Spausdinti

Antanas Saulaitis, SJ

BŪTI SU JAIS

     Amazonijos žiočių sala — Šveicarijos ploto, bet ūkiškai ir visuomeniškai į Europos šalį nepanaši. Ilgus metus Curralinho parapijoje ir palei žiočių kanalus klebonavo norvegų kilmės amerikietis jėzuitas, mokėjęs ir laivus — klebonavimo priemonę — pataisyti. “Kaip gali taip ištikimai tokiose sunkiose sąlygose dirbti ir nenusiminti?”— jo paklausi. “Žinau, kad nieko nepakeisiu, žmonių būklė lieka tokia pati, bet bent jie žinos, kad Kristaus ir Bažnyčios vardu kas nors šalia jų būna”.

KOMPIUTERĖLIS

     Kitas mokslo draugas klebonavo ir dabar paskirtas vyskupiškoms pareigoms Pietų

     Ramiojo vandenyno salyne, aptarnaudamas 16 salų. Tarp jų keliauja nepastovaus tvarkaraščio laivais, lėktuvėliais. Tūzinas salų turi pastogę, bažnytėlę ar nors kambarėlį bažnytiniams daiktams sudėti. Kad atplaukęs ar atskridęs rastų, ko reikia, kaip ir maisto sau, nes salų gyventojai vargingai gyvena, savo mažame kompiuteryje veda nuolatinį sąrašą, kas kurioj saloj palikta, ką siuntomis nugabeno ir tikisi ten rasti. O kol visai sklandžiai kalbą išmoko, pamokslus čiabuvių maršaliečių kalba surašydavo, nuorašus išspausdindamas bendruomenių vadovams, vadovėms, kurie ištisus mėnesius sekmadienines pamaldas savose salose veda.“Atsiprašau, kad man su svečiu ankšta — nesu pratęs gausioje klebonijoje gyventi”.

NUO PRADŽIOS LIGI ŠIANDIEN

     Prieš daugelį metų liturgijos profesorius parsivežė karo kapeliono įspūdžius — kaip ant kariško automobilio dangčio, nusisukęs nuo kareivių, nepažįstama lotynų kalba laiko Mišias žengsiantiems į mirties nasrus. Sunkiais liturginio atnaujinimo laikais po Vatikano II suvažiavimo savo išgyvenimą daug kartojo, padėdamas ir dvasininkams, ir tokiai tarnybai besiruošiantiems suprasti, ko visuotinė Bažnyčia permaina iš jų tikisi. Pasakojo ir kaip bažnytiniai žodžiai kartais aptemdo tai, ką turėtų apreikšti, pvz., neregys visai nustebo, kad “taurė” tėra, jo žodžiais, puodelis— dešimtmečius negalėjo įsivaizduoti, kas tai būtų. Po trijų dešimtmečių jam už pamokas padėkoji, prisimindamas šiuos ir kitus vaizdelius, pasižadi ir toliau pasakoti, kaip karo lauko patirtis padėjo daugeliui prie Viešpaties priartėti.

TIK STIPRYBĖS

     Jeigu ir turėtume progos su aukštu dvasininku susitikti, abejotina, ar su žmogumi pasidalytų savo paties išgyvenimais. Tuo labiau nesitikėtum, kad kardinolas arkivyskupas televizijoje vesdamas Gavėnios susitelkimą savo milijoninei kaimenei, pasisakytų, kaip jis pats meldžiasi ir su Dievu maldingai bendrauja. Daugelio žiūrovų supratimą keliais žodžiais paveikė sakydamas, kad maldoje už ligonį nebesimeldžia, kad pasveiktų, o kad Viešpats sunkiu laiku, kančioje suteiktų kantrybės ir stiprybės. Ganytojas labai gerai nujautė įprastesnį maldos už ligonius pobūdį, kuriame meldžiama tik pasveikti — o kai žmogus nepasveiksta, senelis ar artimasis miršta, ilgai žmogus graužiasi, kad gal nepakankamai tikėjęs, neužtenkamai meldęsis į Dievą, kuris mūsų širdis mato ir iš anksto žino, ko mums reikia.

ŠVELNIAI TARP ŽMONIŲ

     Pranciškietė lietuvaitė dirbo čiabuvių plačioje parapijoje, neturinčioje kunigo, rūpindamasi dvylika bendruomenių, dvylika mažų bažnytėlių. Nejučiomis padeda žmonėms suvokti jų atsakomybę už kitus Dievo akivaizdoje (tai yra, tikėjimą), suartino dvylika mažų bendruomenių, sugebančių šeimas ruošti krikštui, kitiems sakramentams, vesti pamaldas be kunigo, rūpintis nelaimės ištiktaisiais, vargšais, be labai šviesios ateities užmiesčio jaunimui vesti siuvimo ar kitus kursus, naujagimių motinoms pamokas apie sveikatą, įrengti pirmosios pagalbos stoteles... Be pamokslų, be įsakymų ar sudėtingų įstaigų, o labai švelniai ir išmintingai, tiesiog savaime išreikšdama Jėzaus didžią pagarbą kiekvieno žmogaus laisvei ir atsakomybei.

KONSULĖS DARBAS

     Perleidusi Lietuvos garbės konsulės ilgametes pareigas Čikagoje, dėl sveikatos gyvenanti slaugos namuose, Juzė Daužvardienė kiekvieną svečią ar viešnią apklausinėdavo apie darbus, užsiėmimus, rūpesčius, naujienas, niekad apie save nedejuodama ir nesiskųsdama toje (neretai žmonėms “baisioje”) senelių prieglaudoje. Kas kartą žmogus išeidavai atsigaivinęs, pilnesnis gyvybės, pastiprintas tos, kuri savo paskutinėmis jėgomis atstovavo uždaviniui To, kuris ją pasišaukė pas save.

DUKTĖ TĖVUI

     Kituose slaugos namuose neseniai paguldytas lietuvių reformatų kunigas. Kiekvienai šeimai, o ypač vaikams, sunku matyti, kai šeimos tėvas silpsta, kai ryšys apsiverčia aukštyn kojom, ir vaikai turi tapti savo tėvo ir motinos globėjai, tiesiog tėvai, kartais sudrausdami, išbardami, maudydami, apskalbdami, vaistus paduodami... Ir kunigo duktė savo žmonių mėgstamo ir gerbiamo tėvo pamokslus gerai įsisąmonijusi — gerai iš lovos matomoje vietoje ant spintos pakabino paveikslėlį su Jėzumi ant kryžiaus, kad “kai Tau bus sunku, galėsi pažiūrėti į Jėzų, kentėjusį už mus”.

BŪKI PRIE MANĘS

     Žmonės, augę vienos kalbos aplinkoje, o dabar gyvenantys kitoje srityje ar šalyje, neretai “poterius”, vaikystės maldas kalba ta kalba, kuria juos pirma išmoko, žmogus gali būti uolus patriotas lietuvis, bet prie savo lovos vakaro maldos žodžius kalba lenkiškai ar rusiškai (ar kita kalba), kaip iš auklėtojų išmoko. Taip karo metu Vokietijoje vaiku buvęs, iš gilumos pagalbos šaukdamasis, prisimena žodžius, girdėtus vos iš slėptuvės išlipus, kai mažytė mergytė tarp degančių, rūkstančių namų, griuvenomis apversta gatve bėga tolyn, garsiai kartodama “Kūdikėli Jėzau, būki prie manęs”.

DĖKINGUMAS

     Kartais vienas kito žmonės klausia, koks yra ankstyviausias vaikystės atminimas. Kai kurie sugeba net atsiminti kažką vaikui įspūdingo iš trečiųjų ar antrųjų savo gyvenimo metų. Ir atsimeni, kai karo metu už rankos vedi jaunesnę sesutę, o kelią užstoja morka — nedidelė, raukšlėta, kiek jau papilkėjusi — bet morka, valgomas daiktas tada, kada metų metus buvome alkani. Ir dabar, po daugelio metų ne tik valgių, bet kartais ir puotų, galva savaime lenkiama Tam, kuris moka savo vaikais bėdoje pasirūpinti.

RAMIAI ILSĖTIS

     Nėra nieko smagesnio, negu savo širdyje ilgą laiką, net metų metus, nešioti neapykantą, kerštą, kartėlį. Atrodo, tokiu būdu atsilyginsi ir nubausi skriaudėją. Šeimoje susikertama — ir kažkiek valandų ar dienų nekalbama. Vienuolyne aštrūs žodžiai — kurį laiką labai šventai nesisveikinama. Visuomenėje atsitraukti nuo kitų arba iš komiteto išstoti, užuot asmeniškai ir gailestingai išsiaiškinus, spaudoje vanoti, kol suklupdysi bent skaitytojų akyse. Todėl taip keista, kai artimieji, vyras ir žmona, savo giminei pasako nesijaudinti, jeigu tarp jų aštresnis, staigesnis žodis ar koks regimas nesutarimas — prieš nakties poilsį visuomet susitaiko, kitai dienai nepalikdami jokio kartėlio, paslėptų minčių.

KANTRYBĖ LAUKTI

     Visada norisi viską greitai ir skubiai, tuoj pat. Lauki autobuso ir žiūri atvažiuojančių vežimų kryptin, ar dar neatvažiuoja taip laukiama susisiekimo priemonė. Dairaisi ir žvalginėji, dar papykdamas, jei didelis sunkvežimis gatvę ir matomumą užstoja. “Nesirūpink, greičiau neatvažiuos. Kai privažiuos, įlipsime”, — paaiškina daug kantresnė ir kažką apie žmogų labai tiksliai supratusi giminė.

JO VARDAS

     Lietuvoje lankytojo sieloje kyla įvairios nuojautos sulyg atsiminimų (jei ten tėviškė), tėvų pasakojimų, kitų sąryšiu su vietomis, pastatais, gamta. Daugelio bažnyčių grožis, liaudies skulptūros kaimo bažnytėlėje, pakelėse daugėjančios koplytėlės, gražios chorų giesmės ar liaudiškas giedojimas gali iššaukti religinę, dvasingą nuotaiką. Bet čia — nei bažnyčia, nei kitas statinys, šventas paveikslas, o tik asmuo, iš kurio kažkas spindi, švyti be žodžių ir be pastangų. Tik vėliau pasisako, kaip dar jaunystėje “su Dievu kalbėjausi, Jo vardo dar nežinodama”.

SAVAIS ŽODŽIAIS

     Prieš keletą dešimtmečių katalikiškos pradžios mokyklos mokytoja, norėdama vaikeliams visam gyvenimui suvokti apie Dievą, mokė vaikus savais žodžiais garsiai melstis pamokos pradžioje ir pabaigoje. Priešvatikaniais laikais atsakingoji mokyklos vedėja uždraudė tokį maldos būdą, liepdama oficialiais žodžiais į visų vaikų ir žmonių Tėvą kreiptis, nes savi žodžiai gali suklaidinti ir besimeldžiantį, ir visą klasę nuo tikrojo tikėjimo nukreipti. Ir kaip saldu dabar šeimose už stalo sėdėti ar jų maldas prieš gulant lydėti, kai vienas po kito savais žodžiais kreipiasi į Dievą, į Jėzų be baimės ir nesivaržydami savais nuoširdžiais ir suprantamais žodžiais,

ŠVIESELĖ

     –Vaikų darželyje tarp kelių dešimtų penkiamečių šešiamečių viena šviesiaplaukė, gimusi kitokia, žmonės sakytų “atsilikusia”. Sunku su drausme, tvarka, darželio užsiėmimais. O mergytė labiausia mėgdavo dainavimo metu padainuoti sau brangią ir suvokiamais žodžiais dainelę: “Jėzus nori, kad būčiau saulės spindulėlis, šviečiantis jam kasdieną”.

JONAS - BALTASIS ERELIS

     Tame pačiame darželyje lietuviška pavarde mergytė, atvedama ir namo parvedama blizgančiais ilgais juodais plaukais aukštos ir ne visai baltos moters. Po daugel metų iš visų JAV ir Kanados susirenka 40—ties indėnų tautų atstovų “Jono Baltojo Erelio sąskrydžiu” pagerbti neseniai mirusį lietuvį, nuolat skatinusį savo žmoną užlaikyti indėniškus papročius bei tradicijas, kovoti už Amerikos čiabuvių teises, įtaisiusį indėnų leidyklai spaustuvę. Sąskrydyje su močiute lietuviškais veideliais indėniškai aprengtos mergytės dalyvauja senelio pagerbtuvėse prie didžiojo genčių būgno. Ar nereikėjo Jonui Tomkui rūpintis tik savais lietuviškais reikalais?

ATODŪSIS

     Jeigu būtų galima įsivaizduoti dangaus vartų vidinę pusę, ten, regis, kiekvienas įžengęs visų pirma atsidustų, atsikvėptų labai ramiai. Ne todėl, kad pagaliau pateko ne kitur, o į saugų dangų, bet todėl, kad viskas staiga įgauna aiškiai suvokiamą prasmę, visa — kas sunku, lengva, skaudu, džiaugsminga, klausimai, abejonės, ryžtas — visa dailiai suderinta. Tokio atodūsio visuomet lauki, kai stovyklautojos ir stovyklautojai pamiške nueina už stovyklavietės, pro pušų ir pakriūtę apaugusių laukinių vynuogių vartus į jų vadinamą “Muzikos garsų” (pagal filmo pavadinimą) slėnį. Susėda ir tiesiog dvasine tyla suima visą vaizdą — medžių pakraštį, pievos gėles, žydrų dangų, zvimbiančius vabzdžius, paukščių garsus, o kartais ir stirnytę — į kažką vieningo, darnaus, prasminga taip aiškaus, kaip jų mėgstama šv. Pranciškaus malda.

SENELIUI PASLAPTIS

     Ne visada Kalėdų senelio vaidmens imasi asmuo, kuriam priklijuojama ilga balta barzda. Vaikų darželyje lietuviukai ir kitų kilmių vaikai apsupa su jais ant grindų sėdintįjį tradiciniais rūbais apsirengusį taip lauktą svečią, o vienuolė vedėja kviečia darželinius prieiti prie senelio, pakuždėti jam į ausį savo svajones, Kalėdoms viltis. Šis senelis jau daug kartų klausyklos saugumoje įvairaus amžiaus žmonių širdžių išklausė,'tačiau neišdildomai liko mažų žmonių toks atviras, paprastas ir tiesus pasitikėjimas, kurio suaugęs net Dievui įstengti negalėtų.

TIKRAS GAILESTIS

     Moksleivė pagal tikybos mokytojos įduotą sąrašėlį senoviškos klausyklos patamsyje skaito ilgą nuodėmių sąrašą ir skaičių, kad išpažintis būtų kuo tikslesnė ir pilnesnė. Kunigas, norėdamas mergytei duoti progos ką nors ne iš rašto, bet iš savęs pasakyti, užkalbina: “O broliuką mušei smarkiai ar tik truputį?” “Ne, normaliai”, — atsako atgailaujančioji, visai nejučiomis išreikšdama žmogiškos buities kasdienybę klysti, ir Dievo gailestingumo tikrovę, apimančią visa tai, kas širdelėje sunku ir lengva, ir normalu.

DAR DAUGIAU

     Vakarų Amazonijoje jau per 30 metų dirba kun. dr. Aleksandras Bendoraitis, pradėjęs nuo šiaudinės pastogės. Abiejose Mamorė upės pusėse, Brazilijoje ir Bolivijoje, jo sugebėjimais ir parama iš kitur stovi dvi ligoninės, plytinė, ligoninės ūkis, jaunimo namai, vyskupijos radijo stotis, keturių genčių indėnų sodybos, vietos muziejus. Vieno žmogaus gyvenimui, atrodo, užtektų — ir kitų akimis, ir eilinio žmogaus, norėjusiai kitiems tarnauti širdžiai. Bet čia kitaip. Kaskart — dar vienas projektas, dar kažkam reikia pagalbos, dar yra kitos rūšies ligonys, pagalbos reikalingieji. Kai būtų galima ant laurų ilsėtis. Viešpaties vardu ranką ištiesti dar negana.

LAUKNEŠĖLIS

     Amazonijos širdyje selezietis misionierius kun. Kazimieras Bėkšta ištisais metais sėdi prie kompiuterio, nuo jaunystės renkamus lapelius perrašydamas į kelių indėnų tautų pirmuosius arba naujai papildomus žodynus, kasdien atrasdamas naują reikšmę, naują žodžių sandarą, dirbdamas tokį darbą, kuriam niekas kitas neprilygsta. Jam pirmajam iš baltų žmonių čiabuvių gentis atpasakojo savo legendas, kuriose glūdi jų dora, įstatymai, tikėjimas, pasaulėjauta. Jauni indėnai, naujai atgimstančia sąmone kreipiasi žinių apie prosenių papročius, jų balsą išgirsti tais laikais dar senoviško pobūdžio įrašuose, iš lietuvio moksliškai tikslių duomenų atkurdami apeigas, savo tūkstantmetės kultūros turinį, dvasią. Tik kasdien mokslininkas dingsta, metaline dėžute nešinas miestan. Jei paklaustum, turbūt nesakytų, kad savo pietų daviniu sušelpia vargstantį senelį indėną toli nuo abiejų namų.

ILGAMETĖ DARNA

     Nuo pereitų metų belgių benediktinių kapeliuose keturios plokštelės su lietuviškom pavadėm. Kiek kartų čia lankėmės su ketvirtąja, jos žemaitiškai tarmei pasakojant apie tuos dešimtmečius vienuolyne toli nuo Lietuvos. Be galo gilus tikėjimas, visą gyvenimą tvirtėjęs ir tyrėjęs, ir jame įaugęs meilingas Lietuvos ilgesys, tapęs viena viltimi, kad Kristaus pergalės galia visi prisikelsime.

ATSAKOMYBĖ

     Kokia laiminga vietovė, bendruomenė, bet koks žmonių telkinys, kuriam vadovauja asmens, sugebantys išgirsti, ką žmonių širdys sako, ko tos bendruomenės ateičiai reikia, žengti šalia ir priekyje tuo pačiu išgyvenimu — ir dar drąsiai. Ir kaip sunku, kai atsakomybės už kitus ėmęsi reikšmingą valandą dėsto popierius ir nuomones it netvarkingas šakas į miško laužą, tą lemtingą akimirką žingsnį pametę. “Man gaila avių be piemens”, — sakė Jėzus, ir turbūt sakytų: — “Man gaila piemens be avių”.

KAS VAKARĄ

–     Po vakarinės programos, po naktipiečių, po vakaro maldos jaunieji stovyklautojai buriasi savo palapinėn, žibinto vedami, eiti. Paskutiniai dienos įspūdžiai, žodeliai, šypsniai, rytdienos planai. Pagal kiekvieno amžiaus paprotį sakoma “labanaktis”, nuo mažyčių bučinio, vyresniųjų mosto, nuo vidutiniųjų paduotos rankos iki to, ko kiekvienam prieš nakties tamsą reikia. Mergytė visuomet paima ranką, pasako, ar šilta, ar jau nakties šlačiu apšalusi, be veido išraiškos savo rankomis tik dviem akimirkom prispaudžia tyliai prie krūtinės ir nuseka paskui savo būrelį. Atrodo, jei Viešpats sugebėtų taip aiškiai prisiglausti, būtų daug drąsiau savo ir mūsų bendru keliu eiti.