Spausdinti

 (Jaunimo grupėje premijuotas straipsnis)

LINA DRINGELYTĖ

     Nemanau, kad mano pasiūlytas kelias į Lietuvos dvasinį prisikėlimą bus pats geriausias arba vienintelis. Esu tik vidurinės mokyklos moksleivė, tačiau, kad politikai ir valdžios vyrai, būtent tie žmonės, kurie turi vesti tautą doros keliu, daro ne tai, suprantu ir aš.

     Aiškiai žinau, kad pirmiausia, norint surasti kelią, reikia žinot, kur eiti ir kur tu šiuo metu esi.

Arfininke.  A. Kezio nuotr.

     “Tam, kuris nežino, kur plaukti, niekada nebus pakeleivingo vėjo”, — sakė Seneka.

     Tarybiniais metais komunistinė valdžia tapatino save su liaudimi ir Tėvyne, todėl visi sprendimai ir nusikaltimai prieš žmogaus ar tautos laisvę buvo daromi liaudies vardu. Kiekvienas kitaip galvojantis ar išdrįstantis bent paprieštarauti būdavo apšaukiamas Tėvynės išdaviku ar liaudies priešu. Lietuvis, pamėginęs prisiminti savo tautos praeitį arba kalbėti lietuviškai rusų draugijoje, būdavo vadinamas nacionalistu. Geležinė uždanga atskyrė tarybinę liaudį, o tame tarpe ir Lietuvą nuo Vakarų kultūros ir laimėjimų. Valdininkai maudėsi prabangoje, atsitvėrę aukštomis tvoromis ir milicininkais nuo savo liaudies. Visuomenėje susiformavo dviguba moralė, ir kiekvienas žmogus viena sakė, kita darė, trečia galvojo. Daugelis suprato, kad tokiai nužmoginimo sistemai priešintis beviltiška, todėl reikia prisitaikyti. Tų laikų herojus buvo prisitaikėlis, kuris viena kalbėdavo mitinge, kita namuose ir šeimoje. Tačiau viltis išliko ir tuo sunkiu laiku, lietuvio dvasia nepalūžo. Daugelis jaunų žmonių, nepaisant draudimų ir komjaunimo persekiojimo, tuokėsi ir krikštijo vaikus bažnyčioje. Per Vėlines visoje Lietuvoje prie kiekvieno kapo ušsidegdavo žvakutės. Kiekviename kalnelyje skambėjo malda, vyravo rimtis ir susikaupimas. Ypatingai daug žvakučių degdavo Rasų kapinėse, prie lietuvių tautos atgimimo patriarcho daktaro Jono Basanavičiaus kapo.

     Dar ryškiau lietuvių dvasia ir laisvės troškimas pasireiškė Atgimimo laikotarpiu. Daugiatūkstantiniais mitingais tauta pareiškė savo valią būti laisva. Lemtingąją sausio 13-ąją žmonės, palaikydami vieni kitus, stojo prieš tankus, ir galinga sovietinė karinė mašina buvo priversta pasitraukti. Tiesiog neįtikėtina, kad tokioje mažoje, nuniokotoje ir užgožtoje tautelėje dar išlikusi tokia stipri dvasia.

     Tačiau iškovoti laisvę pasirodė žymiai paprasčiau, negu būti laisviems ir atsakingiems už savo moralę ir ekonomiką. Naujieji valdininkai iškilo, kritikuodami senąją tvarką. Vėl vadovauja prisitaikėliai, šalyje įsigali reketas, smurtas, vagystės. Jaunimas, taip metęsis į religiją Atgimimo pradžioje, atšalo nuo Bažnyčios ir prarado bet kokius dvasinius orientyrus. Šiandien žmogus, o ypač jaunimas, vertinamas pagal automobilį, kuriuo jis važinėja, ir kaip dažnai jis lankosi restoranuose. Lietuvą užplūdo žemiausio lygio Vakarų pop kultūra. Apie ką svajoja šių dienų paauglys? Ogi apie tai, kad užaugęs jis taps panašus į S. Stalonę ar A. Švarcnėgerį ir galės praskelti bet kam galvą. Jaunas žmogus, neturintis komersanto gabumų, niekam nebereikalingas. Todėl dauguma jaunuolių tampa geriausiu atveju valkatomis ar vagišiais, blogiausiu — reketininkais ir nusikalstamų gaujų nariais. Galbūt per daug atvirai kalbu apie šiandieninį pasimetimą, tačiau tikroji situacija Lietuvoje ir yra būtent tokia.

     Kaipgi iš tokios balos išbristi? Pirmiausia nereikia svajoti, kad koks nors burtininkas mostels stebuklinga lazdele, ir mes atsidursime naujoje Lietuvoje. Mūsų laukia ilgas ir sunkus kelias.

     Pasaulinė istorija parodė, kad, griūvant senai sistemai, visada būdavo didelės suirutės (pvz., Senovės Roma, Prancūzija po buržuazinės revoliucijos). Tačiau jos visada pagimdydavo naują tvarką, geresnę negu iki tol buvusi. Mano nuomone, mūsų naujoji tvarka turėtų prasidėti nuo ekonominio pakilimo ir paprasčiausios tvarkos įvedimo. Žmogus pradės galvoti apie dvasinius dalykus tada, kai patenkins savo elementarius buitinius poreikius: apsirūpins maistu, drabužiais, be vargo susimokės už būstą. Tas, kuris visą kelią iš darbo į namus galvoja pirkti visą kepalą duonos ar pusę, yra nelaisvas žmogus, nuolatinėje įtampos būsenoje, o apie dvasinius dalykus kalbėti nebetenka.

     Antra vertus, kol žmogus bijos vakare išeiti į gatvę ar į jo butą veršis kaukėti jaunuoliai, kol jis negalės jaustis saugus netgi namuose, — nebus jokių minčių apie dvasinius dalykus. Todėl yra būtinos dvi sąlygos: žmogus turi jaustis saugus ir bent minimaliai patenkinti savo materialinius poreikius.

     Dar viena svarbi problema — visuomenėje susiformavęs politinis pasyvumas ir mažo žmogaus sindromas, kurio ir reikia pirmiausia atsikratyti. Tai rodo jau kelinti rinkimai į aukščiausios valdžios organus. Dauguma žmonių arba išvis nebalsuoja, arba balsuoja už bet ką, kad tik jį paliktų ramybėje politiniai rėksniai. Jis galvoja maždaug taip:

     “Vis tiek aš nieko nepakeisiu. Tegul tai daro tie, kas turi valdžią”. Tik tada, kai kiekvienas supras, kad niekas kitas už jį nepadarys nei mažų, nei didelių darbų, kai kiekvienas taps pakankamai aktyvus, kai elgsis pagal savo sąžinę, kai pradės spręsti, kodėl valdžia šitaip elgiasi, kai susimąstys, kodėl jo šeima skurdžiai gyvena, — tada bus atrastas takas iš žmogaus abejingumo.

     Ir svarbiausia — lietuviui visada buvo artima krikščioniškoji moralė, todėl dvasinis atgimimas neįmanomas be tikėjimo, be grįžimo prie Dievo. Galbūt tai nebus tas pats tikėjimas, kurį išpažino mūsų tėvai, bet kol kiekvienas iš mūsų nesinešios Dievo savo širdyje ir negyvens pagal dešimt Dievo įsakymų, jis negalės jaustis doras ir teisingas žmogus. Tikėjimo ir krikščioniškos moralės dalykai turi būti ugdomi šeimoje nuo mažens, vėliau mokykloje, darbe — nuolat, iš kartos į kartą. Dvasiniai dalykai turi būti svarbiausi jauno žmogaus sąmonėje. Turime visi įsisavinti tokią paprastą biblinę tiesą: tas, kuris pametė, surado, o tas, kuris rado, galų gale prarado žymiai daugiau.

     Tai suvokę, pastebėsime, jog pasukame Lietuvos dvasinio prisikėlimo keliu.