VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, MIC
(Tęsinys iš pereito numerio)
3. Žmogaus kūnas gimdo
Gimdymas yra žmogaus kūno vyksmas. Tačiau žmogaus kūną šiuo atveju reikia imti kaip tikrą, gyvą žmogaus kūną, būtent kartu su jo nemirtinga siela. Tai yra būtina, nes žmogaus kūnas ir neturi kitos savo buvimo atramos, kaip savo sielą. Dėl to, kai žmogaus siela jo kūną apleidžia, ir pats kūnas netenka savo buvimo. Jis pasidaro tik lavonas. Dėl to, kai kalbama apie žmogaus kūno vaidmenį gimdyme, turime jį imti tokį, koks jis yra. Negalima šiuo reikalu pasivaduoti gyvuliniu kūnu. Žmogaus kūnas yra Dievo apdovanotas didesnėmis galimybėmis įvairiomis kryptimis. Jis viršija visus gyvulinius kūnus. Tačiau, antra vertus, jis tokiu būdu pasidaro priklausomas ne nuo kūniško gyvastingumo, bet nuo nemirtingos jo dvasios tol, kol ši dvasia jį gaivina.
Studijuodami žmogaus kūno vaidmenį gimdyme, turime atkreipti dėmesį į du dalykus. Pirmiausia turime suprasti tai, kad kūnas, kaip gyvas organizmas, turi galią perduoti savo prigimtį kitam. Tai yra labai verta dėmesio sukurtos prigimties galia. Tą galią turi ne tik žmogaus, bet ir kiekvieno gyvulio bei augalo kūnas. Antra, negalima į žmogaus gimdymą žiūrėti vien kaip į bloginį reiškinį. Dėl to į žmogiškos dvasios prasidėjimą kartu su žmogaus gimimu nereikia žiūrėti kaip į svetimą dalyką žmogaus gimdymui. Kai gimsta žmogus, tai gimsta ne tik jo kūnas, bet ir dvasia.
Smuikuoja Kristina Rupeikaitė, akompanuojant jos motinai Galinai.
Gyvulio kūnas yra tobulas savo gyvuliškumu, jame jis yra uždarytas. O žmogaus kūnas yra sujungtas su dideliu atvirumu, kaip šiuo atveju galime pavadinti žmogaus sielą. Su tuo atvirumu yra sujungta ir jėga, kurios dėka žmogus iš savo kūno gali išgauti daug daugiau negu tvirčiausias gyvulys iš savo.
Antropologijos mokslas mūsų laikais yra nemažai dėjęs pastangų išsiaiškinti tuos kūno savitumus, kurie persiduoda gimdymo keliu. Yra priimta pažiūra, kad kiekvienas kūnas turi savaimingų celių junginių, nuo kurių priklauso to kūno pobūdis, lytis, įvairūs paveldimi bruožai ir ligos. Tie celių junginiai yra vadinami chromosomais arba genais. Žodis genas dabar dažniausiai vartojamas šiam reikalui. Genų mokslas savo pradininku turi vienuolį abatą Jurgį Mendelį. Jis, darydamas bandymus su žirniais savo darže ir stebėdamas jų genetinius pasikeitimus, sudarė pradžią vadinamai mendelizmo teorijai. Mendelis gyveno 1821-1884 m.
Genų persidavimo būdu galima aptarti žmogaus kūno vaidmenį gimdyme. Tokiu būdu yra išaiškinami rasiniai bruožai, kurie pasilieka gyvi per daugelį generacijų. Tie bruožai nėra dvasiniai, bet jie yra tikrai žmogiški bruožai. Iš Mendelio atliktų bandymų su augalais paaiškėjo, kad bruožai kartais turi didelę galią išlikti sekančiuose gimdymuose. Nors viename gimdyme jie gali nepasirodyti, bet kitame vėl iškyla. Panašiai galima galvoti apie žmogaus kūno bruožų galią išlikti gyvais per daugelį gimdymų. Dėl to yra prasminga kalbėti apie biologinį giminingumą tarp tų žmonių, kurie, kaip sakoma, turi kraujo ryšį.
Atskiri pavieniai bruožai, nuolat išlikdami gimdymuose ir juose susitikdami su kitais, ilgainiui gali pasireikšti kaip pastovus palikimas. Ir tai yra vertingas duomuo norint studijuoti žmogų. “Nuolat pasiliekantys žmogaus kūno bruožai yra didelės reikšmės antropologijos mokslui” (Wilhelm Schmidt, Massen und Voelker in Vorgeschichte und Geschichte des Abendlandes, 11., 125 psl.).
Nuo chromosomų susijungimo gimdyme priklauso ne tik didžiųjų rasių susidarymas, bet ir mažieji rasiniai skirtumai, kuriuos galima vadinti genčių ar giminių bruožais. Tačiau į moksliškus bandymus nenustatyti dėsnius jų susijungimui tenka žiūrėti kaip į hipotezes. Bet yra tikras dalykas, kad ateityje rasinių pasikeitimų žmonijoje galima tikėtis daugiau negu ligi šiol.
Taip pat nuo chromosomų susijungimo priklauso ir tai, ar žmogus gimsta vyriškos ar moteriškos lyties. Naujoms genų kombinacijoms didelį vaidmenį vaidina žmonių išgyventos ligos, ypač jeigu jos, kaip epidemijos, visuomenėje užtrunka ilgesnį laiką. Jos atsiliepia ir į žmogaus kūno spalvą (ten pat 144 psl.).
Iš mendelizmo studijų yra išaiškėję, kad, nepaisant paveldėjimo pasikeitimų, fizinė žmogaus struktūra yra nepakeičiama. Juo labiau tų pasikeitimų nėra pakeičiamas žmogaus veidas. Tačiau galimybė žmogaus paveldėjimui pasikeisti gimdymo keliu, kuris vyksta dviejų skirtingų lyčių genų kombinacija, yra didesnė, negu ligi šiol antropologų buvo sprendžiama (132 psl.).
4. Nominalistinės filosofijos nesugebėjimas priimti žmogaus gimdymo
Yra didelė Dievo suteikta dovana kiekvienai gyvai būtybei būti savo prigimties perteikėja. Galima net sakyti, kad ne tik jis pats yra savo prigimties perteikėjas savo Sūnui, bet tą galią turi ir visos tos būtybės, kurioms yra suteikta gyvybės galia. Be abejo, tos galios turėtojas yra ir sujungtas žmogus, t.y. vyras ir moteris. Tačiau dėl labai sudėtingų priežasčių, ypač dėl to, kad žmogus gali ne tik savo prigimtį perteikti, bet kad jis gali savo siela reikštis dvasinėje srityje ir savo dvasinius kūrinius įgyvendinti, jis kartais yra linkęs nevertinti savo gimdymo galios. Tuo keliu buvo paėjusi Vidurmažių pabaigos psichologinė filosofija — nominalizmas. Tas filosofinis sąjūdis Vakarų krikščionijoje gyvai reiškėsi 16 šimtmetyje.
Kokią didelę sunkenybę turėjo nominalistinė psichologija žmogaus gimdymui pripažinti, galime suprasti iš Occamo pasisakymo, kuris yra vienas iš pagrindinių tos sistemos atstovų.
“Žmogiškumo gimdymo prasmė yra ta, kad pagimdytas žmogus tikrai yra gyvas žmogiškas kūnas, kuris yra gyvos jausminės savo tėvų valios produktas. Tačiau iš savęs dvasinio protingumo išdavimas yra skirtingas nuo vegetatyvinio jausmingumo. Taigi čia nėra atitikmens tarp gamintojo ir gaminio. Dėl to žmogiškai gyvuliškas gimdymas nėra tikra prasme gimdymas” (Kari Wemer. Die Nominalisieren-de Psychologie der Scholastik dės spaeteren Mittelalters. Wien 1882, 51 psl.).
Šis pasisakymas nurodo idėjas, kurių dėka nominalistų psichologai nusigręžė nuo žmogiško gimdymo. Pirmoji idėja yra ta, kad jie suprato, jog iš kūno negalima išvesti protingo žmogaus dvasingumo. Antroji — kad į gimdymą čia žiūrima tik kaip į gyvulišką reiškinį, praleidžiant iš akių, kad čia gimdo ne gyvulys, o žmogiškas kūnas. Ir trečia idėja, ryški šiame pasisakyme, yra tam tikras gimdymo sutapatinimas su žmogaus veikimu. Į gimusįjį čia norima žiūrėti, kaip į padarinį. Bet kadangi gimdančiojo ir gimstančiojo negalima aptarti kaip darytojo ir padarinio, tai šioje galvosenoje nuo gimdymo žmogiškoje tikrovėje nusigręžiama.
Nors ši galvosena pripažįsta žmogaus sielos nekūnišką kilmę, tačiau sielai čia pripažįstama tik jos patirtinė veikla. Taip apie sielą kalba žymus nominalistinės psichologijos atstovas Durandus. Jam žmogaus siela yra “idėjiškai pagilinta, bet dvasiškai aptemdyta. Ši siela negali pažinti Dievo iš jo kūrinių” (18 psl.). Atrodo, kad Durandus paneigia ir žmogaus protinį pažinimą. “Nors sielos įjungimas į dabartinę būklę (t.y. į kūną) savyje neša tai, kad protui būtų ta galimybė, tačiau iš tikrųjų jam tai yra negalima...” (18 psl.). Iš to išeina, kad Durandus apie sielos esmę turi tik tokį negyvą vaizdą, kaip ir apie žmogaus kūną. Toks yra nominalizmo žmogaus dvasios supratimas. Jam žmogaus dvasia laikinėje tikrovėje negali pažinti to, kas nėra natūralaus šios tikrovės objektas. Bet, nepaisant šios žmogaus dvasios sampratos, pagal nominalistus, negalima gimdymo laikyti žmogaus padariniu.
Reikšmingi žodžiai suprasti nominalistinei psichologijai yra tokie: “Gamintojas ir gaminys”. Kliūtis, dėl kurios nominalizmas nusikreipė nuo gimdymo, yra ta, kad jis buvo pasinešęs tada pradedančiam kilti dvasiniam polėkiui į žmogų žiūrėti pirmiausia gamintojo ir gaminio požiūriu. Tačiau gimdymo rezultato negalima suvesti į gamintojo ir gaminio sąvokas. Panašiai kaip Dievo Sūnaus gimdymo negalima sutalpinti su ta jo veikla, kuria jis kuria pasaulį, taip ir žmogaus gimdymo negalima sutalpinti su žmogaus kūryba.
Nominalistinė psichologija labiau susidomėjo žmogaus kūrybingumu, negu žmogaus buvimu. Iš tikrųjų, kol nėra žmogaus, negali būti nei jo kūrybos. Nominalistai, į žmogaus gimdymą žiūrėdami kaip į žmogaus veiklos sritį ir nerasdami atitikmens tarp darytojo ir padarinio, nusikreipė nuo žmogaus gimdymo.
Toliausiai gimdymo neigimu nueina kitas nominalistas D'Aily. Jo žmogaus sąvoka yra tokia negyvenimiška, kad jis ne tik žmogaus gimimo, bet ir mirties nelaiko žmogišku dalyku. Jo supratimu, žmogus nei gimsta, nei miršta. Į žmogaus mirtį jis žiūri panašiai kaip į nerealų dalyką, kaip ir į jo gimdymą (94 psl.). Ši pažiūra yra realus nesiskaitymas su žmogiška tikrove. Kaip žmogaus sielos atsiskyrimas nuo kūno yra žmogiško gyvenimo sugriuvimas, taip ir sielos susijungimas su kūnu yra realus žmogaus prasidėjimas. D'Aily sako, kad dažniausiai “nemedžiaginės tiesos mums prisistato pačios”, be mūsų pojūčių tarpininkavimo (104 psl.).
Iš to, kad nominalistai pasisako prieš žmogaus gimimą, nereikia daryti išvados, kad jie tai daro, turėdami labai aukštą pažiūrą apie žmogaus sielą, dėl to, kad žmogaus siela nepriklauso nuo jo pojūčių. Bet, antra vertus, jie sako, kad ir žmogaus siela net nėra tikra prasme dvasia (47 psl.).
Nominalistinei galvosenai yra būdinga, kad ji neturi tvirtų sąvokų nei apie tai, kas yra žmogus, nei kas yra dvasia ir kas yra kūniška tikrovė. Jų galvosenoje kūniškumas netenka savo realaus reikšmingumo. O dvasia, taip pat ir žmogaus siela, praranda savo tikrąją prigimtį. Žmogus neturi kuriančio proto, o turi tik priimantį protingumą (21 psl.). Dėl to žmogus negali nei filosofuoti, nei kurti. Dėl to nominaliz-me išryškėja klusnumo dorybė. Pasak Occamo, žmogus turi būti paskatintas veikimui (58 psl.). Žmogaus valiai labai daug reiškia liepimas.
Nominalistiškai suvoktas žmogus neturi savo asmeninės vienybės, kuriai atstovauja gimimas. Bet šiuo atveju reikia pasakyti, kad negimęs žmogus negali tikėtis būti vadinamas Dievo sūnumi. Sūnui reikia gimimo. Toks nublukęs žmogus geriausiu atveju gali būti Dievo pasiuntiniu, bet ne jo sūnumi. Kieno nors sūnumi gali būti tik tas, kuris gimimo keliu yra gavęs visą savo prigimtį.
Nusikreipdamas nuo žmogaus gimimo, nominalizmas susitelkia prie žmogaus tobulo gyvenimo. Tai yra Occamo galvojimo krypties centras. Jis nepakenčia nusidėjėlio (87 psl.). O kitas nominalistas nepripažįsta nei saikingumo dorybės (43 psl.). Tokiu būdu žmogus pasidaro visiškai sustingęs.
Nominalizmo psichologija daug žalos yra padariusi modernios krikščionybės galvosenai. Jos padariniai ligi šiol juntami krikščionių pamaldume. Ne šio rašinio uždavinys atkreipti dėmesį į tuos nominalizmo padarinius.
Taip pat moderniai filosofijai nominalizmas yra palikęs ligi šiol gyvą paveldą. Būdingiausias atstovas čia yra filosofas Kantas. Kai nominalizmas paneigė žmogui galią savo protu pažinti Dievą, Kantas tą pažiūrą sustiprino savo pagrindiniu veikalu “Grynojo proto kritika”. Jis žmogaus protui pripažino galią spręsti apie žemiškos tikrovės dalykus, neturint galios įrodyti Dievo buvimo. Tai yra natūrali nominalizmo išvada. O kita to paties nominalizmo išvada buvo Kanto padaryta tuo būdu, kad praktiškas žmogaus protas, nors negalėdamas įrodyti Dievo buvimo, turi galią ir net pareigą paklusti Dievo įsakymams. Kantas tai įrodinėja kitoje savo knygoje “Praktinio proto kritika”.
♦ Mons. J. Juodelis, Panevėžio vyskupijos kancleris ir Šv. Petro ir Povilo parap. klebonas, vedė gavėnios rekolekcijas visose lietuvių katalikų parapijose bei misijose Kanadoje, Ontario provincijoje, pasakydamas apie 40 pamokslų. Per pusantro mėnesio, keliaudamas po Kanadą, aplankė pagrindines lietuvių įstaigas, susipažino su savo tautiečių veikla išeivijoje ir kanadiečių gyvenimu.