad yra ne visiškai taip. Pirmiausia todėl, kad įveikti reikia ne ligos simptomus, o pačias jos priežastis. O priežastys toli gražu nėra tokios akivaizdžios. Indiferentiškoji ir, deja, didžiausioji mūsų posovietinės visuomenės dalis (o ir tikintieji!) netgi nepagalvoja, jog jau vien savo fizinio išlikimo labui būtina sureguliuoti santykius su Viešpačiu per tą pirmųjų Įsakymų trejetą, kurie ne šiaip sau eina pačioje Dekalogo pradžioje ir ne šiaip sau rašoma atskiroje plokštėje. Turėti ir garbinti tikrąjį Dievą, gerbti Jo vardą — ne smulkmenos ir ne subtilybės, kurias būtų galima atidėti geresniems laikams. Atvirkščiai — tai teisingumo, doros ir paties buvimo pagrindas, vienintelė patikima bet kokios tvarkos bei prasmingumo pradžia; o įsitikinti tuo tenka vis iš naujo ir iš naujo, tačiau, deja, vis skaudžios ir neigiamos patirties keliu.

     Religijos filosofai yra turbūt jau viską išsakę apie be Dievo gyvenantį žmogų bei visuomenę. Okupacijos laikotarpį tebeminintieji pamokslininkai, pedagogai, literatai, sociologai ir politikai irgi gana smulkiai apibūdino priverstinės ateizacijos bei dviveidiškumo vaisius tiek Lietuvoje, tiek ir visoje Sovietijoje. Tad vargu ar galėčiau apie tai dar ką nors naujai pasakyti. Todėl šito straipsnelio pagrindinė mintis — apie mūsų nuostatas savo santykių su Dievu plotmėje jau porežiminiu — religijos ir religijų laisvės laikotarpiu. Šitą laisvę, ačiū Viešpačiui, pajutome bene anksčiausiai. Ji atėjo dar prieš politines ar ekonomines laisves, ir Dievo vardas bei Viešpaties malda sovietų milicijos apsuptoje Katedros aikštėje jaudinančiai suskambo pirmiau, nei Kovo 11-osios aktas. Marijos vardą viena oratorė ištarė pirmame Sąjūdžio bei visos Lietuvos mitinge Vingio parke 1988-jų vasarą. Atpratusioje nuo tokių dalykų minioje josios pasakymas “čia Marijos žemė” vos neįvarė šoko žurnalistui ir politikui Čekuoliui, kuris kaip nutvilkytas šoko prie mikrofono, kad kuo skubiausiai užprotestuotų naujos “okupacijos” grėsmę dar vis bolševikinei Lietuvai, pareikšdamas: “Čia lietuvių žemė”.

     Tai buvo tik nedrąsi viešo tikėjimo išpažinimo pradžia ir dar visai pavasariškai tyri laisvės atlydžio lašai. Vėliau atėjo ištisi potvyniai. Jie atnešė ir tebeneša visko: ne tik ir ne tiek atgaivos, kiek melo, drumzlių, maišaties ir niekalo. Tas viskas, deja, gal net labiau nei ilgi okupacijos metai ėmė triukšmingai plauti ir griauti tas pamatines vertybes, apie kurias tyliai mums kalba pirmoji Dekalogo plokštė.

     Atskirus straipsnius būtų galima parašyti apie tai, kaip netikusiai švenčiame sekmadienį, o ypač apie tą gausybę dievų, kuriuos dabar Lietuvoje turime ir garbiname. Ne vien daiktų, pinigų, sekso, alkoholio, narkotikų, blizgučių ir kitų malonumų dievaičiams vergaujame — tai tik pačios grubiausios ir akivaizdžiausios stabmeldystės formos. Šių kultų garbintojai neskaito katalikiškų žurnalų, ir juos beveik visada vėlu net mėginti straipsniais ar kitokiais pamokymais veikti. Ne mažiau pavojingi rafmuotesnieji — valdžios, jėgos, mados, pasisekimo žmonėse, netgi demokratijos ar žmogaus teisių, laisvos rinkos ir pačios laisvės kultai. Labiausiai tačiau akcentuočiau netgi ne juos, o pačius rafinuočiausius netikruosius dievus — būtent tuos, kurie traktuojami beveik religiškai arba visai religiškai, kuriuos turi mūsų tautos avangardas — šviesuomenė bei religingi žmonės. Tai nuolat atrandamieji ir kitiems skelbiamieji vis nauji mesijai, taip pat nuosaviems pomėgiams pritaikyti keisti religijų mišiniai, kur katalikybė pinasi su Rytų tikėjimų elementais, reinkarnacinėmis teorijomis, psichoterapiniais, spiritistiniais, horoskopiniais ar bioenergetiniais triukais. Tai ir sąžinės neįpareigojantys individualūs dievai be Bažnyčios ir be sakramentų. Atmainų ir jų derinių beveik tiek pat, kiek ir individų, tad jų neįmanoma aprašyti. Šie įvairiausi dalykai praktikuojami, jais dalinamasi, netgi didžiuojamasi: mat esame labai subtilūs, esame įžvalgūs ir gilūs — matome ir jaučiame žymiai daugiau, nei tos tradicinės tėvų ir kaimiečių religijos; todėl net ir nebandykite mūsų agituoti už tą naivią ir primityvią katalikybę!

     Ką gi, nei agituosime, nei smerksime: suprantame, kad pažinti tėvų tikėjimą ne vien iš paviršiaus tikrai nebuvo sąlygų. O dabar atbangavo tokia spalvinga naujųjų pranašų, pseudodvasingų doktrinų ir psichologinį komfortą žadančių receptų pasiūla, kurioje šiais sunkiais laikais daug kas nesusigaudo. Tad kaltinti galime nebent save: mes, krikščionys, kurie visi (ir ypač pasauliečiai po II Vatikano Susirinkimo!) esame Bažnyčia, mes mažai apaštalaujame ir prastai tikėjimu dalinamės su tais, kurie svyruoja ar menkai religiją tepažįsta. Jei ką ir mėginame, dažniausiai mums išeina labai jau nemokšiškai.

Jaunimo mišios Klaipėdoje.   V. Šimkūno, SJ, nuotr.

     Ir štai šioje vietoje pagaliau prieinu prie teminės straipsnio minties: mums reikia labai blaiviai ir labai savikritiškai pažiūrėti, kada ir kaip minime bei nešame Viešpaties vardą kitiems. Mums reikia mokytis liudyti savo Mokytoją Jėzų Kristų taip deramai ir pagarbiai, kad tikėjimo grynumo jėga darytųsi akivaizdi. Bijau, kad šiais laikais to jau neįmanoma daryti kalbomis: žodis labai nuvertėjo, moralizavimai atsiskyrė nuo elgesio ir darbų. Poateistinė-je Lietuvoje Viešpaties Dievo vardą su lengvumu mini beveik visi: tikintys ir netikintys valstybės vyrai juo prisiekinėja, muzikantai jį įpina į toli gražu nesakralinės estrados daineles, o literatai rašo apie Jėzų netgi moderniai nešvankius neoapokrifinius romanus bei labai jau savotiškas poetines vizijas: Bongiovanni iš Italijos netgi demonstruoja Jo žaizdas ir kartu neigia Jo įkurtą Bažnyčią. Tai daugiausia vis tie jau minėtieji kitų dievų turėtojai — savaip religingi ir “naujoviškai” dvasingi. Bet mes verčiau žiūrėkime į save, į Katalikų Bažnyčios narius — ką gi mes patys darome Viešpaties vardan ir su Vieštapies vardu?

     Štai sesuo vienuolė renka parašus, kad Šventajam Tėvui būtų apskųsti jos vyskupo sprendimai. Kitoje vietoje pykstasi ir viena kitą apkalba skirtingų kongregacijų atstovės, o vienas kunigas dėl smulkmenų už akių smerkia kitą, girdint pašaliniams. Buvęs disidentas iš sakyklos pareiškia, jog visi rusai yra vagys. Parapijinės bažnyčios vadovai nesivargina užrašyti ir pakabinti pamaldų tvarkaraštį — nieko, jei nevietiniams šv. Mišių laikas liks didelė paslaptis. Susinervinusi katalikų tikybos mokytoja per pamoką vaikus pavadina gyvuliais. Kitas tikybos mokytojas rašo nepatenkinamus pažymius ir ketina palikti antramečiauti dėl prastų katekizmo žinių. Katechetinio centro vadovas pageidauja švietimo ministerijos įsako, kad prastai mokantys tikėjimo tiesas nebūtų prileisti prie mokyklos baigimo egzaminų. Davatkėlė užsipuola jaunus žmones bažnyčioje už, jos manymu, netinkamą aprangą ar už netikslų ritualų (beje, atgyvenusių) laikymąsi. Ties bažnyčios durimis apsistumdo skirtingų tautybių katalikai ir įsižeidę vaizduoja nesuprantą vieni kitų kalba laikomų šv. Mišių.

     Gal tai kraštutinės mūsų tikėjimo antiliudijimo apraiškos. Gal kai kurios nėra dažnos, o kai kurios — neišvengiamos sergančioje pookupacinėje šalyje ir tik ką iš pogrindžio išėjusioje Bažnyčioje. Bet jeigu apie tai skaitydami, rašydami, girdėdami ar kalbėdami jaučiamės esą geresni — pamąstykime, ar tai vis dėlto nebus tas pats liūdnai pagarsėjęs fariziejiškumas: “Dėkoju Tau, Dieve, kad nesu toks” (Lk 18, 11)? Nes, deja, esame ir mes tokie pat. Jei galvojame, kad ne, paklauskime savęs:

     -    ar mokausi skelbti ir liudyti tikėjimą savimi, patį žodį “Dievas” minėdamas kiek galima rečiau? (Taip, beje, netgi tikybos mokytojams ir Evangelijos skelbėjams pataria kun. Juraitis, religijos filosofijos profesorius).

     -    ar stengiuosi su Viešpačiu kalbėti daugiau, negu apie Jį? Ar daug meldžiuosi už kitus žmones?

     -    kai su Juo kalbuosi — ar man tada labiau reikia Jo, ar iš Jo prašomų dalykų? (žr. Anthony Bloom knygą “Maldos mokykla).

     -    ar mano kasdienės maldos nebūna panašios į mokesčių mokėjimą?

     -    ar nesigėriu savuoju katalikiškumu ir nesijaučiu turįs kažką panašaus į tiesos monopolį?

     -    ar nesibjauriu kitatikiais, kitaminčiais, sektantais?

     -    ar be įtarumo ir nepasitikėjimo stengiuosi žvelgti į buvusius komunistus bei ateistus, jei šie ateina į religinius renginius ar bažnyčias, jei žodžiais ar (ir) darbais remia tikėjimą?

     -    ar įžiūriu Viešpaties paveikslą ir panašumą tuose visai kitokiuose nei aš pats? Ar įžiūriu jį girtuokliuose, narkomanuose, nusikaltėliuose? Koks būnu nesimpatiškajam savo artimui?

     -    ar bažnyčioje per pamaldas neatsitveriu nematoma abejingumo ar net susierzinimo siena nuo greta esančiojo?

     -    ar atliekamu nuo maldos laiku (maždaug 23 paros valandas!) nesu toks pat, kaip ir Viešpaties nepažįstantieji?

     Čia būtų galima suabejoti: nejaugi šie dalykai įeina į antrąjį Dievo įsakymą? Juk jame svarbiausia — šventenybių gerbimas, įžadų ir priesakų laikymasis, santūrumas kalboje, vengimas keiksmų ar piktžodžiavimų. Taip, tai žinomi katekizmo dalykai, bet vargu ar jie dabar aktualiausi mūsų skaitytojams. Šiame straipsnyje mėginta aptarti posovietinės Lietuvos katalikui iškylančius sunkumus, kurie yra gana savotiški šioje nesveikoje visuomenėje ir apžalotoje kiekvieno mūsų sąžinėje bei sąmonėje. Kada jie per mus pasireiškia, mes kenkiame geram savo Viešpaties ir Jo mistinio Kūno šioje žemėje — Jo Bažnyčios vardui. Todėl melskime apšvietos ir paramos, kad pamatytume save tokius, kokie esame ir kokie netikintiems bei kitatikiams atrodome: tai bus apaštalavimo prielaida ir pirmoji sąlyga Viešpaties vardui žmonėse pozityviai paliudyti. Tik neapsimestu ir nedeklaratyviu gerumu šiandien įmanoma tą vardą kiek tolėliau nunešti ir įtvirtinti. Vien pakenksime, tą Vardą per dažnai minėdami ar pernelyg garsiai jį šaukdami. Tai, kaip atrodo, mūsų brolių pseudokrikščioniškose bendruomenėse prerogatyva. Savo, o ir visos krikščionijos nelaimei, jie jau baigia visuomenei įvaryti tikrą alergiją žodžiams “Dievas” ir netgi “Jėzus” tampydami po aikštes, gatves, stadionus ir mėtydami evengelinius perlus kam paklius. Tiesa, II Vatikano Susirinkimas kvietė užpildyti plyšį tarp kasdienybės ir šventumo. Tačiau jis neragino šventenybėmis švaistytis ir jas valkioti. Tad kataliko užduotis labai ir labai nelengva — mums reikia surasti subtiliąją ribą, ties kuria baigiasi pastangos pašventinti kasdieniškąjį pasaulį ir prasideda neleistina šventumo profanacija. Ieškokime. Melskime Dvasios dovanų jai nustatyti ir ją išlaikyti. Teesie šventas Tavo vardas, teateinie Tavo Karalystė!