CHIARA LUBICH

"Kurie klauso žodžio, išsaugo jį geroje širdyje ir duoda vaisių kantrumu" (Lk 8, 15).

     Ar mes suprantame, kas yra šventieji? Jie yra krikščionys, kurie gyveno, išsaugodami žodį savo širdyje. Mes tikrai tai žinome, nes Bažnyčia pripažino juos šventaisiais.

Stiklo kupolas Čikagos viešojoje bibliotekoje. A. Kezio nuotr.

     Aš norėčiau duoti pavyzdį žmonių, kurie dabar dar gyvena ir saugo savo gyvenimą, vadovaudamiesi tikėjimu; bet niekas negali žinoti, kaip jie savo gyvenimą pabaigs. Mes žinome tik apie šventuosius, kad jie savo gyvenimą jau pabaigė saugiai.

     Kokiu būdu jie tai darė? Jie vadovavosi ištvermingu kantrumu. “Kantrumas”. Taip buvo verčiamas tasai graikų kilmės žodis, nors jis turėjo ir kitas reikšmes, įskaitant ištvermingą kantrybę, patvarumą, pasitikėjimą ir ypač nepasidavimą visokioms sunkenybėms.

     Kantrybė yra būtinai reikalinga tada, kai ką nors kenčiame, kai esame varginami, kai jaučiamės prislėgti, kai esame viliojami kokio nors pasauliško patrauklumo ir esame persekiojami.

     Aš manau, kad jus irgi galėjo ištikti viena iš tokių situacijų, kada patyrėte, jog be kantrybės būtumėte neatlaikę. Gal kada jūs ir pasidavėte. Gal kaip tik ir dabar, šį momentą esate kokioje skausmingoje situacijoje. Tad ką jūs turėtumėte daryti? Pasiryžti ir kantriai eiti pirmyn. Kitaip negalite manyti, kad esate krikščionys.

     Jūs žinote, kad kiekvienas, kas nori sekti paskui Kristų, turi nešti savo kryžių ir visuomet priimti kentėjimus tvirta valia. Užtai krikščionis visuomet privalo būti kantrus. Apaštalas Paulius, rašydamas ankstyvajai krikščionių bendruomenei, mini kaip tikrą krikščionišką pavyzdį savo kantrybę, kurios net nedvejoja lyginti su stebuklu. Dar daugiau, jei mes mylėsime kryžių ir turėsime kantrybę, galėsime sekti Kristų, kuris yra danguje ir tuo būdu galėsime išsaugoti savo gyvenimą.

     Yra dvi žmonių rūšys. Vieni, kurie girdi šauksmą būti tikrais krikščionimis, bet tas šauksmas paliečia jų sielą tik kaip sėkla, kuri nukrenta ant uolėtos žemės. Tie žmonės turi didelį entuziazmą, bet jis kaip šiaudas greitai sudega, nieko nepalikęs. O kurie tą šauksmą priima, tie yra kaip sėkla, nukritusi į gerą derlingą žemę. Juose krikščioniškas gyvenimas auga, nugali kliūtis ir visas audras. Tie žmonės turi kantrybę, kuri galės išsaugoti jų gyvenimą.

     Visai aišku, jei mes norime turėti kantrybę, negalime pasitikėti vien tik savo jėgomis. Mums būtinai reikia Dievo pagalbos. Paulius primena, kad toji pagalba kantrybei ir padrąsinimui yra Dievo duodama malonė (Rom 15,15). Todėl mes turime tos malonės Jį prašyti, ir Jis ją mums duos.

     Kadangi mes esame krikščionys, negalime būti patenkinti tik tuo, kad buvome pakrikštyti ir kartais pamaldūs ar labdaringi. Mes turime kaip krikščionys augti, bet to dvasinio augimo negalės būti, jei neturėsime patyrimo bandymuose, kentėjimuose, trukdymuose, pastangose nepasiduoti. Tie, kurie myli, tikrai viską atlaiko. Meilė nebijo kliūčių, sunkenybių, nuoširdžiai aukojasi, atlaiko bandymus.

     Marija yra pirmavaizdis tokio asmens, kuris viską atlaiko. Ji, dar būdama jauna mergaitė, pasirinko Dievą kaip viską ir buvo Jam ištikima visą gyvenimą. Būdama jauna, pagal tradiciją, ji paaukojo save Dievui kaip mergelė, bet nebijojo tapti motina, kai Dievas to iš jos norėjo. Ji tapo Jėzaus motina, pasilikdama mergele. Ji pasiliko savo pašaukime net kai Juozapas abejojo; net kai pagimdžiusi savo sūnų, turėjo guldyti jį prakartėlėje; net kai turėjo bėgti su Juo į Egiptą ir kai ieškojo Jo tris dienas, kai Jis buvo pasilikęs šventovėje. Ji mylėjo Dievą ir su kantria ištverme pildė Jo valią, laikydama savo paslaptį trisdešimt metų, kad Jėzus galėtų atlikti Savo misiją paskutiniaisiais savo gyvenimo metais.

     Tokia buvo jos ištvermė, kai ji laikėsi Dievo plano jai, kai ji nepaprastai kentėjo ir tvirtai laikėsi, stovėdama prie kryžiaus, ant kurio jos sūnus buvo nukryžiuotas. Tada po Jo prisikėlimo ji pasiliko naujai gimusioje Bažnyčioje ir tęsė savo meilę Dievui ligi tos valandos, kai buvo paimta į dangų. Marija buvo ištvermingos kantrybės moteris.

     Melskime Dievą malonės, kad galėtumėm Jį mylėti nepaprasta meile. Tik tada galėsime kantriai ištverti, kai šiame gyvenime mus ištiks sunkenybės. Tada galėsime išsaugoti ir savo gyvenimą. O tos mūsų pastangos atneš ir daugiau vaisių. Mūsų ištvermingos kantrybės pavyzdys paskatins ir kitus būti ištikimiems ligi galo.

     Aš prisiminiau šventuosius, kuriuos paskatino Marijos pavyzdys. Tie žmonės sugebėjo vesti daugybę sielų prie Dievo, žmonės, kurių meilės skatinamas ištvermingos kantrybės pavyzdys turėjo įtakos šimtmečiais.

     Užtai ir mes siekime to dvasinio gėrio, kuris mūsų gyvenimui yra svarbiausias. Mes turime tik vieną trumpą gyvenimą. Tad tvirtai stenkimės diena po dienos įveikti kiekvieną sunkenybę, kuri mus ištinka sekant Kristų, ir mes išsaugosime savo gyvenimą.

Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius