CHIARA LUBICH

„Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto" (Lk 12,15).


     Tie Jėzaus žodžiai primygtinai įspėja saugotis pavojingų pasaulinių turtų. Kad jie būtų teisingai vertinami, jis pavaizduoja jų reikšmę palyginimu.

     Jis pasakė jiems tokį palyginimą; „Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių. Jis pradėjo sau vienas svarstyti: 'Ką man čia dabar padarius? Neturiu kur sukrauti derliaus'. Galop jis tarė: 'Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. Tuomet aš tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!' O Dievas jam tarė: 'Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?' Taip ir bus tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingu pas Dievą” (Lk 12,20-21).

     Jėzus griežtai smerkia troškimą turėti vis daugiau ir daugiau ne dėl to, kad turtingumas savaime reikštų blogį, bet kad jis savyje slepia rimtą pavojų.

     Turtingiesiems jų turimos gėrybės gali būti ir žalingos, kai jie nemato jose to pavojaus. Pralobusieji visuomet yra gundomi pasitikėti vertybėmis, kurias jie yra susikrovę, galvodami, kad didinant savo materialines nuosavybes, jiems nereikės rūpintis ligi gyvenimo pabaigos. Jie save apgaudinėja, manydami, kad materialinės gėrybės gali patenkinti jų laimės troškimą. Taip jie gali prieiti ligi to, kad nustoja net galvoti apie amžinąjį gyvenimą, kuriam jie buvo sutverti, nesirūpindami tikromis vertybėmis, kaip gerais darbais, kurie tam gyvenimui yra būtini.

     Godumas turi kitus baisius poveikius: šykštumą, savanaudiškumą, nejautrumą kitiems. Savanaudiškas galvojimas ir turtų laikymas tik sau yra visiška priešingybė tam, ko dangiškasis Tėvas mūsų prašo. Jėzus nori kad mes gyventumėm tokį gyvenimą, kuris būtų panašus į Dievo gyvenimą. O Dievas yra tasai, kurio visas buvimas yra Meilė.

     Jėzus nori kad ir mes gyventumėm mylėdami. Tik mylėdami mes tikrai vykdysime savo pašaukimą - mylėdami ir duodami, ne kraudami atsargas, bet visai priešingai: duodami dosniai.

     Evangelijos logika yra kaip tik ta: kas nori išgelbėti savo gyvybę, turi ją prarasti dėl Dievo, dėl Evangelijos: kas duoda, tas gauna. Jėzus sako: „Duokite, ir jums bus duota” (Lk 6,38). Dar daugiau, kas duoda viską, sekdamas paskui Jėzų, gauna šimteriopai.

     Kaip mes galėtumėm gyventi pagal čia mąstomus žodžius? Kokią nuosavybę mes galėtumėm turėti? Jei apsisprendėme ir pasiryžome visuomet duoti ir duoti, turime būti neprisirišę prie mūsų žemiškų gėrybių. O virš visko, svarbiausias mūsų dėmesys turi būti skiriamas Dievui, o ne mūsų žemiškiems rūpesčiams ir reikalams. Mūsų gyvenimo idealas turi būti Dievas. Jis turi būti viso mūsų gyvenimo brangiausias turtas.

     Kaip mes galėtumėm pagal tokį apsisprendimą gyventi? Jį mylėdami ir vykdydami jo valią, kuri reiškia, kad turime mylėti mūsų brolius ir seseris.

     Mes galėsime mylėti Dievą pagal tai, ką jis mums įsakė. O jis įsakė mylėti kitus. Jei mes pasiryžę stengsimės juos mylėti, tada pastebėsime, kad kiekvienas nenuosaikus troškimas, įskaitant godumą, savaime dings iš mūsų širdies. Dar daugiau, jei tuo būdu mylėsime, Dievo karalystė, meilės karalystė savaime plėsis žemėje. Tada mes patirsime tai, ką Jėzus pažadėjo tiems, kurie ieško Dievo karalystės: „O visa tai bus jums pridėta” (Lk 12,31).

     Šiame gyvenime mes, krikščionys, kartais turime kažkokį mažą „dievuką”, kuris mūsų širdy gali slopinti Dievo buvimą. Tad laikykimės Evangelijos mokymo, visiškai pasitikėdami. Tada patirsime, kokia yra nuostabi Dievo tėviška apvaizda.

Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius