Spausdinti

Antanas Saulaitis S J

     Nuo mažens mokėjau atsakyti “Amen”, išgirdęs “Amžinąjį atilsį... teilsisi ramybėje”. Netrukus išmokau tarti, “Dievo Avinėli... suteik mums ramybę”. Atrodytų, jog ramybė -geistina būklė mirusiems ir gyviesiems.

     Jau brandžiame amžiuje sužinota, kad šventųjų relikvijos, tiek viduramžiais gerbtos, šiandieną tebesvarbios, atsirado ne tik iš šventųjų rūbų ar kitų paliestųjų daiktų. Jau teko matyti kone svarbiausiojo šventojo (pranciškono Antano Paduviečio, tiksliau, Lisaboniečio) liežuvį viename altoriuje, balso stygas antrame, likusį kūną trečiame. Šv. Kotrynos Sienietės galva vienoje vietoje, o likusis kūnas - visai kitame mieste. Kiek pamaldžiai buvo giedota “ilsėkis ramybėje”, tiek elgesys maldos žodžių neatspindėjo. Mes irgi artimųjų palaikus perkeliame iš vienos vietos į kitą, vedini nuoširdžiausiais norais bei pagarba. Kaip bebūtų, mirusiems ramybė nėra užtikrinta.

     O gyviesiems? Namie nėra ramybės, darbe visi laksto ir nervinasi, gatvėje įtampa, visuomenėje kivirčai, spaudoje aštrūs atsiliepimai, televizorius mirga, mokykloje egzaminų baimė, gamtoje netikėti orai bei įkyrūs vabzdžiai, pajūryje šalta... Telieka viena vieta, kurioje žmogus gali ramybės ieškoti, susikaupti, mąstyti, nurimti, atsipeikėti.

     Labai saulėtą, malonų sekmadienio rytą nukeliauji į bažnyčią vienuoliktos valandos šv. Mišioms. Gatvėje niekas nekalbina, gražiai apsirengusios šeimos skuba iš visų pusių, žydi krūmai, švarus šventorius, bažnyčia neseniai perdažyta, blizga varpas, balti debesėliai plaukia žydrame danguje. Širdis nusistačiusi ramiai valandą praleisti, siela pasiruošusi jėgų semtis. Nors valandėlė ramybės. Ir dar kokios.

     Keldamas koją nuo šventoriaus ant pirmojo bažnyčios laiptelio, staiga priešais pamatai ištiestą ranką ir antru žvilgsniu, — prie rankos pritaisytą besišypsantį ūsorių. “Sveikiname, atėjusį mūsų parapijon. Jauskitės kaip savo namuose”. Skubiai nusišypsai, žinodamas, kad šią kliūtį peršokęs būsi ramioje vidaus tyloje.

     Tiesi savo pirštus į švęsto vandens kriauklytę, persižegnoji. Kelią pastoja kitas vyriškis, panašiais žodžiais ir daug malonesne išraiška kviesdamas vidun ir iš tolo pamodamas sėsti kuo arčiau altoriaus. Dar keletas minučių iki vienuoliktos, galima susitelkti.

     Garsiakalbis už akimirkos perduoda priekyje stovinčios moters balsą, vėl visus sveikinantį, o paskui kviečiantį įsijungti į tarp skaitinių giedamos psalmės bei dviejų giesmių pamokėlę. Pati pagiedojusi, santūriais mostais veda tebesusirenkančią margą bendruomenę. Žinoma, reikėjo susirasti giesmyno puslapį, pirma susigaudžius, kurį iš dviejų mišiolėlių iš suolo į rankas pasiimti, o per tą laiką atsiminti nurodytą puslapį. Žinoma, neatsimeni, tai nekukliai žvelgi į kaimyno laikomą knygelę.

     Kadangi eisena su kryžiumi, žvakėmis, skaitytojais, patarnautojais ir kunigu iš galo eina (bažnyčioje negalima dairytis), giesmių vedėja primena atsistoti ir užveda giesmę. Graži giesmė, daug žmonių darniai įsijungia, atsileidžia visos savaitės miestietiško gyvenimo įtampa (lietuviškai sakant, stresas).

     Kai visos apeigos įprastinės, priprastos, gerai pažįstamos, jose randamas dvasinis poilsis — jokių netikėtumų, staigmenų. Įsijungi lyg į ramų bėgį, žinodamas kryptį ir kelią. Ar jau ramu?

     Visų pirma, tarp baltom kamžom apsirengusių patarnautojų, žvakę neša mergaitė, tai yra klaupčiukė. Jau prie moteriškų skaitytojų žmogus esi pripratęs, bet ši popiežiaus patvirtinta naujovė dar neprigijusi ten, kur žmogaus širdis ilsisi. Na, nebaisu - gal šioje svečioje parapijoje žmonės pripratę ir kreipia dėmesį tik į sielas.

     Eisenai pasiekus altorių, vietiniai parapiečiai vienas į kitą susirūpinusiai nustebę dairosi, o iš kelių pusių girdisi šnibždomi žodžiai: “Nėra diakono”, “Kur diakonas?” Galvų kreipimaisi nutrūksta, kai klebonas persižegnoja, žmones pasveikina. Jau dabar Mišios tęsis savaime, ramiai.

     “Džiaugiamės, kad šiandien turime tiek svečių, šio istorinio miesto lankytojų, kurie su mumis jungiasi Dievui dėkoti ir jį garbinti”. Nieko nelaukęs, pagyvenęs klebonas kviečia su kaimynais iš visų pusių pasisveikinti, savo vardą pasakyti. Tai reiškia, kokiem devyniem žmonėm ranką paduoti, tiek pat vardų išgirsti. O gretimame suole keli vaikučiai, tai kokią dvylika kartų, kiek tik jų rankos siekė žmogų, ieškantį ramybės jau šiame pasaulyje, kai aname pasaulyje ramybė, kaip jau buvo sakyta, nėra užtikrinta. Ir klebonas iš kitų vietų atvykusiems praneša, kad šioje bažnyčioje galima fotografuoti.

     Pagiedame “Viešpatie, pasigailėk”, kartodami pianino (taip, pianino, ne vargonų, ir tai stovinčių bažnyčios priekyje į šoną nuo altoriaus) palydimos giesmių vadovės gaidą. Su giesme mintys ir dvasia kyla aukštyn, akys apima puošnų altorių, kunigo krasę, pradeda priprasti prie jį supančių patarnautojų.

     Žvilgsnin krenta prieš kryptį pagrindinio tarpsuolio tako viduryje stovintis žmogus (atrodo, vienas laiptinės sveikintojų). Dairosi į suolus. Po kiek laiko susipranti, kad pamoja bažnyčion vėluojantiems ir nurodo neužimtas vietas, kol galų gale visa bažnyčia pilna. Nugara į altorių vaikštinėja, o pasigirdus šnypesiui, traukiasi į šoną: elektriniais ratukais pravažiuoja du paralyžiuoti asmens tiesiai už suolų, priešais altorių.

     Atrodo, skaitytojai buvo atsisėdę tarp žmonių bažnyčioje, o sėdimas vietas nurodantis asmuo užkišo taką, tai einančiam nuo altoriaus skaityti reikėjo pro kelis prasiskverbti. Vėl kilnojasi ir sėdasi žmonės. Kaip čia susikaupsi, kai nuolat judama, nekalbant apie pradėjusį verkti kūdikį ir netoliese kosintį senelį.

     Psalmę gerai atgiedojome, kiek per linksmą “Aleliuja” sugiedojome, Evangelija - apie pinigus ir turtą. Susėdama ilgam pamokslui. Gal klebonas už turtus ir gobšumą išbars, ir visų klausytojų savijauta nuo įprastinio kaltės jausmo pagerės, ypač kai pradėjo aiškindamas, kad ne turto kiekis, o prisirišimas prie net mažiausio lobio pavojingas.

     Nebarė ir nekaltino, neįtarinėjo, o dėkojo parapiečiams už dosnumą parapijos religinio švietimo, vargšų globos, katalikiškos spaudos, klierikų fondo rinkliavoms. Netiesiogiai svečiams turistams priminė, kad istorinė bažnyčia išlaikoma ir taisoma tik aukomis, be valdžios lėšų. Džiaugėsi, kad žmonės su kitais dalijasi tuomi, ką turi, ką sugeba - savo ištekliais, laiku, gabumais - su kitais, kaip Jėzus save visiems atidavė. “Ką beturėtume, svarbiausia turėti dėkingą širdį”, — baigė klebonas.

     Dabar kunigas iškviečia kokius šešis aštuonis asmenis, šiais metais įsipareigojusius vaikus tikybos mokyti ir krikštui besiruošiantiems suaugusiems talkinti. Virš jų galvų ištiesdamas rankas, klebonas kviečia visus Mišių dalyvius tuo pačiu judesiu maldai ir laiminimui pritarti. Norėtųsi tik tyliai pastovėti, ramiai laikytis, bet iš abiejų pusių ir priekyje matosi suaugusių, jaunuolių, net vaikų rankos, laiminančios į juos atsisukusius katechetus. Negi išsiskirsi, kaip koks atskalūnas. Nereikia užmiršti, kad ir šie nesėdėjo suolų pakraščiuose, o turėjo pro visus į taką kelią prasiskinti.

     Visuotinė malda, tikinčiųjų prašymai nuspalvinti asmenvardžiais - ką tik įsipareigojusių tikybos mokytojų, ligonių, mirusių. Ar nebūtų geriau tik bendrybėmis iš knygos maldas paskaityti? Ar ne per daug dalykiški šie prašymai, dar už kažkokį parapijos šalpos darbams renginį?

     Aukojimas, atnašų ruoša. Žinoma, iš to viso judėjimo esi užmiršęs iš anksto pinigėlį paruošti, tai dabar imiesi piniginės, pasislėpęs ištrauki popierinį, įmeti į per rankas perduodamą krepšį, kurį iš suolų pakraščio lydi vienas patarnautojų. Kokia pagunda pažiūrėti, ar kartais savęs nenuskriaudei, daugiau negu kaimynai krepšelin įdėdamas.

     Vietoj skubios dviejų asmenų aukojimo eisenos, nuo altoriaus patarnautoja paima procesinį kryžių, ties bažnyčios viduriu pasitinka rinkliavos talkininkus, duonos bei vyno atnašų nešėjus, iš viso kokius septynis asmenis. Ant altoriaus padedama permatoma (stiklinė) taurė ir, pagal dabartinius nuostatus, permatomas vyno ąsotis. Duonai, ostijoms - tos srities rankdarbis, pintinė, gražiai austa drobele išklota.

     Eucharistinės maldos žodžiai gražiai skamba, gerai girdisi. Žmonių akys įbestos į altorių, ir giliai vieningu balsu giedama “Šventas”, “Tikėjimo paslaptis”, didysis “Amen”. Prisiminę Jėzų, artinsimės Jo širdin ir gyveniman priimti, susitelkę, giliai, dvasingai.

     Jau kalbamas “Tėve mūsų”, kai vėl pastebi judėjimą. Suoluose žmonės sujungia rankas it vaikai, neužmirštami abu kėdžių ratukuose, susijungia per pagrindinį taką ir suolai. Laikytumei savo rankas priešais krūtinę sudėtas ar į suolą atremtas, bet iš abiejų pusių rankytės kimba į pirštus, rankas į šonus traukdamos.

     Gal jau užteks tų visų rankų ir sveikinimųsi? Po ramybės maldos, kunigas kviečia visus vėl ištiesti ranką, palinkėti Kristaus ramybės. Šį kartą ilgiau negu pradžioje sveikinimai tęsiasi, kol dviejų giesmininkių choras užveda “Dievo Avinėli”.

     Tuo metu kokie šeši suaugę vyrai bei moterys prisiartina prie altoriaus šonų. Priėmę Šv. Komuniją, į rankas paima arba taurę, arba pintinėlę ir eina padėti abiem pavidalais visai parapijai dalyti, išsidėliodami priešais visą altoriaus aplinkos plotą. Tie patys svečių priėmimo komiteto nariai nuo priekio žengia į durų pusę, eilėmis išleisdami einančius Komunijos. Žinoma, į savo vietą lygiai nesugrįši, nes, kai vieni Komunijos eina pas vieną, kiti pas kitą, vieni prie Taurės, kiti ne. O gal ir nereikėjo savo piniginės krepšelio su fotoaparatu savo vietoje palikti?

     Po giesmės ir tylios valandėlės prie garsiakalbio pakviečiama parapijos religinio auklėjimo vadovė, dėkojanti jau pašvęstiesiems katechetams ir paminėdama, jog dar trijų tikybos mokytojų šiais metais reikės dviem klasėm, trečiadienio vakarą ir šeštadienio rytą. Kreiptis parapijos raštinėn.

     Tada klebonas, išsitaręs, kad “gerai pažįstu savo avis”, paaiškina, dėl ko žmonės pradžioje buvo subruzdę “Nėra diakono”. Pasirodo, šį savaitgalį visi vyskupijos nuolatiniai (didele dauguma vedę) diakonai išvykę rekolekcijoms. Tačiau ateinančią savaitę jie vėl pamaldose talkins. Ir paaiškina, kad buvęs klebonas pirmą kartą iš senelių prieglaudos sugrįžta į parapiją vaišėms. Kažkodėl per ilgai ir per švelniai kalba (vėliau iš vietinių sužinai, kad senelio prelato neatsargumu pasinaudojo nesąžiningi statybininkai, o stambus parapijos lėšų nuostolis parapiją įskaudinęs).

     Po pirmos baigiamosios giesmės visi anksčiau iškilmingai bažnyčion įžengę nuo altoriaus paskui kryžių eina prie durų, kol žmonės gieda antrąją pabaigos giesmę. Juos seka Mišių dalyviai, jau pradėdami šnekučiuotis, sveikintis pačioje bažnyčioje. Patarnautojai ar kiti talkininkai baigia sutvarkyti altorių, viską paruošti sekančioms Mišioms.

     Neprasmuksi pro duris lauk. Iš abiejų pusių stovi pareigūnai, dalydami parapijos lapelį, kuriame surašyta pamaldų tvarka, truputis bažnyčios praeities, religinės pamokos, klebo-no mintis, pereitos savaitės apyskaita. Dar toliau dvi moterys dalija spalvotą lapelį apie parapijos renginį, o ant laiptinės pats klebonas, dar arnotu nešinas, su žmonėmis sveikinasi ir kalbasi, kiekvieną vardu ar pavarde vadindamas ir su vaikais pajuokaudamas. O už visų šių šventoriuje moterų draugija pardavinėja rankdarbius šalpos kasos labui. Pagaliau būtų ramu, kol iš likusių trupinėlių nepastebi, kad jos pardavinėjo ir namie keptus tortus, kurių tik šokoladinis riešutų kvapas beliko.

     Išėjęs pro šventoriaus vartus, perėjęs gatvę į žalią aikštelę, apsisuki, pažvelgi į saulės apšviestos bažnyčios senovinius bokštus ir valandėlę susimąstai.