Spausdinti

VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, MIC

1. Apie neišklausytą maldą

     Tariamai neišklausyta malda yra dažna besimeldžiančio žmogaus patirtis. Tai nereiškia, kad Dievas žmogaus maldos nebūtų girdėjęs, bet tai reiškia kažką daug daugiau. Ne kartą žmogaus malda būna išklausoma tokiu būdu, kad tik po kurio laiko besimeldžiantis supranta, jog štai čia yra jo maldos išklausymas — daug platesniu ir reikšmingesniu būdu, negu jis tikėjosi. Tačiau tuoj po maldos žmogus nieko nepatiria.

     Labai geras katalikiško maldingumo žinovas, kun. Romano Guardini rašo: “Besimeldžiantis žmogus žinojo, kad Dievas buvo čia pat, tačiau jis pasiliko tylus ir pasislėpęs. Maldininkas turi pasilikti toje tyloje ir tamsoje pats vienas, remiamas tik tikėjimo” (“Prayer in Practice” Pantheon Books, 1957 m.).

     Pasilaikykime mintį, kad maldininkas pasilieka vienas, nes tai padės mums suprasti neišklausytos maldos vertės pobūdį. Pagal Romano Guardini, malda nėra iš viso dėl to, kad sulauktų betarpiškos naudos — padarinių. Meldžiamės, kad būtų pasiektas išvidinis ryšys su Dievu: “Svarbu, kad tie, kurie tiki į šį santykiavimą ir kurie turi jo supratimą, tai nuolat atnaujintų”.

     Norint melstis, reikia pradėti nuo savęs. Reikia turėti gyvą savęs suvokimą ir supratimą, kad mes čia susitinkame su kitu. Be šio asmeninio susitikimo malda nėra įmanoma. Maldos reikalui reikia save suvokti labai gyvai ir asmeniškai. “Dievas, į kurį aš maldoje kreipiuosi, mane pažįsta ne kaip vieną iš minios, bet asmeniškai ir nemaišydamas su kuo kitu. Antra vertus, besimeldžiant niekada nereikia prarasti supratimo, kad aš čia susitinku su kitu.

     Kai turime šitokį gyvą maldos supratimą, kurio esminis bruožas yra susitikimas su kitu, reikalas, kad po maldos išgirstume ar pamatytume ženklą, jog mūsų malda išklausyta, darosi dar gyvesnis.

     Tačiau kone visi besimeldžiantieji gali paliudyti susidarę įspūdį, kad jų malda neišklausyta. Ir ta patirtis yra tikra. Ryškiausią ir didžiausią neišklausytos maldos atvejį matome ir iš Jėzaus gyvenimo. Šv. Mato evangelijoje aprašytas Jėzaus kentėjimas, kurio pradžioje Jis kreipėsi malda į Tėvą, prašydamas, kad nereikėtų kentėti. Tačiau, kaip žinome, malda nebuvo išklausyta, ir Jėzui reikėjo kentėti. Štai Jo maldos žodžiai: (“Ir paėjęs toliau, Jis parpuolė kniūbščias, melsdamasis ir sakydamas) Mano Tėve, jei galima, tegul ta taurė praeina pro mane, tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu” (Mt 26, 39). Po šios maldos Jėzus grįžo pas apaštalus, pažadino juos iš snaudulio, tačiau vėl tuoj nuėjo nuo jų ir meldėsi tais pačiais žodžiais. Kad tai nebuvo tušti Jėzaus žodžiai, o didelis prašymas, žinome iš to, kad Jėzus net skundėsi Tėvui, jog yra Jį apleidęs. Kad ši Kristaus malda buvo labai intensyvi, sužinome iš evangelisto Luko, kuris rašo, kad, Jėzui besimeldžiant “jo prakaitas pasidarė kaip kraujo lašai, varvantys žemėn” (Lk 22, 44).

     Kodėl ši malda nebuvo išklausyta? Atsakymą į tai mes, tikintys krikščionys, gerai žinome. Ji nebuvo išklausyta dėl to, kad Jėzaus kančios dėka, Dievui ir žmogui veikiant kartu, turėjo būti atstatyti santykiai tarp Dievo ir žmonijos. Bet kai mes meldžiamės ir mūsų maldos nebūna išklausytos, tokio aiškaus atsakymo nėra. Tačiau iš esmės neišklausymo priežastis yra to paties pobūdžio. Be abejo, mūsų kentėjimas neturi tokių plačių pasekmių, kaip Kristaus, bet jis mums yra labai skaudus, todėl iš dalies yra to paties pobūdžio.

     Tai yra tikėjimo žinia, kurią mes lengvai išskaitome iš apreiškimo šaltinio, tačiau kaip mes tą žinią savo protu galime aprėpti?

     Atsakymo galime ieškoti toje vertėje, kurią turi konkretus mūsų gyvenimas. Jo vertingumą liudija ne tik mūsų pasisekimai, bet ir mūsų vargai. Viskas, kas žmogiška, yra giliai vertinga dieviškuoju požiūriu. Tai veda mus į aukštą žmogaus egzistencijos vertinimą. Minėtasis krikščioniškos maldos mokytojas R. Guardini apie mus besimeldžiančius sako: “Daugumas iš mūsų nežino, kas gyvena mumyse ir kam esame pajėgūs, ligi teisingas pakvietimas mus pasiekia”.

     Jeigu Dievas nerado reikalo nauja sugestija ar nauju mūsų gyvenimo reikalų patvarkymu įsiterpti į mūsų kasdienybę, tai reiškia, kad mūsų gyvenimas yra tvarkingas Dievo požiūriu. Į tą problemą, dėl kurios mes meldėmės, prašydami Dievo pagalbos, Jis atsako tuo būdu, kad viskas yra gerai, t.y. kad maldininkas turi savyje jėgos ir išminties rasti teisingą tos problemos sprendimą, veikdamas grynai savo turimomis galiomis. Dievo įsiterpimas šiuo atveju būtų tik žmogaus nuopelno mažinimas, arba žmogiškosios veiklos vertės mažinimas.

     Bet vėl kyla klausimas: kam tada iš viso reikia melstis? Ar ne geriau daro tas žmogus, kuris su savo problema “nelenda Dievui į akis”, o pasilieka savo paties veikimo ir sprendimo galių ribose? Atsakymas į tai turėtų būti tas, kad visų pirma joks žmogus tiksliai nežino savo galių ribos. Galbūt ta problema, kuri jį vargina, iš tikro reikalinga aktyvaus Dievo veikimo įsikišimo. Ir jeigu žmogus į šią problemą nepakviestų Dievo, Dievas, gerbdamas žmogaus laisvę, savo iniciatyvos neparodytų. Kiekviena malda, nors ir neišklausyta, yra Dievo buvimo pripažinimas iš mūsų pusės. Tokio pripažinimo Dievas laukia iš kiekvieno žmogaus todėl, kad žmogus yra sukurtas laisvas. Dėl to Dievo pripažinimas iš laisvo žmogaus yra vertybė, toli išeinanti anapus kasdieniškų žmogaus reikalų.

2. Bevertis žmogus negali melstis

     Norint geriau suprasti besimeldžiančio žmogaus vertingumą, verta grįžti prie neišklausytos maldos. Sugebant nepasimesti pasimeldus ir negavus iš Dievo teisioginio atsakymo, kaip tik pasirodo didelis besimeldžiančio žmogaus savarankiškumas. R. Guardini tai labai ryškiai aptaria. “Sugebėjimas ištisas valandas išsilaikyti tuštumoje turi savyje ypatingą vertę. Ji yra didesnė už labai įkvėptą maldą kitu atveju”. Didžiausias pavojus tokioje neišklausytos maldos situacijoje yra mintis, kad Dievas ir negali šiuo atveju nieko pagelbėti. Dėl to Guardini sako: “Tik tas, kuris žiūri į savo tikėjimą rimtai, gali sakyti, kad jis yra Dievo išgirstas ir kad jis žino, su kuo kalbėjo, nepaisant tamsos, kilusios iš to, kad jis negavo atsakymo” (43 psl.).

     Taigi malda nėra be įtampos. Ji, kaip kiekvienas susitikimas su kitu, turi savo reikalavimus, išeinančius anapus vieno iš susitikimo dalyvių ribų. Taip yra žmogiškų santykių tarpe. Juo labiau taip yra maldos susitikime su Dievu. Besimeldžiantis žmogus turi būti pasirengęs gauti iš Dievo atsakymą, kurio jis nelaukia.

     Norint kalbėti apie besimeldžiančio žmogaus vertingumą, reikia imti dėmesin realų žmogų. Reikia skaitytis su faktu, kad žmoguje glūdi slaptas pasipriešinimas Dievui. Gali būti, kad tas pasipriešinimas yra natūralus, kurį kiekvienas asmuo jaučia kito žmogaus atžvilgiu ir kuris sako, kad aš tai ne tu. Bet gali būti, kad tas pasipriešinimas yra gilesnės mistinės kilmės, būtent tam tikra gimtosios nuodėmės pasekmė. Tą pasipriešinimą Guardini kitaip aptaria. “Jo galimybė glūdi mumyse visuose, kartais stipresnė, kartais silpnesnė. Kartais pasipriešinimas yra labai viešas. Kartais jis yra persirengęs kaip savimi pasitenkinanti protinė kultūra, arba kaip sveika bendra nuomonė” (50 psl.).

     Šis žmogaus supratimas prisideda prie liudijimo pažiūros, kad besimeldžiantis žmogus nėra kažkas taip natūralu, kaip vėjas, ar kaip žmogaus nuotaika. Religinį gyvenimą apskritai ir maldą ypatingai negalima sutapatinti su natūraliu jausmu (10 psl.). Besimeldžiantį žmogų reikia imti kaip savaimingą veiksnį. Tačiau, antra vertus, kai žmogaus pasipriešinimas, viešas ar neviešas, yra vyraujantis žmoguje, malda pasidaro neįmanomas dalykas (50 psl.).

     Besimeldžiantį žmogų reikia laikyti kilniu. Teisingai sako Guardini: “Kilnumas, kurį Kūrėjas yra suteikęs žmogui, nėra užgesintas” (85 psl.). “Dėl to ir prašymas Dievo pagalbos gali būti atliekamas kartu su visu garbingumu.

     Panašiai kaip išklausymas musų prašymų Dievo yra atliekamas garbingai” (86 psl.).

     R. Guardini, turėdamas prieš akis besimeldžiančiojo garbingumą, ir apie besimeldžiančiojo žmogaus išorinę laikyseną gali kai ką pasakyti. Tinkama besimeldžiančiojo laikysena yra stovėti. “Pirmieji krikščionys taip darydavo, bet ilgainiui tai buvo užmiršta. Mes turėtume tai atgaivinti, nes tai išreiškia vidinį intensyvumą ir garbingumą. Tokia laikysena gali pagelbėti nugalėti prislėgtą nuotaiką ir šiaudadvasiškumą” (39 psl.). Galime prie to pridėti, kad liturginė reforma, sužadinta II Vatikano susirinkimo, kaip tik yra paėjusi ta kryptimi. Visos trys Mišių maldos dabar yra atliekamos stovint, ne klūpint. Klūpėjimui maldos metu Guardini neturi priekaišto, bet jis pasisako prieš modernioje katalikiškoje visuomenėje įsigalėjusį paprotį melstis pusiau klūpint, pusiau sėdint atsirėmus į suolą. Atrodo, kad jis prieš pasisako dėl to, kad jam nepatinka bet koks melagingumas ar sukčiavimas santykyje su Dievu. Mes neturime apgaudinėti savęs. “Mes niekada neturime išeiti anapus to, ko mūsų teisingumo jausmas neleidžia” (99 psl.).

     Su besimeldžiančiu žmogumi Dievas elgiasi garbingai. Jis gerbia žmogų, jį yra sukūręs asmeniu ir su tokiu jis santykiauja. Guardini net drįsta sakyti, kad paties Dievo garbė reikalauja, kad jis žmogų sutiktų garbingai. “Tai reikia stipriai pabrėžti, nes yra polinkis, aiškinant Dievo suverenumą, aptarti žmogų kaip jo priešingybę, kaip abejotinos vertės būtybę. Bet taip darant, nepasitarnaujama nei Dievo garbei, nei jo kūriniui, nes negalima pagerbti Dievo, pažeminant žmogų” (77 psl.).

     Žmogaus vertingumui Dievo akyse išryškinti R. Guardini naudojasi anglų teologu iš viduramžių Anzelmu Canterburiečiu, kuris sako, kad žmogus yra “neišsemiamas Dievo akyse”. Taip pat Guardini priduria, kad ir modernūs mokslai su tuo sutinka, būtent, kad žmogus nėra vien tik gyvybė kitų gyvybių, bet kad jis yra pats gyvenimo principas. O iš to kyla ir žmogaus galia melstis. “Dėl to jis turi galią atsakyti Dievui, ir tie atsakymai savo prigimtimi yra malda” (100 psl.).

     Šis savęs supratimas neturi mūsų vesti į pataikavimą sau pačiam. Santykiaudamas su Dievu, žmogus natūraliai išgyvena savo trūkumus, ir jo nusižeminimas Dievo atžvilgiu yra teisėtas. Tačiau tas nusižeminimas, pervestas į žmogaus sampratos filosofiją, gali iš žmogaus padaryti tokią būtybę, kad ji negalėtų melstis. Modernus pasaulis šiandien yra pilnas per daug neteisingai nusižeminusių žmonių, kurie nesupranta, kad žmogus ką nors galėtų pasakyti Dievui. Dėl to verta atkreipti dėmesį į R. Guardini pasakymą, kad “jei mes turime tik savęs nevertumo sąmonę ir nestipriname tiesos, kad, nepaisant to, mes priklausome Dievui, tai negalime melstis” (101 psl.).