J.B

     Kun. prof. dr. Antanas Liuima, SJ, šiais metais švenčia savo amžiaus 85 metų sukaktį. Jis yra gimęs 1910 m. Ažudvario kaime (Utenos apskr.), vyriausias iš septynių užaugusių vaikų. 1928 m. baigė Utenos “Saulės” gimnaziją. 1929 m. įstojo į Jėzuitų ordiną. Mokslus tęsė Olandijoje, VDU Kaune ir Prancūzijoje. 1942 m. buvo įšventintas į kunigus. Toliau studijavo asketikos ir mistinės teologijos mokslus. 1950 m. gavo teologijos daktaro laipsnį. Nuo 1951 metų pradėjęs akademinį darbą Romos Grigaliaus universitete, ten darbuojasi iki šiandien, tik, be abejo, skirtingose srityse.

Kun. A. Liuimos mokslinė ir visuomeninė veikla

     Sovietų okupuotoje Lietuvoje mokslas ir kultūra buvo vystomi vieninga internacionalistine kryptimi, griežtai laikantis partijos nurodymų, “geranoriškai ir sąmoningai įsiliejant” į daugiatautę tarybinę pažangą. Apie Lietuvą kaip savarankišką valstybę Vakaruose buvo žinoma vis mažiau ir mažiau, o jaunosios kartos apie ją būtų gal ir visai negirdėjusios, jeigu ne 1956 m. Romoje atkurta Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija (LKMA), kurios aktyvi veikla neleido užmiršti Lietuvos. Akademijos nariai, tikėdami Lietuvos laisve, stiprino ir kitų lietuvių išeivių dvasią, siekė mokslo bei kultūros aukštumų, pasiektais laimėjimais garsino lietuvio bei Lietuvos vardą plačiajame pasaulyje.

     Kun. prof. dr. Antanas Liuima, SJ, buvo prie šios Akademijos atkūrimo lopšio, o ją atkūrus, — išrinktas moksliniu sekretoriumi.

     1959 m. perrinkus Centro valdybą — išrinktas jos pirmininku. Šias pareigas jis garbingai ėjo iki 1992-ųjų metų, kai LKMA Centro valdyba buvo perkelta į Lietuvą. Nuo tada jis — pirmasis LKMA Garbės pirmininkas.

     Ilgamečio LKMA pirmininko nuopelnas — sugebėjimas suvienyti po visą Vakarų pasaulį pasklidusius lietuvius katalikus mokslininkus. Juos vienijo skatindamas LKMA skyrių (tuomet jie buvo vadinti židiniais) steigimą stambesnėse lietuvių gyvenvietėse. Kun. prof. dr. A. Liuimos, SJ, iniciatyva 1956-1983 m. buvo įsteigta 12 LKMA skyrių.

     Kunigas A. Liuima, SJ, kaip patyręs organizatorius, sugebėjo į LKMA veiklą įtraukti naujų, pasižymėjusių mokslininkų, sugebančių garsinti lietuvių nuopelnus mokslui bei kultūrai, kelti Katalikų Akademijos prestižą. 1956 m. ką tik atkurtoje Akademijoje LKMA narių buvo 94, o 1992 metais — jau 233 (nereikia pamiršti, kad per šį ilgą laikotarpį daugelis LKMA narių iškeliavo į Amžinybę. Vien iki 1979 m. mirė 65 Akademijos nariai).

     Akademijos nariai garsino savo mokslinius laimėjimus, skaitydami pranešimus suvažiavimuose, simpoziumuose, konferencijose ir kt.

     Kun. A. Liuimos, SJ, iniciatyva Akademija, laikydamasi tarpukario tradicijų, stengėsi kas treji metai organizuoti LKMA suvažiavimus (jie pirmiausia buvo suorganizuoti ten, kur jau buvo įkurti skyriai).

     LKMA suvažiavimų išeivijoje suorganizuota vienuolika: 1957 m. LKMA IV suvažiavimas įvyko Romoje, 1961 m. V suvažiavimas — Čikagoje, 1964 m. VI suvažiavimas — Niujorke, 1967 m. VII suvažiavimas Hütten-felde (Vokietija), 1970 m. VIII suvažiavimas — Toronte, 1973 m. IX suvažiavimas — Bostone, 1976 m. X suvažiavimas — Southfielde (Detroito priemiestis), 1979 m. XI suvažiavimas — Čikagoje, 1982 m. XII suvažiavimas — St. Petersburg-Beach (Floridoje), 1985 m. XIII suvažiavimas — Los Angeles ir 1988 m. XIV suvažiavimas — Romoje. Šių suvažiavimų pagrindinis organizatorius buvo kun. A. Liuima, SJ.

     Katalikai mokslininkai LKMA garsino Lietuvą ne tik žodžiu — skaitydami paskaitas, pranešimus, dalyvaudami diskusijose, simpoziumuose ir kt., bet ir raštu. Kun. A. Liuimos iniciatyva LKMA leido septynių serijų knygas: LKMA Suvažiavimo darbai, LKMA Metraštis, Užgesusių žiburių seriją, Istorijos šaltinius, Lietuvių literatūros studijas, Atskirų autorių Raštus bei pavienes knygas. LKMA veiklos išeivijoje metu iš viso buvo išleistos 55 pavadinimų knygos. Visas šias knygas redagavo vienas asmuo — kun. prof. dr. Antanas Liuima, SJ.

     LKMA leidiniai buvo pristatomi žymiausioms pasaulio bibliotekoms — taip gilėjo žinios apie lietuvių mokslininkų veiklą bei pačią Lietuvą (daugelyje knygų ar straipsnių reziumė pateikiama užsienio kalba).

     Ir Suvažiavimams rengti, ir išleisti knygas (surinkti reikalingus straipsnius LKMA Metraščiui ar LKMA Suvažiavimo) darbams kun. Liuimai reikėjo palaikyti ryšius su LKMA nariais mokslininkais — kasmet jis turėjo parašyti arti tūkstančio įvairių laiškų, raštų.

     LKMA mokslinio sekretoriaus, vėliau pirmininko iniciatyva kasmet kiekvienam Akademijos nariui buvo siunčiami specialūs laiškai, vėliau pavadinti Aplinkraščiais, o nuo 1982 metų lapkričio 4 d. — Bendraraščiais. Juose Akademijos nariai buvo supažindinami su LKMA veikla, jau atliktais bei numatytais atlikti darbais (tai LKMA savotiška darbo ir veiklos apyskaita bei planai ateičiai), pateikti mirusiųjų bei naujų narių sąrašai ir t.t.

     Tačiau pats sunkiausias reikalas — finansų sritis. Plačios erudicijos, aukštos kultūros Katalikų Akademijos pirmininkas jėzuitas A. Liuima sugebėdavo rasti ir mecenatų. Ne kartą keipėsi į įvairias organizacijas, draugijas bei asmenis, prašydamas aukoti Lietuvos mokslo labui. Kun. A. Liuimos prašymai neliko be atgarsio. Ypač daug džiaugsmo visiems Akademijos nariams 1974 m. suteikė prelato P M. Juro dovana — ALKA (Amerikos Lietuvių kultūros archyvas). Iš mecenato prelato Juozo Prunskio lėšų buvo teikiamos LKMA premijos. Birutė Ciplijauskaitė, pagerbdama savo motinos Elenos Ciplijauskienės atminimą, įsteigė jos vardo stipendiją rašantiems doktoratą iš Lietuvos istorijos ir kt.

     1987 m. kun. A. Liuima pradėjo rūpintis atskiro Fondo Akademijos leidiniams finansuoti sukūrimu — prel. J. Prunskio lėšomis toks Fondas buvo sukurtas.

     Sušvelnėjus Lietuvoje politiniam klimatui, 1989 m. po daugelio metų pirmą kartą atvykęs į Lietuvą, kun. A. Liuima rūpinosi LKMA reikalais: susitikinėjo su mokslininkais, skaitė paskaitas, siekė sudominti Akademijos veiklą, troško, kad ir Lietuvoje būtų atkurta LKMA. Ir čia kun. A. Liuimos pastangos neliko be atsako — 1990 metais Akademija Lietuvoje buvo atkurta.

     1991 m. buvo organizuotas LKMA XV suvažiavimas — tai pirmasis suvažiavimas, įvykęs Vilniuje (pirmieji trys 1933m„ 1936 m. Ir 1939 m. buvo suorganizuoti Kaune). 1994 m. — LKMA XVI suvažiavimas vyko Kaune. Šių suvažiavimų organizatoriai jautė nuolatinę kunigo A. Liuimos pagalbą — ne kartą jis važiavo iš Romos įvairiais organizaciniais reikalais.

     Itin svarbus kun. A. Liuimos nuopelnas atkuriant Utenoje “Saulės” gimnaziją, tiesa, ji vadinama Utenos katalikiškos dvasios “Saulės” vidurinė mokykla. Kol kas tai vienintelė tokio tipo mokykla Rytų Aukštaitijoje — Rytų Aukštaitijos dvasinio atgimimo židinys.

     Buvęs “Saulės” gimnazijos auklėtinis profesorius A. Liuima nuoširdžiai remia “Saulės” mokyklos biblioteką LKMA išeivijoje (Romoje) išleistais leidiniais.

     1994 metais Utenoje buvo įkurtas Lietuvių katalikų mokslo akademijos skyrius. Steigiamajame susirinkime aktyviai dalyvavo ir pats LKMA Garbės pirmininkas kun. A. Liuima.

     Mokslininkus teologijos specialistus domina kun. A. Liuimos, SJ, disertacija apie šv. Pranciškų Salezietį. 1950 m. buvo išspausdinta šios disertacijos ištrauka, o vėliau — visas tekstas atskiromis knygomis: pirmoji dalis pasiekė skaitytojus 1951 m., antroji — 1952 m. A. Liuima disertacijos tematika rašė straipsnius įvairiuose žurnaluose, skaitė nemaža paskaitų.

     A. Liuima aktyviai talkininkavo Bostone leidžiamai lietuvių enciklopedijai, parengė 4 tomų Historia Spiritualis (Asketinės teologijos istorija).

     Nemaža mokslinių straipsnių išspausdinta LKMA Suvažiavimo darbų tomuose: “Teologinė mistinio Kristaus kūno sąvoka” (IV t.) “Gyvosios dvasios uždaviniai materializmo akivaizdoje” (VI t.), “Evangelijos ir krikščioniškosios kultūros santykio uždaviniai” (VII t.), “Šv. Pranciškaus de Sales optimistinės pasaulėžiūros pagrindas” (XIII t.) ir kt. Kai kurie jų — tai plačios studijos.

     Lietuvoje mus džiugina dar 1966 m. parašyta kun. A. Liuimos knyga “Jėzaus gyvenimas ir jo mokslas, evangelijos žodžiais atpasakotas”. Gaila, ši knyga buvo išspausdinta tik 1992 m. Lietuvių katalikų mokslo akademija stokojo lėšų knygų leidybai, o eruditui Centro valdybos pirmininkui labiau rūpėjo išspausdinti kitų parengtas knygas, o ne savo...

     Dar 1973 m. Bostone įvykusiame LKMA IX suvažiavime prof. Juozas Brazaitis trumpai apibūdino A. Liuimos asmenybę: “A. Liuima —    ne tik žmonių, raštų ir pinigo organizatorius; jis gyvena kita didžia paguoda: padarysiu visa, kas yra mano galioje... padarysiu tautai, išeivijai, žmogui”. O 1982 m. Floridoje įvykusiame LKMA XII suvažiavime Stasys Bačkis dar sustiprino J. Brazaičio žodžius, teigdamas: “Kad Akademija gali minėti 60-metį su turtingu indėliu į Lietuvos kultūrinį lobyną, esame dėkingi prof. A. Liuimai, Akademijos pirmininkui, daug nusipelniusiam Akademijai ir Lietuvai.

     Už ženklų įnašą Katalikų Akademijos veikloje kun. prof. dr. A. Liuimai dar 1959 m. buvo suteiktas LKMA akademiko vardas. 1992 m. Vytauto Didžiojo universitetas, minėdamas savo vieklos 70-ties metų jubiliejų, kunigui, profesoriui, daktarui Antanui Liuimai, SJ, už didelius nuopelnus lietuvių tautai ir Lietuvos kultūrai suteikė Garbės daktaro vardą.

     1994 m. spalio 20 d. Utenos miesto tarybos sesijoje deputatai nutarė: už atliktus ir tebedirbamus darbus, garsinančius Lietuvą, jos mokslą bei kultūrą, savo kraštiečiui kunigui, LKMA akademikui ir ilgamečiam jos pirmininkui profesoriui, daktarui Antanui Liuimai, SJ, sutiekti Utenos miesto Garbės piliečio vardą. Šį vardą nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje jis gavo pirmasis.

     1967 m. tėvas A. Liuima, SJ, yra pasakęs žodžius, kurių ir pats laikėsi visą gyvenimą, žodius, nepraradusius aktualumo ir šiandieną —    jie tinka kiekvienam iš mūsų: “Mes gyvename iš praeities palikimo. Kiekvienas iš mūsų atsako ne tik už save, bet ir už ateitį, už būsimas kartas. Niekas negali nuo šios atsakomybės atsipalaiduoti. Mes formuojame (arba neformuojame) ir lemiame (arba paliekame abejingume) ateitį ne vienai dienai, bet šios krizės ir epochų pasikeitimo metu ilgiems dešimtmečiams, o gal net ir šimtmečiams. Mūsų atsakomybė yra didelė — prieš artimą, prieš būsimas kartas, prieš tautą, prieš Kūrėją”.

     Ar galite įsivaizduoti šakelę, atskirtą nuo vynmedžio? Ji negali turėti ateities, jokios vilties; o kai negaus syvų, liks nevaisinga, sudžius ir bus sudeginta.