Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, SJ
Apie žodžių kilmę
Neseniai Lietuvių kalbos institutas išleido kalbininko Algirdo Sabaliausko įdomią knygą, pavadintą “Iš kur jie?” Čia pasakojama apie žodžių kilmę. Pratarmėje autorius rašo:
“Ši knyga, nors joje aiškinami žodžiai surašyti ir abėcėlės tvarka, nėra žodynas, tai tik šioks toks žvilgsnis į žodžių pasaulį, į pasaulį, kuris kartais labai paslaptingas, kartais keistas, o kartais net ir juokingas. Šis pasaulis — neatskiriama mūsų gyvenimo dalis, kaip ir mūsų kasdieninė duona, pastogė, mūsų žemė. Nors jau Biblijoje apie pasaulio atsiradimą sakoma, jog pirmiausia buvo žodis, apie žodžius, jų gimimą ir gyvenimą mes dažnai labai mažai žinome. Kartais net daugiau išmanome apie tolimiausias planetas, žemės gelmes, kompiuterių operacijas ar net horoskopų pranašystes negu apie kasdien mūsų lūpomis tariamus žodžius.
Šia knyga tartum ir norėta priartinti aną daugeliui tokį tolimą žodžių pasaulį”.
Norėdami mūsų skaitytojus supažindinti su įvairių žodžių aiškinimu, parinkome du žodžius: Lietuva ir tekėti.
Lietuva
Tai gražiai skambėjo žodžiai:
Laukas, pieva, kelias, upė.
Tai gražiai iš jų išaugo
Vienas žodis: Lietuva.
Justinas Marcinkevičius
Lietuva į rašto pasaulį įžengė 1009 metais. Tais metais kažkoks vienuolis į Harco kalnų papėdėje esančio Vokietijos miesto Kvedlinburgo metraštį lotyniškai įrašė šiurpią žinią: “Šventasis Brunonas, kuris vadinamas Bonifacijum, arkivyskupas ir vienuolis, antraisiais savo atsivertimo metais, Rusios ir Lietuvos (Lituae) pasienyje, pagonių trenktas į galvą, su 18 saviškių vasario 23 dieną nukeliavo į dangų”.
Šventasis Brunonas, prieš vykdamas krikštyti prūsų, darbavosi tarp slavų, tai ir apie jo tragišką mirtį anas Kvedlinburgo vienuolis, matyt, išgirdo iš lenkų, nes lotyniška forma Lituae (vienaskaitos kilmininkas) atitinka slavišką Lietuvos vardo formą, plg. lenkų Litwa, rusų Litva. Truputį vėliau mūsų krašto vardas gana dažnai minimas įvairiuose Rusijos metraščiuose, o dar vėliau lenkų ir vokiečių šaltiniuose.
XVI amžiaus viduryje randame jau ir pirmąjį Lietuvos vardo kilmės aiškinimą: “O tuo metu, kai Kernius viešpatavo Užnerės krašte (taip buvo vadinamas Švenčionių kraštas, A.S.), jo žmonės, tie, kurie už Neries įsikūrė, grojo ąžuoliniais trimitais, ir praminė Kernius tą pakraštį, kur jo žmonės kuriasi, savąja kalba — lotyniškai litus, o vamzdžius, kuriais groja, — tūba, ir suteikė vardą tiems žmonėms savąja kalba — lotyniškai litusba, sujungęs krantą su vamzdžiu. Ir paprasti žmonės nemokėjo vadinti lotyniškai ir pradėjo vadinti Lietuva, ir nuo to laiko pradėjo vadinti Lietuvos valstybe ir plėstis nuo Žemaičių”. Šis aiškinimas yra užrašytas “Lietuvos ir Žemaičių Didžiosios Kunigaikštystės metraštyje”. Jis atspindi keturis šimtmečius istoriografijoje gyvavusią lietuvių kilmės iš romėnų teoriją. Jo autoriui, aišku, fantazijos netrūko. Tačiau su lotynų kalbos litus ‘jūros kraštas, kraštas prie jūros’ Lietuvos vardą daug vėliau mėgino sieti ir labai rimti kalbininkai, kuriems visiškai nerūpėjo skelbti romėniškos lietuvių kilmės teorijos.
Nemaža būta ir kitokių Lietuvos kilmės aiškinimų. Pavyzdžiui, rusų kalbininkui akademikui Aleksejeui Šachmatovui (1864-1920) atrodė, kad Lietuva galėjusi kilti net iš keltiško žodžio Litavia ‘pakračių šalis’. Tačiau laikui bėgant atsirado vis daugiau ir daugiau kalbininkų, kurie Lietuvos vardą buvo linkę sieti su upėvardžiu, bet kokiu?
Toliausia čia nuėjo garsus lenkų lituanistas Janas Otrembskis. Jam atrodė, kad Lietuva kilo iš upėvardžio, kuriuo kadaise galėjo būti vadinamas net mūsų senasis Nemunas. Tai radytų, J. Otrembskio nuomone, ant Nemuno įsikūręs Alytus, kuris kilęs iš formos Leitūs arba Lytus (žodžio pradžia A- atsiradęs dėl slavų kalbų įtakos). Toliau šie žodžiai būtų sieti su lietuvių kalbos veiksmažodžiu lieti. J. Otrembskio hipotezė būtų labai viliojanti, jei kas nors galėtų patvirtinti, kad Nemunas kada nors turėjęs tokį vardą. Deja, to padaryti kol kas niekas negali.
Mūsų geografas Stanislovas Tarvydas (1903-1975), labai domėjęsis ir kalbotyros klausimais, aiškino, kad Lietuvos vardas turėjęs atsirasti ten, kur IX-XII amžiuje pradėjo formuotis Lietuvos kunigaikštystė. Jo nuomone, ji turėjusi būti į pietus nuo Neries žemupio, dešiniojoje Nemuno vidurupio pakrantėje. Tačiau S. Tarvydas apgailestavo, kad šioje teritorijoje nėra upėvardžio, su kuriuo būtų galima sieti Lietuvos vardą. Tiesa, jis guodėsi, jog tokiu vardu upelė čia galėjusi būti, bet ilgainiui jos vardą žmonės pamiršę.
Ir štai beveik S. Tarvydo pageidaujamoje vietoje labai tinkamą upėvardį surado kalbininkas Kazys Kuzavinis. Dabartiniame Jonavos rajone teka upelis Lietáuka, kuris ties Arnotiškėmis įteka į Nerį. Pirminis šio upelio pavadinimas, K. Kuza-vinio nuomone, buvęs Lietava. Šio upelio vardu pradėta vadinti ir šalia jo esanti teritorija. Be to, netoli šio upelio yra ir legendinio Kerniaus, “viešpatavusio Užnerės krašte”, įkurta senoji Lietuvos sostinė Kernavė. Aiškinimas iš tikrųjų labai viliojantis. Tik ar ne per daug garbės tokiam menkam upeliūkščiui?
Profesorius Antanas Salys, išsamiai išnagrinėjęs Lietuvos vardo kilmę, apie Lietauką rašė: “Tas vietovardis labai yra įdomus, bet mes ikrai nežinome jo metrikos; nežinome, kokio senumo jisai yra. Jeigu pasisektų įrodyti, kad šitas upėvardis siekia XVI a., tai mes galėtume tikrai sakyti, kad turime vietą, kur Lietuvos vardas iš tikrųjų galėjo gimti pačioje Lietuvos širdyje”.
Daugeliui Lietuvos vardo aiškinimų būdingas vienas bendras bruožas: jis siejamas su žodžiais, kurie yra neatskiriami nuo veiksmažodžio lieti. Taigi ir lietus, ir laistyti, ir lytis, ir laitas ‘plūktinė kluono asla; krosnies apačia’ būtų mūsų Lietuvos giminaičiai. Net ir aną lotynišką krašto prie jūros pavadinimą litus kalbininkai sieja su šios grupės žodžiais.
Visų tautų žmonės Lietuvą vadina iš šio žodžio kilusiu, kartais per kokius nors tarpininkus patekusiu arba dėl atskirų kalbų dėsnių šiek tiek pakitusiu vardu. Latviams tai Lietuva, Lietava, rusams tai Litva, lenkams — Litwa (įdomu, jog šis žodis didžiojo lenkų poeto Adomo Mickevičiauss raštuose pavartotas net 316 kartų), vokiečiams — Litauen, anglams — Lithuania, italams, ispanams — Lituania, vengrams — Litvanio, estams — Lee-du, suomiams — Liettua ir kL Čia nepasitaiko tokių atvejų, kai pavyzdžiui, kad vokiečių šalį (vokiškai Deutschland) mes vadiname Vokietija, latviai — Varija, rusai — Germanija, anglai — Germany, prancūzai — Allemagne, ispanai — Alemania, suomiai — Saksa, vengrai — Neme-torszag ir t.t.
Tekėti
Už Raseinių, ant Dubysos,
Teka saulė, teka;
Geltonplaukės puikios visos
Šneka ten, oi šneka.
Maironis
Veiksmažodį tekėti šiandien vartojame ‘sruventi, sunktis, lašėti, kilti už akiračio (apie saulę), eiti už vyro’ reikšmėmis. Tačiau ne taip seniai šis žodis buvo bėgti sinonimas. Tokia reikšmė gražiai užsikonservavo žodyje tekinas ‘bėgte bėgantis’.
Mūsų protėviams bėgo ne tik kiškiai, vaikai ar žirgai, bet ir upė, saulė. Kristijonui Donelaičiui saulelė, kaip žinome, ir kopė, ir ritosi.
Gana keista ‘eiti už vyro’ reikšmė. Ji, matyt, atspindi tuos laikus, kai mergaitė ištekėdama už vyro išbėgdavo iš savo namų. Su šia tekėti reikšme siejasi žodžiai nuotaka ‘tekanti mergaitė, jaunoji’, tuoktis, sutuoktuvės. Mūsų laikais atsisrado jau ir žodis ištuoka. Yra net ir mįslė: “Kada mergina panaši į upę?” (Atsakymas — Kada teka).
Su veiksmažodžiu tekėti tiesiogiai susiję žodžiai takas ‘siauras kelelis; patiesalas’, įtaka. Net ir žodis tekis ‘nekastruotas vyriškos giminės gyvulys (kuilys, ožys, avinas)’ kalbininkų siejamas su veiksmažodžiu tekėti.
Šalia tekėti turime ir tekinti ‘daryti, kad tekėtų; aštrinti’. Iš čia kilo ir prietaiso tekėlas ‘sukamas skritulio formos galąstuvas’ pavadinimas. Tokios kilmės yra tekinis ‘vežimo ratas’. Mat ir tekėlas, ir tekinis smarkiai sukasi — bėga.
Simonas Daukantas buvo susikūręs naujadarą tekūnas ‘pasiuntinys’.
Tekėti artimų giminaičių turi daugelyje indoeuropiečių kalbų. Tai latvių tecet ‘bėgti, tekėti’, rusų, teč ‘tekėti’, tok ‘srovė’, sanskrito takti ‘skuba’, airių techid ‘pabėga’, albanų ndjek ‘persekioti, vytis’, gotų thius ‘tarnas (pirminė reikšmė ‘bėgiojantis’)’. Tačiau tik lietuvių kalboje iš šio veiksmažodžio atsirado tiek daug ir tokių įvairia-reikšmių žodžių.