Spausdinti

 (Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)

Pranas Pučiliauskas

     PRISIKĖLIMAS — koks didingas ir magiškas žodis. Jis nusako tapsmą, perėjimą iš nebūties į būtį, iš komos — į gyvenimą. Toks įvykis, nustebinęs pasaulį XX-jo amžiaus pabaigoje, buvo netikėtai ryžtingas Lietuvos išsiveržimas iš supergalingo komunistinio monstro — TSRS „globos”. Užmaršties vandenuos nenuskandinsi šiurpo tų dienų, nevilties debesimis užgulusių šeštadalį pasaulio. Tai dienos, pilnos netikrumo, grėsmės ir rūstybės, pažeminusios amžiaus orumą, paniekinusios jo išdidų, taurų spindėjimą, be jokio sąžinės graužulio išvarčiusios teisingumo rūmo kolonas, išspardžiusios žmogaus teisių deklaracijas. Melo jūroje jos plukdė sugėdintą amžiaus gyvenimą, nešėsi neišrištas nuodėmes bei buldozerio ateizmo riaumojimą. Tik ekskavatorių kaušai laikas nuo laiko sudegusių kančių pelenus išversdavo į numarinto BUVIMO karjerus.

     Ir pamėgink, žmogau, tokioje apsuptyje ne tik ištarti teisybės žodį, demaskuoti oficialųjį melą, bet ir reikalauti pagrindinės žmogiškosios prigimties teisės — laisvės! Dar daugiau — nepriklausomybės ir valstybingumo. Kokie „pamišėliai” galėjo išdrįsti apie tai prabilti? Kas juos pastūmėjo? Žinoma, ne tie, „kurie bučiavo kanopas šėtono”, ne tie, „kurie nuopuolį šoko ant ledo”. Tai žmonės, patyrę daugybę neteisybių ir pažeminimų, matę mirties siautulio šokius, ragavę negailestingo ir prakeikto režimo „saldybių”. Tokie ir į juos panašūs „pamišėliai” ir išdrįso atsikratyti „homo sovieticus” sindromo, išdrįso sustabdyti pašėlusiai įsuktą komunistinio totalitarizmo nužmoginimo smagratį, išcentravusį žmonių širdis, įsupusį į jas daugybę prieštaringų ir maištingų ,,-izmų” ir išstūmusi iš visų gyvenimo sferų dieviškąjį pradą.

     Nenumaldomas amžinųjų vertybių ilgesys pasiekė savo apogėjų, reikėjo tik išraiškos formų ir drąsos. Žmonių širdys dar nebuvo užneštos visiško abejingumo seklumos. Jose dar slypėjo sveikos pasaulėjautos gelmė. Žmonės ryžosi. Jie nuplėšė ant jų užmestą baimės skraistę:

     Jei baimė kraują varinėja, jau nebelauk tokios ugnies, kuri vergijos speigą ištirpdytu ir laisvės žibintus iš rojaus menių iškabinėtų pakeliuos.

     Baimės virvių jei apraizgytas, nebelauk tokios ugnies, kuri, laisvės laužais žėruodama, nušviestų mūsų kelią ir suvirintų įtrūkusius prasmingus tiltus juodo mūsų žemės sapno.

     Tiltus, jungiančius alkstančius teisybės ir panorusius žengti šimtu saulių švytinčia PRISIKĖLIMO magistrale.

     L. Tolstojus rašė: „Drąsa yra vienodai veikti bet kokiomis aplinkybėmis”. Žmonės panoro būti patys savimi — aplinkybes kurti, o ne joms paklusti. Tai įkūnija laisvė, kurios samprata remiasi ir įstatymais, ir teisingumu, ir sąžine. Laisvė kaip humanizmo principas, kurio esmę sudaro civilinių įstatymų vykdymas, prisiderinant prie amžinojo įstatymo. Ji įmanoma tik tada, kai tarp leidžiamų įstatymų ir jų vykdymo bei piliečių sąžinės nėra prieštaravimų. Tokios laisvės žmonės buvo netekę, jos troško ir ilgėjosi. Neišvengiamą laisvės troškulio išsiveržimą pagreitino tautinės dvasios atgijimo banga, anksčiau slopinta, naikinant visus tą dvasią žadinančius tautinius reliktus. Vien menas, religija, tradicijos dar galėjo skleisti tautinę dvasią pro sovietinės ateizmo propagandos suvaržyto mokslo ir institucijų grotas. Tikėjimas ir viltis padėjo jas išversti. Langų stiklai, bučiuojami išsiilgtos laisvės aušros, atspindėjo džiaugsmingas pašvaistes, kuriomis liepsnodami išsiliejome galinga Sąjūdžio banga. Nuvilnijusi Baltijos Kelio rankų grandine nuo Vilniaus iki Talino, ji dar nepatirtu ir nepamirštamu virpuliu suvienijo visų dalyvių širdis, plakančias didingo susikaupimo bei išsilaisvinimo troškulio tvinksniais. Pasaulio istorijoje — vienintelis toks dvasinės stiprybės triumfo pavyzdys, prieš kurį neįmanoma užmerkti akių. Euforijos viršūnė — kovo 11-osios aktas, atkūręs Lietuvos nepriklausomybę ir valstybingumą. Tokio akibrokšto sukrėstos imperinės jėgos įvykių raidą bandė pakreipti sava linkme grasinančiais pareiškimais bei šarvuočių dundėjimu po didžiuosius Lietuvos miestus, televizijos bokšto šturmu ir klastingais pasienio muitinių postų užpuldinėjimais. Nesibodėjo pralieti ir nekaltų žmonių kraują. Bet dvasios jėga buvo stipresnė už tankų girgždesį. Dvasios jėga nulenkė automatų vamzdžius, privertė neteisiuosius atsitraukti. Ir suskilo, suaižėjo tautos lėto marinimo ledai.

     Gedimino pilies bokšto trispalvės vėliavos šlamesy girdėjai laisvės ir naujųjų siekių džiaugsmingą dainą. Atrodė, kad iš alinančio sąstingio išsivadavusi tėvynė, visuotinai pripažinta pasaulio valstybių, įgaus naują kvėpavimą, naujus sparnus, kuriais tuoj pat galės pakilti į išsvajotas aukštumas. O gal nuo čia ir prasidės tas didysis kelias link Šiaurės Atėnų? Beliko tik tautinės dvasios įsuptą laisvės varpą dar labiau įsiūbuoti ir šaukti visus į Lietuvos atstatymo ir žaizdų užgydymo darbą. Deja... Priešiškos jėgos nepanoro taikstytis su pralaimėjimu ir leisti mums sukti savuoju keliu. Į darbą buvo paleisti daug lemiantieji ekonominiai svertai. Buvo paskelbta ekonominė blokada, turėjusi pasmaugti atkurtąją nepriklausomybę. Nors to ji ir neįstengė, bet savo juodą darbą padarė. Savo laisvę ir nepriklausomybę kaip per stebuklą atgavę, žmonės ant to nepriklausomybės slenksčio netikėtai suklupo. Jie nebuvo pasiruošę sutikti ekonominės blokados realijų, nebuvo pasirengę taikstytis su staigiai pablogėjusiomis gyvenimo sąlygomis, su užgriuvusiais sunkumais. Taip svarbios šiuo kritišku momentu pagalbos iš Vakarų nesulaukėme. Entuziazmas atlėgo. Pajutome, kad mūsų žygyje kažkas įjungė stabdžius ir prigesino didžiųjų vilčių šviesas. Galinga patriotinio atgimimo banga tarsi pavirto į putojančius purslus, ir daugelio žmonių nosys vėl susmigo į žemę, ir žmonės nusileido į kurmių lygmenį. Šia situacija puikiai pasinaudojo kairiosios jėgos, į Demokratinę Darbo Partiją persikrikštiję komunistai, tempdami paskui save mažiau ryžtingus, daugiau dvejojančius ir abejingus žmones, dar gerai neatsikvošėjusius nuo įvykių raidos. Jie pasidavė pragmatizmui ir nuėjo kartu su kairiaisiais. Tai patvirtino tolimesni įvykiai: Seimo ir prezidento rinkimai bei paskutinysis referendumas dėl nuvertintų indėlių atstatymo. (Tipiškas Rytų Europos valstybėms, buvusioms Rytų bloko dalyvėms, reiškinys.) Rinkimai parodė, kad Lietuvos žmonės dar neturi imuniteto nuo sudaiktėjimo ir vyraujančių materialinių motyvų stabligės, kad žmonių mąstymas dar nepersiorientavo į tikrąsias laisvės vertybes. Išryškėjo, kad daugelis tą laisvę suprato tik išoriškai, be gilesnės vidinės nuostatos ir principingumo.

     Nauja situacija perspėjo apie naujos dvasinio prisikėlimo bangos būtinumą, pasižymintį savo pilnatve. Jei pirmoji tautinio atgimimo banga, atnešusi mums laisvę ir nepriklausomybę, kilo iš tautinio sąmoningumo, tai tikrasis Lietuvos dvasinis prisikėlimas turėtų būti grindžiamas moraliniais motyvais. Pavergto žmogaus sąmonę buvo lengviau pažadinti ir įjungti į kryptingą judėjimą. Pavergtas žmogus greičiau atsidavė išsivadavimo aspiracijoms. Tačiau šių dienų žmogus jau yra laisvas. Jo sąmonei sužadinti nūnai reikia stiprių, papildomų argumentų ir, deja, patrauklaus filosofinio pagrindo, kuris praplėstų ir sustiprintų tautiškumo turinį, neleidžiant jo iškeisti į gyvenimo suvulgarintų vertybių fragmentinius, trapius epizodus, ir atsilaikytų prieš netikėtų ir nenumatytų išbandymų sunkumus. Tik kritiškose ir sudėtingose situacijose žmogus pasirodo kas esąs: ar drąsiai pasitinka gyvenimo smūgius ir su jais kovoja, ar pavirsta į lengvą, bet kokia kryptimi vėjo nešiojamą plunksnelę. Žmogaus asmenybės pasikeitimas taurių idealų linkme yra pats svarbiausias dabarties uždavinys. Mums reikia gilios tautinės dvasios ir tvirtų moralinių principų asmenybių, galinčių tobulinti save ir kitus. Tai lėtas ir ne iškart pastebimas procesas, bet jis neišvengiamas, siekiant pageidaujamų rezultatų. Į jį privalo įsijungti visos tautos sąmoningos intelektualinės jėgos: rašytojai, menininkai, žurnalistai, mokslo vyrai, pedagogai, partijų ir organizacijų veikėjai tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų. Čia gali pasireikšti ir skautai bei ateitininkai. Kiekvienas turime stengtis veikti ir keisti. Visų bendras rūpestis — kelti Lietuvą į humanizmo ir amžinųjų vertybių suvokimo aukštesnį lygmenį, toliau stiprinant tautos dvasią bei siekiant aukštos dorovės. Tautos dvasia, kaip žinome, įkūnija įstatymų, valstybės institucijų, religijos, meno, tradicijų ir filosofijos vienybę. Tai plati dirva veiklai. Ypač didelį darbą galėtų atlikti vidurinės ir aukštosios mokyklos, formuodamos jauno žmogaus principus, moralę ir pasaulėžiūrą. Visų rūpestis, kad tautos dvasia apimtų kuo

Pastoliai dešinėje navoje 1994 m.

daugiau žmonių, kad ji išsilietų į galingą veiklos upę, kurios krantai pasiektų kiekvieno žmogaus širdį. Visiems turi rūpėti tautinės raiškos būtinumas. Be tautinės raiškos sąsąjų žmogiškoji individo kokybė nebus pilnavertė ir išliks pavojus mažiems ištirpti milžinų paūksmėje. Tačiau svarbu, teigiant save, neneigti ir kitų. Antraip iškils pavojus nusiristi į šovinistinio nacionalizmo prarają.

     Į pagalbą pasitelkime krikščioniškosios orientacijos filosofiją, padedančią suvokti, kas yra laikina, kintama, o kas turi pastovią, amžiną vertę, ir kodėl būtina tarp visų žmonių tiesti didingus dieviškosios harmonijos tiltus.

     Gyvenimas parodė, jog svarbiausias veiksnys, palaikant tautos dvasią, buvo tikėjimas. Pačiais tautai sunkiausiais ir kritiškiausiais momentais tikėjimo galia teikė žmonėms ištvermę, kantrybę, pasiaukojimą ir ištikimybę. Jo galia demonstravo nemirštančius kilnumo bei taurumo pavyzdžius. Jis sulaikė nuo išdavysčių ir kitų pragaištingų žingsnių. Tikėjimas ir dora itin susiję, nes dorovė iš esmės yra tikėjimo išdava. Ne be reikalo B. Černiūtė pastebi, kad „Tikėjimas — tai žmogaus būties įprasminimas” ir kad „Sugebėjimas pajusti Dievo buvimą duoda tvirtą pagrindą, ant kurio gali laikytis mūsų egzistencija”. Tai ne tušti žodžiai, o gyvenimo tiesos. Tikėjimas buvo, yra ir liks tas stebuklingasis gyvybės vanduo, kuris stiprina ir gaivina. Žmonių prasimanyti stabai, pinigų režimas ar sudaiktėjimo trumparegystė dažnai užgožia Tikėjimo šaltinį — Dievą. Be Jo mūsų unikalusis Kryžių kalnas tebus tik Lietuvos krikščioniškosios kultūros pseudoiliustracija. O mums savąją kultūrą svarbu išlaikyti gyvybingą ir savitą, apsaugotą nuo mums svetimų šiandieninės civilizacijos apnašų. Džiugu, kai šiandien vis dažniau kultūros veikėjų lūpose viešai nuskamba žodžiai: „Dievas”, „Viešpats”, „Kūrėjas”. Tie žodžiai drąsiai sugrįžta į tas vietas, iš kurių jie buvo negailestingai išguiti. Tai ženklas, atveriąs vartus vilčiai. Kiekvieno žmogaus dora suponuoja tautos dorą, nes, kokie esame patys, toks yra ir mūsų tautos likimas. „Tauta neša tokią naštą ar nelaimę, kokią užsitarnauja jos vaikai” (B. Zumeris), todėl už dorą privalome jausti atsakomybę kiekvienas, nes dora reguliuoja tautos likimo pusiausvyrą. Mūsų doros pagrindų pagrindas -— dekalogo nuostatos. Jos — mūsų BUVIMO kraujas. Jų nepaisydami — nukraujuosime. O mūsų paskirtis yra ne beprasmė baigtis, o gyvenimas, siekiant džiaugsmo sau ir nešant jį kitiems. Visų Įstatymų Įstatymas — didysis Meilės įstatymas! Tai didingo paprastumo nuostata. Šv. Augustinas sakė: „Mylėk ir daryk ką nori”. Jis žinojo, kad tikrai mylėdamas, negalėsi padaryti jokio nusikaltimo, tikrai mylėdamas, niekam nepadarysi jokios nuoskaudos. Kol ši nuostata neapsigyvens mūsų širdyse, tol konstatuosime sudėtingą ir šiurpą keliančią kriminogeninę būklę, tol neatmesime abortų legalizavimo problemos, tol tebekelsime kitas visuomeninio gyvenimo anomalijas.

     O norėdami neatsilikti nuo modernios europinės kultūros, pirmiausiai turime išmokti paisyti elementarių etikos normų, kurias, labai gaila, mūsų žmonės nesidrovėdami pažeidinėja ir laužo. Kiek dar pasigendame pagarbos žmogui tiek viešose vietose, gatvėse, parduotuvėse, troleibusuose, autobusuose, stoviniuojant eilėse, tiek ir įstaigose, priimamuosiuose kabinetuose ir kitur. Nuo čia kaip tik ir turėtų prasidėti mūsų pirmieji žingsniai į dvasinį tautos prisikėlimą. Etika — tai tik doros atspindys. „Jeigu kokioje nors epochoje neatsiranda protų, pajėgiančių sužadinti etikos apmąstymų, smunka tos epochos dorovė ir jos sugebėjimas spręsti iškylančius uždavinius” (A. Šveiceris). Kai doros samprata taps žmogaus savastimi ir įgaus visuotinį pobūdį, tautos dvasinis prisikėlimas taps ne vizija, o tikrove, ir Lietuvos kelias link Šiaurės Atėnų žymiai sutrumpės. Jei doros nepaisysime ir jai liksime abejingi, mūsų ateities metraštis bus rašomas juodoje knygoje. O mes arba mūsų palikuonys neišvengiamai nuriedėsime nužmogėjimo nuokalne į pragaištingą lemtį ir sunykimą. Todėl dorą ugdykime bendromis, sutelktomis pastangomis. Tai būtinybė, kurią diktuoja istorinis momentas. Atiduodami šiam tikslui dalelę savęs, patys tapsime didesniais, nes, anot Hegelio, „Didis žmogus yra tas, kurio asmeniniai tikslai sutapa su istoriniu būtinumu”.

     Ir paliepkime ugniavietes auštančias
     išsklaidyti visas po nakties,
     kad vėjai, įerzinti grįžę,
     neįpūstų iš naujo ugnies pražūties.