Spausdinti

 (Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)

Jonė Šuopytė

     “Kai žmonės atsisakys nugalėti vienas kitą, jie išmoks pagaliau nugalėti save pačius. Ir tai —    pats kilniausias didvyriškumas, kokį jie gali atlikti, pats didingiausias jų vyriškumo ir dvasinio taurumo pasireiškimas”.

     Šventa tiesa, A. Fransai, bet kas gali pasakyti, kada ateis tas laikas ir išvis ar ateis, kai mes nustosim nugalėti vieni kitus? Visi pasaulio įvykiai rodo greičiau priešingai. Nebuvo metų, kad nesprogtų bombos ir nesilietų kraujas Afrikoje ar Persų įlankoje, buvusioje Jugoslavijoje ar Kaukaze...

Restoranėlis dangoraižių papėdėje.   A. Kezio nuotr.

     Naikinti kitus nėra sudėtinga — įsigijai ginklų, nusamdei karius ir — pirmyn. Priežastį kariniam konfliktui visada rasi — įstatymų nepaisymas, tautos noras atsiskirti nuo nedalomos visumos ar dar kas, tačiau pažiūrėjus giliau pamatai, kad už visko slepiasi nafta, narkotikai, dideli pinigai arba juoda Stalino, Hitlerio, Homeinio aureolė. Baisu, kai į trečią tūkstantmetį po Kristaus gimimo mes einame, žudydami vieni kitus ir jausdami, kaip artėja Nostradamo Apokalipsė arba N. Rericho Armagedonas...

     Ar jau leidžiasi mūsų civilizacijos saulė, ir —    tai žiaurūs ir paskutiniai įspėjimo ženklai? Ar tai klykia mūsų išžudytos gyvūnų rūšys, tarp kurių buvo taip jauku gyventi?! Šveicerių tarp mūsų nedaug...

     Užmirškime valandėlei karus ir grupines žudynes ir žvilgterėkime į kiemus, aprėmintus daugiaaukščiais pastatais: ar vien sandora ir tarpusavio pagarba sklando tarp išsibarsčiusių juose žmonių? Nustumkime į šoną ir žudikus, užsimaukšlinusius kaukes, sėlinančius į pamiškę kankinti senukų ar sprogdinti naujos parduotuvės, — juodų dvasių yra visose tautose. Pažiūrėkime, ką veikia visi tie ramieji, taikiai gyvenantys — kiek tarp jų buvo saugumo informatorių, skundusių kaimynus? Kiek tarp jų paprasčiausių vagišių?

     Tad kas yra tas žmogus, iškilęs virš gamtos, bet pats būdamas tos pačios gamtos dalimi, ir tai sudaro gyvenimo paradoksą?

     Stipresnio už žmogų nėra, — teigė Sofoklis “Antigonėje”, bet ar mums stiprumas duotas tam, kad įveiktume kitą ir ar verta išlikti tokia kaina? Fizinis žmogaus egzistavimas savaime dar nėra gyvenimo tikslas, gyvenime turi būti prasmė.

     O gal, A. Fransai, pirma įveikime save, tada dings noras nugalėti kitus? Gal stiprumas žmogui duotas tam, kad įveiktų pats save? O ką savyje jam reikia įveikti, jei pasauly nuolat matome dvi priešingas vertybes — juoda ir balta, meilę ir neapykantą, naktį ir dieną? Ar tai reiškia, kad ir žmoguje nuolat grumiasi gėris ir blogis? Kad tie gėrio ir blogio pradai, anot Frommo, slypi žmoguje, kaip potencialios galimybės, ir jų pasirodymą lemia indivudualios ir socialinės sąlygos, į kurias žmogus patenka.

     Humanistai nuo seno teigia, kad žmogus iš prigimties yra geras, o Senasis Testamentas, priešingai, sako, kad žmonijos istorija prasidėjo nuo nuodėmės. Nuo gimtosios nuodėmės prasideda ir kiekvieno ateinančio į šį pasaulį gyvenimas.

     Ką besakytų abiejų požiūrių šalininkai, mes iš savo gyvenimiškos patirties žinome, kad žmoguje blogio nemaža, o blogis — tai visų pirma destrukcija, kuri visada nukreipta į patį gyvenimą ir gyvybę. Jei žmoguje neįsitvirtina gėris, tai jo vietoje tuoj suveši blogis, kaip čia neprisiminsi posakio, kad gamta nemėgsta tuštumos, skubėdama ją tuoj užpildyti. Blogį lengviausia sutramdyti jo užuomazgoje, kol jis dar neišsikerojęs.

     Mes nė vienas nesame išsivadavę nuo savo žemų aistrų, baimės, pavydo ir kitokių įvardintų ir neįvardintų negerų minčių, jausmų, nuolat judančių mumyse. “Taip jau atsitiko, kad senosios smegenų dalys (paleokorteks), kurias mes paveldėjome iš primityvesnių žinduolių, kol kas nepakankamai susiderino su naujosiomis smegenimis (neokorteks). Prieštaravimai tarp smegenų struktūrų virsta mūsų dvasinio gyvenimo prieštaravimais. Kiekvienam normaliam žmogui, lyg kokiam šizofrenikui, kurio asmenybė dvigubinasi, tenka kovoti ir su lytiniu potraukiu, ir su siekimu dominuoti, ir su agresija”, — bando aiškinti žemų jausmų kilmę mumyse biologas Alb. Bagdonas (Š. Atėnai, 1991 m.).

     Visi žmonės, ir tie milijonai, seniai besiilsintys žemėje, ir tie dabar gyvenantys, — visi svajojo apie laimę ir siekė jos. Kas ji, toji laimė, ar ji pasiekiama? Daugelis ją supranta ar sutapatina su kūniškais malonumais, nors jau Antikos laikais Heraklitas mokė... “Jeigu laimė glūdėtų kūniškuose malonumuose, mes pavadintume laimingais jaučius, kai jie randa žirnių maistui”. “Laisvė — tai pasitenkinimas savimi”, — teigė Aristotelis. Bet ar jaučiamės laimingi, skaniai pavalgę ir išgėrę, o jei ir būna taip, tai trunka neilgai. Matyt, laimė yra tokia sielos būsena, kai patenkintas būna ne kūnas, o mūsų vidinis “aš”, todėl žmonės, būdami be dvasinių reikmių ir todėl be dvasinių malonumų, niekada nesijaus tikrai laimingi.

     Kuo žmogus dvasiškai turtingesnis, tuo labiau jis sugeba pasverti save ir matyti blogąsias savo puses, o nuo šio pastebėjimo eina tiesus kelias į jų įveikimą. Markas Aurelijus, turtų ir pagarbos apsuptas, nemigo naktimis karinių žygių prieš kvedus ir mormonus metu rašė: “Mečiau viską, kas lepina kūną ir sielą”. Imperatoriui nei turtai, nei šlovė laimės neteikė. Gražiausia lemtis žmogui — turėti savyje daug dvasinių vertybių.

     Dvasiniai turtai žmoguje ir yra tas stebuklingas laiptelis, padedantis atmesti ar įveikti tą balastą, atsineštą su prigimtimi ar įgytą socialinėje aplinkoje. Žmogus tik vieną kartą gyvena žemėje, jis negali rašyti jokių juodraščių ir tai paprasčiausiai todėl, kad nebus duota laiko jį švariai, be klaidų perrašyti. Žmogus nuolat klysta ir lėkdamas su žeme — savo lopšiu Visatos keliais, jis kartu brenda ir per Aukščiausiojo jam skirtą gyvenimo tarpsnį, kartais eidamas apgraibomis, o kartais matydamas prieky švieselę. Gal tai sąžinė spindi tamsoje, kas žino, kas pasakys, bet kad ji, anot Ibseno, geriausia pagalvė, tai žino kiekvienas.

     Viliojančių ir į šoną nuvedančių klystkelių yra ne vienas. Kad ir tas Erotas, gražus ir be galo išdykęs, šaudantis užrištomis akimis ir todėl nuo jo auksinės strėlės nė vienas nėra apsaugotas. Deja, yra ir blogesnių dalykų.

     Ką darysi, žmogau, eidamas šiais tokiais klaidžiais ir be galo gražiais vienintelio gyvenimo keliais? Ką darysi, jei norėsi išlikti gražus ir laisvas, išdidus ir geras — toks, kokį ir norėjo matyti tave Kūrėjas?

     Lieka vienas kelias — valdyti save. Klysta manantys, kad jie yra laisvi, nes daro, ką nori, nes nekreipia dėmesio į visuomenę, kad užtenka, jei jie nedaro aplinkiniams skriaudos, o visa kita — jų asmeninis reikalas. Taip nėra. Laisvas tik tas, kuris nepriklauso nuo savo aistrų, kuris įstengia jas pajungti savo valiai, valdyti jas.

     Gražiausia žmogaus lemtis šioje žemėje — sukaupti dvasinių vertybių turtus. Prieš porą šimtų metų N. de Samforas rašė: “Laimė — tai nepaprastas dalykas: labai sunku ją rasti savy ir visai neįmanoma — kitur”. Daug prirašyta knygų ir pridiskutuota dėl to, ar dorovines, intelektualines vertybes mes atsinešame į šį pasaulį gimdami, ar įgyjame eidami gyvenimo keliais, nuolat užkliūdami už aštrių kampų, puldami ir vėl keldamiesi. Nors A. Schopenhaueris šiuo atžvilgiu labai kategoriškas, sakydamas, kad dorovinės ir intelektualinės vertybės ateina ne iš pašalės, o iš mūsų pačių esmės gelmių, ir jokie Pestalocio pedagogikos triukai nepajėgs apsigimusio pusgalvio padaryti mąstančiu žmogumi, bet mes negalime pamiršti, jog žmogus nuo pat gimimo patenka į tam tikrą kultūrinę aplinką, kuri jį veikia. Tai ir iš kartos į kartą perduodami tėvų pamokymai ir padavimai bei pasakos, ir liaudies papročiai bei tradicijos, ir jei augantis žmogus neužblokuos savojo vidinio “aš” arba nebus sąmoningai nuo tos aplinkos nukreipiamas į šoną, jis išsiugdys dorovinį elgesį, kuris padės kovoti su blogiu kritinėse situacijose. Dorovingai elgtis nėra lengva, nes tam reikia nuolat kovoti su pačiu savimi. Kultūra nėra įgimta, ji kiekvieno žmogaus įgyjama iš naujo, tai yra išmokstama. Bereikia tik norėti mokytis ir auklėtis. O šitam prireikia žmogui viso gyvenimo. “Aš vis dar auklėjuosi. Kada visa tai baigsis? Po mano mirties. Visas man© gyvenimas yra, atvirai kalbant, tik vienas ilgas auklėjimasis” (K. Helvėcijus).

     Jei žmogus genetiniu keliu gavo mažai dvasinių vertybių ir jei jo kultūrinis luobas yra toks plonas, jog net persišviečia tai, ką jis norėtų nuslėpti, jis visada gali atsiremti į religiją, nes jo Dievas niekada neatstums. “Kiekviena religija savo lygyje duoda gyvenimui aiškią prasmę, nubrėžia kultūros kontūrus ir apsaugo didžiąją dalį žmonijos nuo nuobodulio ir nevilties (T. S. Eliot). Belieka laikytis dešimties Dievo įstatymų, kurie padės susigaudyti vidiniame sąmyšyje ir išlikti doram.

     Kol mes, mažyčiai tvarinėliai, skubam, bėgam, kaupiam turtus ir džiaugiamės, arba verkiam iš pykčio ir nevilties, žemė — gyvybės laivas skrieja Visatos keliais, ir stebi jį Aukščiausiojo žvilgsnis...