Spausdinti

 (Jaunimo grupėje premijuotas rašinys)

GIEDRIUS VANAGAS

     Norėdama ką nors prisiminti, ji visados užsimerkia, kilsteli aukštyn smakrą ir ima sūpuotis nuo pirštų ant kulnų, nuo kulnų ant pirštų, kad tai, kas buvo, vėl pamatytų, o ne išgirstų ar pajustų, nes jos atmintis — regimoji.

     Taip elgtis įprato anuomet, kai po pamokų progimnazijoje ji, mergaičiukė su trumpomis kaselėmis, skubėdavo į miestelio turgavietę. Ten, ant akmenų grindinio, tįsodavo Lietuvos partizanų lavonai. Miško bunkerio grindiniuose susisprogdinusių ar stribynės rūsyje baigtų nukankinti iš veido neįmanoma buvo atpažinti. Tekdavo įsiminti kiekvieną savitesnę rūbų dalelę, kad, grįžus namo, vogčiomis susirinkę kaimynai galėtų susižinoti, ar dar gyvas su šautuvu miškan išėjęs jų namiškis.

     —    Nesmerk mūsų, kad tave kraujo žiūrėti siunčiam, — aiškindavo tai mergaičiukei, o dabar mano mamai — suaugusieji. Kas žino, kur rytoj mes būsim: Sibiruos ar čia, Lietuvoj, po velėna... Atmink, ne mums, o tau apie bolševikų žiaurybes savo vaikams pasakoti teks.

     —    Ar nebaugu būdavo? — klausiau mamos.

     —    Ne mirusiųjų, o gyvųjų, kurie pasislėpę partizanų lavonus saugojo, bijoti reikėjo, — sakė.

     — Šiurpiausia, kai iš mano žodžių vyrą, sūnų ar brolį kaimiečiai atpažindavo.

     O motulytė, kuri mūsų sodyboje tai dienai, tai kitai, tai savaitei, antrai pasibūdavo, nosinės nebepakeldavo. Ašarų druska jau buvo išėdusi jos akis.

     Nežinojome motulytės pavardės, nepasisakė ji ir savojo kaimo pavadinimo. Niekas jos ir nekamantinėjo. Ateidavo ji, smulkutė kaip dvaselė, sausa kaip šakaliukas, palei Nemuną nuo Prienų pusės, pasibūvusi vėl palei Nemuną išeidavo. Ką valgyti padavė, kur gulti paklojo, jai vis gerai. Vis siūlėsi prie darbo: karvę parugiais pavedžioti, daržą nuravėti, serbentus skinti...

     Vingiorykščių šaknų nuovire mama vis perdažydavo motulytės pablukusią gedulingąją skarelę, prieš gulant pašukuodavo baltutėlaičiai pražilusią galvą.

     —    Būtum mano martelė, — atsidusdavo, — tai gražiai mudvi sugyventuva.

     Nors motulytė nesipasakojo, kuo širdis dar gyva, bet žmonės žinojo, kad jos namai pelenais paleisti, vyras ir trys sūnūs — partizanai žuvę ir stribų nežinia kur pakasti.

     Gyveno motulytė viena kaip pirštas, tarp svetimų, bet nesvetima. Bent mūsų kaime nebuvo tokio, kuris galėtų pasakyti:

     —    Ko ta banditų perekšlė čia šlaistosi? Dar bėda atsitiks!

     Paskutinįsyk mama palydėjo motulytę tolyn per pievą, lyg žinodama — nebesusitiks. Dar drauge pasimeldė prie galukaimio kryžiaus, papuošė jį lauko gėlėm...

     Netrukus, kad neišvežtų kaip buožių į Sibirą, mamos tėvai su vaikais paliko gimtinę ir ilgus metus patys glaudėsi po svetimu stogu tai viename, tai kitame Lietuvos pakraštyje.

     O motulytė, gyvendama pas svetimus gerus žmones, sulaukė gilios senatvės. Ir palaidojo ją, kaip dera, su kunigu, dailų kryžių ant kapo pastatė.

     Dangaus karalystę duok motulytei, Magdalenai Šugždienei iš Važatkiemio kaimo, Viešpatie!

     Bet, prisiminęs motulytę, negaliu nutylėti vakardienos įvykio.

     Lipam daugiaaukščio laiptais ir matom: kaimynas senutę motiną į automobilį bogina.

     Kur dabar močiutė iškeliauja? — paklausė mano mama.

     — Į Jasiuliškių kurortą, — numykė pagurklyje turtais labiau nei taukais aptekęs žmogus, vežantis savo motiną į senelių prieglaudą.

     Tą akimirką pagalvojau — kokie skirtingi dviejų motinų likimai!