Algirdas Paliokas, S J
Mama, aš tavo veido nemačiau tada, kai tu mane nešiojai. Aš nežinojau, kokios spalvos tavo akys, kokie plaukai, bet man gražiausia iš gražiausių tu buvai. Ramus aš augau lopšelyje, kuriame buvo visada šilta ir saugu. Augau labai greit ir žinojau, kad ne taip ilgai aš būsiu čia, nes man norėjosi daugiau erdvės, aš norėjau pamatyti saulę, debesis, klausytis vandens čiurlenimo ir paukščių čiulbėjimo... Bet labiau už viską aš norėjau matyti tavo akis, mama, girdėti tavo balsą ir tūkstančius kartų kartoti brangiausią man žodį “mama”.
Dalis generalinės kongregacijos dalyvių susimąstę sprendžia svarbias problemas.
Kartą aš pajutau tavo nerimą. Jutau, kad verki, ir man buvo labai labai negera. Vis dažniau aš pajusdavau nerimo minutes, valandas, galiausiai jis taip įsigyveno tavyje, kad nepalikdavo tavęs net naktimis. O mano baimė, nežinau kodėl ir dėl ko, vis augo ir augo. Ir ne be reikalo. Atėjo diena, kai pajutau pasikėsinimą į mano lopšelį ir į mane, mama. Tada žaibu trenkė į mane didžiulis skausmas, kuris apėmė mane visą, sprogo manyje ir viskas nutrūko nežinios naktyje.
Tą pačią akimirką aš išėjau į šviesą, į kambarį, kuriame tu gulėjai ir pirmą kartą tave pamačiau, mano mama! TU manęs nematei, o tas žmogus su chalatu kažką tau darė. Pamačiau kraują, savo kūno gabalėlius ir skausmą, ir baimę bei kažkokį graudulį bei pasimetimą tavo veide. Ir man taip pagailo tavęs, kad aš, priskridęs prie tavo veido, viena rankyte kedenau tavo plaukus, kita ašaras šluosčiau. Paskui, abiem rankytėm apkabinęs tavo kaklą, savo veidu prisiglaudžiau prie tavo veido, prisispaudžiau visu savimi, kad tau neskaudėtų, kad tavo nerimas dingtų. Ir aš vis kartojau: mano mama, mano gražiausioji, mano geriausioji mama. Aš norėjau būti taip stipriai prie tavęs prisiglaudęs, kad tau padėčiau, bet pastebėjau, kad tu manęs, savo kūdikio, nematai ir negirdi. Aš viską viską padariau, kad atkreipčiau dėmesį į save, o tu manęs nematei, negirdėjai...
Galiausiai kažkokia švelni ir gera jėga mane išskraidino tiesiai per sieną į lauką. Aš pamačiau namus, žmones, vaikus. Pamačiau daug žalios spalvos, gėles, saulę, debesis... O kaip gražu tame pasaulyje, kur tu, mama, gyveni. Aš skraidžioju kaip drugelis. Man viskas buvo be galo įdomu. Kiekvieną daiktą aš norėjau paliesti, aš norėjau, kad tu mane, mama, matytum, kad džiaugtumeis kartu su manimi mano atradimais ir mano laime. Ir aš tau, mama, norėjau nešti parodyti visa, ką aš galiu pakelti. Ir boružę, ir gražų akmenėlį, ir mėlyną neužmirštuolę, tokią kaip tavo akys, ir saują mėlyno dangaus, pasemto upelyje... Aš norėjau džiaugtis viskuo kartu su tavimi, mano brangiausioji mama.
Ir vėl jėga mane pagavo ir nunešė tolyn nuo mūsų žemės. Čia pamačiau, aš jau nemoku tau nupasakoti, nemoku aprašyti. Gal tada, kai aš paaugsiu, gal tada...
O dabar noriu perduoti, ką čia sužinojau. Pasirodo, jog tu nenorėjai, kad aš būčiau... TU galvojai, kad aš trukdysiąs tau gyventi, kad apsunkinsiąs, kad tau daug malonumų teksią atsisakyti ir pan. Todėl ir nutarei padaryti tai, ką padarei. Beje, čia daug prisidėjo ir tas žmogus, kuris, kaip čia sužinojau, vadinasi mano tėvu. Kaip gaila, kaip man gaila, kad tada toje kelionėje, kai tu važiavai miesto gatvėmis, kai paskutines valandėles mes buvome kartu, tu nė nepagalvojai, kad su šia diena baigiasi tavo gyvenimo tas tarpsnis, kai tu buvai ramybėje, kai tu mylėjai ir buvai mylima. Nuo šios dienos tu jau niekada daugiau nebegalėsi mylėti, ir tavęs tikrai jau niekas nemylės. Tu ieškosi meilės, ir nerasi. Tu eisi žeme lyg išdeginta dykuma, trokšdama nors lašelio gaivinančio vandens, ir jo negausi. Vėlėliau tas to išganingo lašelio, meilės lašelio, nepasotinamas troškulys tave nuves net iki agresijos. Ir tu kankinsi tuos, kurie tau gera darys, taip atmesdama gailestingosios meilės gydantį dvelkimą. Taip, taip tu pati visa darysi, kad uždarytum gaivias atgaivos versmes. Ta reikalausi meilės, tu priekaištausi, visada kaltinsi kitus, bet priekaištai tau tik dar labiau aitrins tavo troškulį ir kuo toliau, tuo jis aršesnis bus. Tu negalėsi žiūrėti į kūdikį, į vaiką, vėliau į jaunuolį, nes aš toks būčiau buvęs... TU nematei, mama, kaip šiandien mano kraujas virtęs liepsna, išdegino tavyje niekada nesunaikinamą Kaino ženklą. Naktimis tave persekios košmarai, o dienomis neramybė. Susigraužimo pelkėmis gyvate raitysis tavo gyvenimo kelias. Negalės tavęs nuraminti nors kiek ilgesniam laikui nei šventas atgailos sakramentas, nei malda, nei šventi žmonės tau negalės padėti, nes esi Kaino ženkle. Kai tau atrodys, kad jau iškopei iš bedugnės, kad esi jau kaip visi, ir vėl kažkas svies į bedugnę, nes esi ir būsi Kaino ženkle.
Žmonijos ir visatos harmonijoje aš turėjau būti ir būtinai turėjau būti, o tu šiai dieviškos minties harmonijai pasakei ne. Visatoje viską valdo teisingiausias teisingumas. Už kalną blogio, reikia gėrio kalno. Ar sugebėsi per savo gyvenimą tiek daug melstis ir padaryti tiek atgailos bei gerų darbų, kad atsvertum tą blogio kalną? Tačiau tu panorėk, bandyk, nors ir griūdama, bet eik pirmyn, o aš tau, mano mama, visada padėsiu. Kai bus tau nepakeliamai sunku, nutilk pasauliui, pašauk mane ir aš mintyse tau atsiliepsiu. Aš prašysiu Viešpatį, kad valandėlei sugrąžintų tau vaikystės rojaus vaizdus, nekaltos jaunystės džiaugsmus, kad atsigautum, kad pailsėtum ir vėl galėtum ištiesti rankas į atgailos kryžių. O jis, kadaise atgrasus ir nepanešamas buvęs, palaipsniui lengvės, bedugnės seklės...
Aš nežinau, ar mes čia susitiksime, mama. Aš nežinau. Bet Visagalį aš prašysiu, prašysiu, prašysiu... Aš juk niekada Jo neįžeidžiau. Jis be galo, be galo geras. Aš tai žinau ir jaučiu. Aš ir vėl to prašysiu. Aš noriu būti šalia tavęs, mama, nes tu per amžius esi ir būsi mano vienintelė, mano tikroji MAMA. MAMA per amžius.