(Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)
P. ARIJUS
Žmonių gyvenimas ir bendravimas visuomenėje visada turėjo tam tikrą formą ir išraišką, besireiškiančiais papročiais, tradicijomis ir nuostatomis. Žinoma, tais laikais, kai žmonės gyveno pirmykštėje bendruomeninėje santvarkoje, jiems nebuvo labai sunku gyventi taip, kad jų gyvenimo papročiai netrukdytų kitiems. Buvo daug gyvybinės erdvės, ir kiekviena bendruomenė turėjo galimybes pasirinkti, kur ir kaip jai gyventi. Labiausiai pirmykščių žmonių gyvenimą apspręsdavo gyvybiniai kūno poreikiai ir aplinkos sąlygos. Žmonės buvo labai priklausomi nuo gamtos ir jiems teko taikytis prie to pulsavimo, kuriuo gyveno gamta. O gamta ir gyvūnija augo ir vystėsi pagal Kūrėjo jai duotas ypatybes ir galimybes, savyje įkūnydami Kūrėjo nustatytą tvarką. Taigi žmonės, nors ir nepažinojo Kūrėjo, vis dėlto evoliucionavo Dievo nustatytoje tvarkoje ir valioje, nesąmoningai ją vykdydami. Pačioje žmonių prigimtyje surašytos Dievo nuostatos, kurias žmogus išgirsdavo, įsiklausydamas sąžinės balso ir pats savęs. Ryšys su gamta, jos tvarkos laikymasis ir savo vidinio balso klausymas buvo pagrindinis pirmykščio žmogaus etinis ir įstatyminis pagrindas. Bėgant tūkstantmečiams keitėsi žmonių gyvenimas, jis įvairėjo, tobulėjo, tapo sudėtingesnis ir civilizuotesnis. Atsirasdavo naujos tautos ir valstybės, turinčios skirtingus papročius ir tikėjimus, organizacinę struktūrą ir visuomenės sudėtį. Civilizacija ir kultūra žmonių gyvenimą po truputį tolino nuo įprasto gamtos ritmo ir periodiškumo, vis mažiau palikdamos bendrų sąlyčio taškų. Žmonės įgavo daugiau galimybių patys formuoti savo gyvenimo būdą, kultūrą ir religiją. Susiformavo pagrindinės Senojo pasaulio tautos, daugiau ar mažiau besiskiriančios kalba, religija, papročiais, būdu, tradicijomis. Įvairumas buvo įdomus ir daugialypis, bet kartu jis didino skirtumus. Tačiau tarp tautų bekylantį antagonizmą nulėmė ne tiek čia išvardyti skirtumai, kiek gyvybinės erdvės trūkumas. Jos neužteko žmonėms ir tautoms, tačiau labiausiai jos troško valstybių valdovai, norėdami prisijungti kuo didesnes teritorijas, kad jose galėtų įgyvendinti savojo “Aš”, savosios valdžios realizaciją. Ir kai valdovas prijungdavo kurią nors sritį ir joje gyvenančius žmones, tai tapdavo jo nuosavybe ir turtu. Šiai nuosavybei tvarkyti ir reguliuoti valdovo raštinėje būdavo surašomi dokumentai, nuostatos, sutartys, kurių laikydavosi rūmai, valdininkai ir pavaldiniai.
Clevelande Dievo Motinos šventovės presbiterija ir priekinės navos.
Šitokioje istorinėje dimensijoje apie II tukst. prieš Kristų Palestinoje (Kanaane) pasirodė žydų tautos protėviai. Vienas pirmųjų, Abraomas, savo gyvenimu ir savybėmis taip patikęs Dievui, kad šis prabilo į jį. Tas prabilimas nebuvo vien tik epizodinis, bet permanentiškai vykstąs įvykių planas, kurio dalyviai — Dievas ir žmogus. Šiame plane Dievas kitaip negu anie tautų valdovai įgyja savąją valdžios realizaciją žmoguje. Pas žmogų Dievas ateina, atsižvelgdamas į žmogaus širdį, valią ir apsisprendimą. Iš pradžių tikriausiai Abraomas nepažino ir nesuprato šio Dievo, jo veikimo principų ir būdo. Jis nežinojo, kokia to Dievo esmė ir ką jis veikia, jis nesvarstė valandų valandomis, ką čia tas Dievas sumąstė. Ne, Abraomas tikrai neturėjo empirinio pažinimo. Jo pažinimu buvo intuityvus atsiveriančios širdies balsas. Tai, ko šių dienų žmogui labiausiai trūksta. Šis atsivėrimas ir pasitikėjimas lėmė, kad Abraomas ir jo giminė tapo išrinktąja tauta, Dievo nuosavybe ir bendradarbe istorinėje išganymo darbo sekoje. Dievo išrinktajai tautai pagausėjus ir pribrendus glaudesniam visuomeniniam gyvenimui, Viešpats Sinajaus kalne Mozei davė Dešimt įsakymų. Įsakymai buvo surašyti akmens plokštėse, ir dabar galvojama, kad jų buvo du egzemplioriai. Abu egzemplioriai buvo laikomi Sandoros skrynioje, kuri tapo religinio gyvenimo centru ir Dievo buvimo tautoje ženklu. Kodėl buvo reikalingi du egzemplioriai? Biblijos laikų pasaulyje surašius kokią nors sutartį, abi šalys turėdavo po egzempliorių. Jeigu sutartį sudarydavo dvi tautos, kiekvienos egzempliorius būdavo laikomas atskirai savo krašto dievo šventykloje. Izraelyje sutartį sudarė Dievas ir išrinktoji tauta. Dievo ir Izraelio egzemplioriai buvo sudėti drauge, liudijant, kad Dievas yra tikrasis tautos Valdovas ir Viešpats, kaip kitų tautų karaliai. Šių įsakymų turinys nebuvo naujas ir visiškai nežinomas žydams bei kitoms tautoms. Dauguma šių įsakymų įrašyti žmonių prigimtyje, nesvarbu, kokiai rasei, tautai ar kultūrai jie priklausytų. Bet tai, kad šie prigimtiniai įsakymai buvo surašyti ir Dievo vardu paskelbti tautai, rodo išskirtinai mesijinį tautos pobūdį. Žydai tarsi tapo patvirtinti oficialiu Dievo atstovu, tarpininku tarp kitų tautų ir tikrojo Dievo. Jie gavo antgamtinį pažinimą, kylantį iš paties Dievo. Žinoma, žmonės yra tik žmonės. Ir jiems kartais nepavyksta realizuoti dieviškus planus. Izraelio tauta, spaudžiama istorinių sąlygų, paskendo saviizoliacijoje ir formalizme, neperteikdama dieviškosios išminties turtų kitoms tautoms. Bet tai, ko nepanorėjo daryti žmonės, padarė Dievas. Ir vėl ne be žmogaus pagalbos. Marijai tarus savo nuolankųjį ir atvirą “Taip”, Žodis tapo kūnu. Dievas neapvylė savo išrinktosios tautos, išlaikė sandorą ir pažadus tautai, deja, “pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė” (Jn 1, 11). Per Jėzų Kristų ir apaštalus apreiškimas buvo paskleistas visam pasauliui. Ypatingą vietą šiame apreiškime užima Dešimt Dievo įsakymų. Jie nebuvo atšaukti, jie nebuvo pakeisti, pats Kristus juos patvirtino, suteikė gilesnį charakterį ir prasmę. Krikščionybės dėka šie paprasti įsakymai tapo universaliu žmonijos gyvenimo pagrindu, kuris yra toks elementarus, kad dažnai sąmoningai nesuvokiame jo egzistavimo. Tačiau bandymas atsisakyti šių įsakymų visumos vienokia ar kitokia forma mus paliečia ir leidžia krisit į juodą egzistencinę bedugnę — tą tuštumą, kurioje žmogus nepalieka vietos dieviškosios valios skleidimuisi.
"Neturėk kitų dievų, tik mane vieną"
Pirmieji trys Dekalogo įsakymai kalba apie Dievo ir žmogaus santykį, likusieji daugiau akcentuoja žmogaus gyvenimą visuomenėje. Tačiau kiekvienas Dekalogo įsakymas yra svarbus tiek sąryšyje su kitais, tiek pats savyje. Kasdieniniame gyvenime žmonės vieniems įsakymams teikia didesnę reikšmę, o į kitus kreipia mažesnį dėmesį arba net bando eliminuoti. Mūsų gyvenimas yra kaip grandininė reakcija, ir bandymas šioje sekoje kur nors nutraukti ryšį sukelia atoveiksmius, galinčius pasibaigti sprogimais.
Pirmasis Dievo įsakymas buvo duotas tais laikais, kai daugybė tautų nepažino tikrojo Dievo. Senosios tautos, kaip šumerai, akadai, babiloniečiai, hetitai, asirai, senieji Kanaano gyventojai, egiptiečiai, persai, graikai, romėnai, garbino daugybę dievų. Jų religijos be išimties buvo politeistinės, savyje išlaikiusios dar seniau egzistavusių animizmo, totemizmo, fetišizmo, manizmo, magizmo bruožus. Mažai žydų tautai primityvaus politeizmo jūroje buvo labai sunku išlaikyti monoteistinę Dievo sampratą. Pirmasis Dekalogo įsakymas — neturėti kitų dievų — tapo kertiniu akmeniu, davusiu jėgų išlaikyti nepakartojamą savitumą religinėje, politinėje ir kultūrinėje plotmėje.
Mūsų dienomis politeizmas yra sunykęs. Maža tėra tautų, kurios savo panteonuose dievus skaičiuotų tūkstančiais. O jeigu taip ir yra, tai šios religijos nepasižymi dideliu paplitimu. Be to, dabartinėse politeistinėse religijose pagrindinis dėmesys skiriamas filosofinei religijos doktrinai, dievų kultą paliekant nuošaliau. Vakarietiškos kultūros žmonėms daugelio dievų samprata yra svetima ir juokingai atrodytų, jeigu pradėtume garbinti stabus, daiktus ar net patį žmogų. Atrodo, kad pirmasis įsakymas šia prasme mūsų dienomis yra praradęs savąjį aktualumą. Pasitenkiname, kad nesame stabmeldžiai ir pasiliekame ramūs, nepastebėdami tos realybės, kurią pridengia kasdienybės širma.
Galime sakyti, kad žmogaus dievu yra tai, apie ką jis daugiausiai mąsto, labiausiai myli ir siekia. Daugybė žmonių, bent jau Lietuvoje, visais būdais siekia turto. Tlirtas tapo tuo akstinu, dėl kurio žmonės aukoja sveikatą, jaunystę, laiką, idealus, netgi sąžinę. Šiandien vagiama, plėšikaujama, žudoma, sugalvojami ir vykdomi žiauriausi prievartavimo ir kankinimo metodai. Paprastai ko ieškai, tą randi ir gauni. Daugelis pasiekia savo tikslą ir tampa turtingais. Naujai atsiradę turtuoliai dažnai net nesuvokia pasiekę savo tikslą. Jų gyvenimo įpročiai, būdas ir mąstymas kartais pasilieka tokio pat lygio kaip kadaise, pradėjus kilti aukštyn. Tarsi užsikonservuojama savo amžiname tikslo siekime ir nesugebama pereiti į kitą lygį, kai pasiektas tikslas turi tapti priemone tauresnio dalyko siekimui. Pasidaro nebeaišku, kiek reikia turėti pinigų, kad jų troškimas būtų pasotintas. Štai japonas Masakunis Osano, turintis daugiau kaip 4 milijardų dolerių vertės turtą, prisipažįsta, kad jį kankina abejonės, ar iš tikrųjų jis yra turtingas. (“Lietuvos rytas”, 1994.01.15). Atrodo vis maža. Tampama buku pinigų gamybos įrankiu. Tada faktiškai žmogaus gyvenimą ir mąstymą jau formuoja turtas, ir žmogus pasidaro vienu iš didžiųjų sraigtelių šioje sistemoje, kurioje pinigai apsprendžia jo gyvenimą, o jis rūpinasi jų funkcionavimu. Turtas tampa žmogaus dievu. Šis dievas negali suteikti žmogui laimės, nes jis savo esme negali būti žmogaus tikslas. Būdamas materialine vertybe, jis negali visiškai patenkinti žmogaus prigimtyje glūdinčio laimės troškimo, kuris nėra vien materialistinis, bet ir dvasinis.
1993 m. lapkričio 30 d. “Lietuvos ryte” buvo išspausdintas straipsnis “Ir Pelenė, ir brangiais drabužiais vilkinti ponia — vienodai nelaimingos”. Šiame straipsnyje pasakojami jaunų, turtingų moterų išgyvenimai bei problemos. Tikrai, nė vienai jų netrūksta pinigų, tačiau jas vargina kitokie rūpesčiai. Jų prabangiuose butuose stingdantis susvetimėjimo šaltis, melas ir neištikimybė, abejingumas ir nepagarba vienas kitam. Aišku, šitaip gyventi yra be galo sunku. Ieškoma išeities. Ir ji randama — geriama, rūkoma, susirandama meilužių ir taip palengva degraduojama. Šiuo atveju pinigai turtingiems žmonėms dar labiau užtrenkia duris į tikrą gyvenimo džiaugsmą, kuris pajuntamas, kai dirbama, kuriama ir padedama greta esantiems žmonėms. Daugiausiai laimės ir džiaugsmo suteikia širdies giedrumas. Žmogus gali pasijusti esąs laimingas save sudrausdamas, apribodamas savo poreikius, aistras ir su atida pažvelgdamas į greta esančius. “Žmogus, kuris galvoja tik apie save ir ieško sau visokios naudos, negali būti laimingas. Nori gyventi sau — gyvenk dėl kitų” (Seneka).
Kitas šiuolaikinių žmonių ir ypač jaunimo dievaitis — Seksas. Jaunimui seksas yra malonus ir, atrodo, nieko nekainuojantis užsiėmimas. Iki neišnaudotos ir nepatirtos galimybės, manipuliacija savo ir kitų kūnais, leidžiant patirti sunkiai nusakomą būseną, kurioje jaučiamasi esant išsilydžius savo troškimuose. Savaime suprantama, lytinis potraukis yra labai stipri prigimtinė savybė, kuri negali būti smerkiama. Atvirkščiai. Tai žmonijos gyvavimo ir vystymosi prielaida, žmonijos ateitis. Tai yra palaimingas dviejų asmenų, atskirų pasaulių susivienijimas ir susiliejimas vienas kitame, kai tarsi keičiasi esmės ir savasis “aš” atrandamas kitame. Šį lytinį potraukį, kurį lydi gilūs jausmai ir išgyvenimai, rūpestis kitu žmogumi, vadiname Meile. Tą patį poreikį, kai vyrauja egoistinis ir sadistinis kito žmogaus vertinimas, kai partnerio trokštama vien tik kaip formos, įrankio, nepuoselėjant jam jokių jausmų kaip asmenybei, galima pavadinti Seksu. Seksas tai ir yra rafinuotas ir aistringai šaltas žaidimas kitu žmogumi, jo jausmais, netgi jo gyvenimu. Ir čia nebėra jokių gilių jausmų, tik fiziologinių poreikių tenkinimas. Mes žinome, kad fiziologiniai žmogaus poreikiai tam tikra prasme yra besočiai. Žmogus negali ilgesnį laiką pabūti nevalgęs, negėręs, nemiegojęs. Kai gyvenime nebėra tikros meilės, jos vietą užima seksas, kuriam taip pat nėra ribų. Nenumaldomam poreikiui patenkinti ieškoma įvairiausių pozų, skirtingų partnerių. Bet vis tiek dar ne tai, ko norisi. Dar išbandoma grupinis seksas ir santykiai tarp tos pačios lyties asmenų. Ir dar šis tas lieka atsargoje. Atrodytų, kad jau pakanka. Tačiau sekso dievaitis yra nepaprastai stiprus ir savo garbintojų taip lengvai nepaleidžia. Kai žmogus yra visiškoje jo valdžioje, jis pareikalauja aukos. Įvairūs gyvenimai, įvairios ir aukos. Nepasiekta gyvenimo laimė, nepatirti gilūs jausmai, nelaimingos, išsiskyrusios šeimos, palikti vaikeliai, kurie nežino, ką reiškia motinos ar tėvo rankos šiluma, pagaliau alkoholizmas, narkotikai, savižudybės ir AIDS — štai sekso kultui skirto gyvenimo liekanos.
JAV ir Vakarų pasaulyje 7 - 8 dešimtmetyje vyko seksualinė revoliucija. Jaunimas maištavo ir džiaugėsi atsikratęs pabodusių religijos sąlygojamų moralės normų. Jaunuoliai norėjo kitaip bendrauti, spręsti savo problemas ir laisvai mylėtis. Atrodė, kad prasidėjo nauja ir šviesi tarpusavio santykių epocha. Praėjo pora dešimtmečių, ir pasirodė šios seksualinės revoliucijos baisios pasekmės: “Seksualinė revoliucija yra tragedija, nes ji atnešė AIDS. Žmonės to nenori pripažinti, pyksta ir neigia tokį priežastinį ryšį. Bet aš žinau ir tvirtinu, jog visi, kurie septintajame dešimtmetyje skelbė laisvą meilę, yra kalti dėl AIDS. Mes jo nesukūrėme, mes padėjome jam išplisti. Ne homoseksualistai, bet visokios roko grupės, visi mes”, — tvirtai teigia amerikiečių rašytoja Camille Paglia, pati dalyvavusi sekso revoliucijoje (“Lietuvos rytas” 1993.10.16).
AIDS viruso nešiotojų ir nepagydomai sergančių taip sparčiai gausėja, kad kai kurioms Afrikos tautoms mokslininkai pranašauja visišką išnykimą. Civilizuotoms Vakarų tautoms tokio pavojaus dar nėra, tačiau kasmet vis daugiau netenkame įžymių meno, kultūros, muzikos, sporto asmenybių. Liūdna, kad žvaigždės gęsta ne laiku. Štai žymusis krepšininkas Magic Johnson aprašė, kaip po kiekvienų rungtynių viešbučio vestibiulyje laukdavo keliasdešimt gražuolių, pasiruošusių meilioms pramogoms. Neprilygstamas nugalėtojas krepšinio aikštelėje čia būdavo pats nugalėtas aistros. Kūno malonumas trumpalaikis, o pasekmės lieka — Magic Johnson yra užsikrėtęs AIDS virusu (“Lietuvos rytas” 1993 m.).
Šiuolaikiniame pasaulyje seksas turi tvirtas pozicijas. Televizija, masinės informacijos priemonės, daugiašakis menas panaudojami sekso propagavimui ir įtvirtinimui žmonių sąmonėje. Žmogaus nuvertinimas ir suprimityvinimas, rodant erotinį nuogumą, duoda didžiulį pelną. Žmonėms, neturintiems kilnių idealų ir siekių, ekrane malonu atpažinti savo norų ir troškimų realizaciją. Poreikis suformuoja paklausą.
Nors menkos, yra ir priešingos pastangos.
1993 metų balandžio mėnesį JAV, kur kadaise prasidėjo seksualinė revoliucija, tarp tikinčių paauglių prasidėjo ikivedybinės skaistybės judėjimas. Netikėtai daug jaunuolių tėvų, bažnyčios akivaizdoje pasižada būti tyrais iki savo vestuvių dienos. Ši kampanija yra sekso propagandos trypiamos ir prievartaujamos jaunimo sielos protestas. Jie nenori būti tokie, kaip vaizduojami sekso filmuose. “Aš manau, kad krikščionims, kurie netiki tokiu paauglių vaizdavimu, atėjo laikas atsistoti ir pasakyti, jog mes save kontroliuojame”, — sako 17 metų amerikietė, judėjimo dalyvė Jenny Bellovv (“Lietuvos rytas” 1993.09.28).
Narkotikai, alkoholis, šiuolaikinė muzika, sportas ir darbas (karjera) taip yra išplitę žmonių sąmonėje ir gyvenime, jog yra tapę stabukais. Dažniausiai tai lemia civilizacijos padiktuotas gyvenimo būdas. Šiandieniniame pasaulyje išlikti nepriklausomais sunku ir sudėtinga, nuolat jaučiamas dvasinis diskomfortas. Norėdami išsiveržti iš pilkos kasdienybės ir rūpesčių, monotonijos, norėdami jaustis laisvi ir nepriklausomi, pradeda vartoti įvairias priemones, turinčias narkotinį pobūdį. Pradžioje poveikis akivaizdus ir jaučiamasi žymiai geriau. Tik bėgant laikui, pasirodo iliuzinis poveikio pobūdis. Tikrumoje narkotikai supančioja žmones ir paralyžuoja jų valią, padaro nuo jų priklausomais. Panašiai kaip nuo Dievo, kurio pasaulyje gyvename ir kurio link judame. Tačiau narkotikai žmones padaro silpnais ir bejėgiais, nepalikdami vilties, o gyvenimas Dieve atveria nuostabiausias perspektyvas tobulėti, suteikia jėgų prasmingam gyvenimui ir darbui. Tikinčiojo gyvenime taip pat būna apsvaigimų, bet tik tada, kad padaro gerą darbą, kai galva džiugiai svaigsta nuo įvairaus ir aktyvaus gyvenimo.
Įvairios šiuolaikinės muzikos grupės savo gerbėjams yra tapusios ne tik dievukais, bet ir priešiškumo išraiška teocentrinei sampratai. Tai sąlygoja jų vertybinė orientacija. Tokios grupės kaip AC/DC, ALICE Cooper, Black Sabboth, Kings in Satan is Service, Led Zeppelin savo kūryboje propaguoja palaidus lytinius santykius, iškrypimus (nuo onanizmo iki nekrofilijos), prievartą, žiaurumą ir satanizmą. Čia Dievas ne tik atmetamas, pretenduojama jo vieton, bet tampama šėtoniškojo kulto išpažintojais (“Caritas”, 1993, Nr. 6).
Visa tai, kas anksčiau buvo pasakyta apie turtą, seksą, narkotikus, alkoholį, muziką, sportą, darbą, galima apibendrinti aptariant
Dievo vietą žmogaus gyvenime. Tiek visuomeniniame, tiek asmeniniame gyvenime paliekama labai mažai vietos Dievui. Dievas jau nebepergyvenamas kaip visako centras ir šaltinis, egzistencijos pagrindas ir šeimininkas. Jis tarsi nutolinamas nuo aktyvaus gyvenimo rūpesčių ir suvokiamas kaip tradicinis reliktas, ontologiškai svetima esybė. Tokioje situacijoje patenkama tuštumon, kurioje nebėra į ką atsiremti. Žmogiškoji būtis atsiduria nebūties akivaizdoje, ir tai pagimdo egzistencinę baimę. Žmogus trokšta būti ir nevalingai pradeda laikyti save ir savo gyvenimą būties ašimi. Gyvenimas tampa savaimine vertybe, neturinčia savyje giliųjų egzistencinių būties klausimų. Jis atrodo nuoseklus ir įprastas, vienodas ir nesikeičiantis. Paprastai šitokioje egzistencijoje, kurios ataskaitos tašku nėra Dievas, esminę reikšmę įgyja pats gyvenimas arba kokia nors vertybė. Tačiau ta dalinė vertybė, būdama žmogaus kūriniu ar viso labo tik iliuzija, negali patenkinti jo poreikių. Daiktinis pasaulis tik apsunkina žmogų nereikalingais ir svetimais priedais ir traukia žemyn, į daiktinio egzistavimo sferas. Bet kokia vertybė, daiktas ar sąvoka turi prasmę tik santykyje su kuo nors. Jeigu nėra santykio, pats daiktas savyje jau nebeturi tos sąlyginai suteiktos vertės, ir jis tarsi nustoja egzistuoti. Žmogaus gyvenimą turi prasmę ir pagrindą tik santykyje su savo Kūrėju — Dievu, kai žemiškoji egzistencija suvokiama ir vykdoma kaip pastovus atsiskleidimas dieviškajai valiai. Tada nėra pavojaus, kad dieviškasis kultas bus teikiamas žemiškoms vertybėms, nes pats Dievas savyje “kelias, tiesa ir gyvenimas” duoda žmogiškajai būčiai atramą ir tikrąjį dalykų suvokimą.
►“Time” savaitinis amerikiečių žurnalas, labiausiai pasižymėjusiu metų žmogumi (Man of the Year) parinko pop. Joną Paulių II. Ta proga šio žurnalo dvigubas numeris (1994 m. gruodžio 26 - 1995 m. sausio 2) papuoštas Jono Pauliaus II atvaizdu viršelyje, o 48-55 psl. jam skirtas straipsnis su keliomis įspūdingomis nuotraukomis, kurių viena — Šv. Tėvo nuotrauka Lietuvoje, Kryžių kalne. Šioje nuotraukoje yra matomi kard. V. Sladkevičius ir kiti Lietuvos vyskupai.
► Vysk. Sigitas Tamkevičius yra Lietuvos ateitininkų federacijos dvasios vadas.