Antanas Saulaitis SJ
Užpernai jaunas gydytojas iš Lietuvos atvyko tobulintis didmiestyje (nesinori vardinti miesto, t.y. Čikagos), kuriame jau bent 127 metus yra lietuvių kilmės žmonių. Kone trečiam mėnesiui prasidedant, ligoninės koridoriuje išgirdo dvi gailestingas seseris, besikalbančias lietuviškai. Nustebęs jas sustabdė ir prakalbino, nes nežinojęs, kad iš viso čia tos pačios tautybės vietinių gyventojų esama. Antra vertus, toli nuo Lietuvos gyvenantys pripratę savųjų ieškoti, o susiradę jaučiasi kaip giminės. Štai prieš lygiai 30 metų į I-ąją Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso stovyklą Dainavoje atskrido Argentinos atstovai. Neradę, kas jų lauktų, pasiėmė Detroito telefono knygą ir pradėjo lietuviškos pavardės ieškoti. Šv. Antanas jų pasigailėjo, ir netrukus pirmame ar antrame puslapyje rado pavardę, prasidedančią raidėmis “Aba-” Žmogus paskubom atvažiavo, svečius pasiėmė, restorane pavaišino ir Dainavon nugabeno.
A. Kezio nuotr.
Telefono knygose lietuviškų pavardžių vartyti pripratę visi, kurie darbo, mokslo ar atostogų reikalais keliauja nepažįstamon vieton. Neveltui San Francisco lietuviai ilgus metus buvo įrašę telefono abonentu “Lithuanian Information” - telefoną atsakydavo dažniausiai namie būdamas pensininkas ir užmegzdavo ryšius.
Kartais lietuviai atsiranda nelauktai, ypač kai žmonės neatsargiai kalbasi, užmiršę, kad lietuvių kilmės žmonių gali būti visur. Šiaurės Vokietijos paplūdimyje kaitinasi nestipria širdimi varginama jauna moteris (kojos ištinusios). Praeina du vyrukai ir vienas kitam sako: “Tai kojelės”. Atostogautoja atšauna: “Jei nepatinka, nežiūrėkite”. Nuraudę nuskuba tolyn.
Pennsylvanijoje nuo 1831 m. sukilimo nemažai lietuvių kilmės žmonių. Anglies kasyklų sritį lankė lietuvis dvasininkas, taupumo dėlei vietoj restorano užėjęs į maisto parduotuvę užkandžių pirkti. Apžiūrėjęs stiklinėje lentynoje įvairias dešras, savo palydovui taria: ‘Toji supjaustyta dešra man nekaip atrodo”. Iš pagarbos kunigui mėsininkas patylėjo, o paskui palydovui taria: “Jei jam nepatinka, tegul neperka”.
JAV šiaurės vakarų didmiestyje vyko visos šalies fizikų metinis suvažiavimas. Kaip mums įprasta, susitinka lietuviai pabendrauti. Visi penki vyrai nusprendė po posėdžių vakarieniauti havajietiškame restorane. Meninė programa - pilvašokis, havajiečių senovinės tikybos likutis. Pagal tokių vakarinės programos užeigų paprotį, svečiai gali dainininkus, muzikantus ir kt. prie savo stalo pasikviesti, tai mūsiškiai tariasi “tą bobą” atsikviesti. Šokėjai besiartinant, pastebėjo: “Nėra tai bobai kėdės atsisėsti. Paimkime tai bobai kėdę nuo gretimo stalo”. Maloniai prisėdusi, šokėja lietuviškai pasveikina: “Ačiūl” Menininkė, pasirodo, buvo tokių šokių mokytoja, o penkis mokslininkus (pagal teisingumą reikėtų sakyti “diedus”) pasikvietė į savo namus, supažindino su savo vyru ir dviem sūnumis.
Hamburge dešimtmečiais lietuvius aptarnavęs kun. Vaclovas Šarka buvo Anglijos lietuvių skautų vasaros stovyklos kapelionu. Jam vis rūpėjo (tarp kitų darbų ir uždavinių) užstoti vienišus bėdon įkliuvusius lietuvius. Kaip tik netoliese kalėjime tupėjo jaunas lietuvis, nemokantis vietinės kalbos, negalintis pats apsiginti, neturintis į ką kreiptis. Kun. Šarka su savimi pasiėmė angliškai kalbantį palydovą vertėjauti, kai pas kalėjimo viršininką aiškinosi, jog kalinys nepavojingas ir jam jau rasta globosianti šeima Vokietijoje. Kovodamas už savo (ir tikrai nuskriaustą) žmogų, uolusis dvasios vadas aštriai kibina pareigūną, norėdamas užtikrinti kaliniui laisvę. Vertėjas, labiau nujausdamas britų stilių, kietuosius lietuviškus posakius pakeičia ne tiek jausmingais, kol galų gale kalėjimas lietuvį išleidžia. Einant pro vartus, angliškai nekalbantis kun. Šarka pastebi: “Tu tikrai sušvelninai mano žodžius...”
Brazilijoje gimusi trečios kartos lietuvaitė atvyko į JAV įsigyti profesiją ir savo mėgstamoje srityje dirbti. Turėdama pati viena save išlaikyti, dirbo visą dieną, o pamokoms telikdavo kelios valandos. Mokslui nepilnai atsidavęs asmuo sunkiai studento vizą gauna, tai jauna studentė ilgai vargo, kol pagaliau iš krašto sostinės atėjo raštas su leidimu šalyje pasilikti. Oficialaus dokumento pabaigoje - jokio parašo. Tik paskutiniai žodžiai buvo lietuviški - “Laimingai”.
Kitąsyk lietuvių kilmės žmogus lankė savo amerikietį mokslo draugą Philadelphijoje, o šis pasiūlė vakarieniauti pas savo bičiulį dailininką. Skulptorius svečiams parodė dirbtuvę, keletą pradėtų ir keletą užbaigtų medžio kūrinių, daug raižinių. Lietuviškos kilmės svečias, įsikalbėjęs apie religinio meno pasaulėjautą, pasijuto lyg esąs visiškai būdingo lietuvio dievdirbio akivaizdoje, visai nieko nemanydamas, nes dailininko pavardė škotiška. Tik vėliau paaiškėjo, jog motina buvusi Pennsylvanijos angliakasių lietuvių kilmės, o ryšiai su tautiniais dalykais jaunystėje nutrūkę. Kai namo sugrįžęs svečias atsidėkodamas pasiunčia lietuvių liaudies meno leidinį apie skulptūrą, dailininkas parašo: “Tai yra, ko aš visą gyvenimą ieškojau”.
Japonijos aerouoste išlipo Amerikos lietuvis prekybininkas ir įsėdo į taksį. Po kiek laiko, keleivis vairuotojui sušunka, “Sek tą automobilį” Vingiuotomis didmiesčio gatvėmis paskui nežinomą automobilį skubiai lekia taksistas, kol galų gale sustoja prie gyvenamų namų. Keleivis iššoka, pribėga prie automobilio ir lietuviškai į jame dar sėdinčius kreipiasi. Pasirodo, pamatė “vytuką” (raudoną ir baltą stilizuotą Vyčio lipduką) automobilio lange. Kelerius metus Japonijoje gyvenanti Draugelių šeima pasikvietė pas save susipažinti.
Garsusis okeanografas Mažeika apkeliavo pasaulį ir kartą turėjo nakvoti Dramblio Kaulo Krante, vakarų Afrikoje. Viešbučio tarnautojas, matydamas baltąjį mokslininką ir manydamas, kad jam būtų malonu vakarą su panašiu praleisti, pasiūlė nuvažiuoti keliolika kilometrų į užeigą, kurios savininkas esąs “norvegas”. Po keleto žodžių abu baltieji suprato, kad jiedu gali lietuviškai susikalbėti. Viešbučio vadovas tarnavo prekiniame laivyne ir vėliau Afrikoje apsigyveno.
Lietuvius atranda ne tik suaugę, bet ir vaikai. Kai lietuviškos parapijos kunigai lankydavo lietuvių kilmės (dažnai tautiškai mišrias) šeimas, prie namų kiemo vartelių pirmą išėjusį pasveikindavo lietuvių kalba. Labai dažnai ir mažas vaikytis namų durų pusėn sušukdavo: “Mama, atėjo lietuviškas”.
Antrojo pasaulinio karo metu pietų Prancūzija nebuvo nacių užimta. Netoli Nicos kalneliuose gyvena Lietuvos atstovybės sekretorius Antanas Liutkus su šeima. Du sūnūs ir dukrelė žaidžia gražiame kieme. Prie vartelių pasirodo Užsienio legiono karys, su to vieneto būdinga uniforma, užkalbina vaikus. Vyresnysis sūnelis motiną pakviečia prie vartų, sakydamas: “Mama, tas žmogus kalba kaip mes”.
Dainavos stovyklavietėje dirbantys jaunučių ateitininkų stovyklos darbininkai savo laisvą popietę nusprendė praleisti parduotuvių centre Ann Arbor miesto pakraštyje. Laukdami kino pradžios, vaikštinėja po parduotuves. Vienas gražiai skambino, tai muzikos instrumentų įstaigoje pardavėjai ir pirkėjai išklausė malonaus koncertėlio. Kampe užtiko kitą labai įdomią parduotuvę - minkštų medžiaginių gyvulėlių. Būdami lietuvių kilmės ir tuomi gamtos mėgėjai, drąsiai įžengė vidun, tarp savęs kalbėdamiesi, kaip nuostabiai įvairaus dydžio visokiausi gyviai pasiūti, koks žvėrelis kam patinka. Po kiek laiko prieina pardavėja ir lietuviškai sako: “Pasirinkite kiekvienas, kokį tik gyvį norite”. Pasirodo, savininkė pradėjusi gyvulėlius savo dukrai siūti, paskui išvystė visą dirbtuvę, į knygas nusižiūrėjusi ir labai tiksliai pagavusi gyvūnams būdingą išvaizdą bei išraišką. (Kine nereikalavo už papildomus ramius žiūrovus užmokėti.)
Kartais lietuvių kilmės žmones “sugauti” reikalinga spęsti pinkles, o papildyti užsienio lietuvių eiles svarbu, kad nedalyvautų vis tie patys, kai dauguma liktų be ryšio ar galimo ryšio, į kurį savo kilme ir Lietuvos reikalų labui turi teisę. Todėl metinėje pabaltiečio meno bei kultūros parodoje Sanpaulyje budėdami jaunieji “Nemuno” ansamblio šokėjai išmoko lankytojus stebėti, ir kai koks jaunuolis ar mergina vis suka ir suka apie lietuviškus radinius - užkalbinti (žinoma, vaikiną - graži lietuvaitė, mergaitę - mandagus vyrukas).
Indianos sostinėn darbo sumetimais nusikraustė veikli lietuvių šeima. Nepažindami nė vieno tautiečio, sugalvojo Indianapolio laikraščio skelbimėlių puslapyje įdėti mažom raidytėm nebrangų pranešimą: “Jei būtute lietuvių kilmės ir norėtute su panašiais susitikti, esate pas mus kviečiami kavutės tokią dieną, tokią valandą”. Kiek kavos išvirti, kiek žmonių gali ateiti? Turbūt kokius šešis puodukus kavos. Kai nustatytą valandą šeimininkai duris atidaro, takelyje stovi 16 žmonių. Netrukus susibūrė į Lietuvių Bendruomenės apylinkę.
Buvo kūčių diena, o Vienoje atsiradęs keliautojas suka galvą -“Negi liksiu vienas kūčioms, kai austrai tokio papročio neturi?” Lietuviams būdingu kuklumu prisiverčia iš telefono būdelės paskambinti vieninteliam turimam, nežinia kada iš kažkur nusirašytam telefono numeriui, užkalbina lietuviškai. “Ar esi labai užimtas šį vakarą? Gal galėtum pas mane kūčių ateiti?” - klausia skambutį atsakiusi. Prie kūčių stalo besėdint dar paaiškėja, kad svečio motina buvo Austrijos sostinėje gyvenančios krikšto motina.
Žinoma, oficialiai visuomet reikia sakyti, kad “išeivija nyksta”, “parapijos miršta”, “už 10, 20 ar 30 metų nieko neliks”. (Net ir lietuviškosios kapinės gali “mirti” - pvz., Šv. Kazimiero kapuose Čikagoje guli per 50.000 lietuvių kilmės palaikai, o kasdien prisideda tik trys; pajamų vos užtenka tarnautojus išlaikyti, o gyvieji nelabai skuba prie statistikos prisidėti). Todėl nenuostabu, kad Sidnėjaus gatve 1987 metais pasivaikštinėdami kalbasi Pasaulio lietuvių jaunimo kongrese dalyvaujantys Amerikos lietuvis ir punskietis. “Ką manai, ar kas nors už 10 metų čia, Australijoje, dar kalbėsis lietuviškai?”, klausia europietis. Antrasis, Australijos dviejų šimtų metų sukakties proga šiek tiek su žemyno istorija susipažinęs, atsiliepia klausimu: “Ar manai, kad 1832 metais, kai čia atsirado pirmieji lietuviai, jie ėjo senamiesčio gatve ir vienas kito to paties klausimo klausė?”
Suprantama, kad po daugel metų lietuvių kalba nebus tokia tobula, kaip žodynuose ar Lietuvoje, ir vis mažiau žmonių lietuviškai užsieniuose kalbės, o bent kiek kalbantys temokės keletą žodžių kaip “labas”, “gerai”, “ačiū”. Tai kartą pagal Brazilijos lietuvių savaitraščio “Mūsų Lietuvos” adresus buvo lankomi žmonės, ir korespondentas pasibeldžia į vienintelės lietuvių kilmės šeimos namus milijoniniame Amazonijos žiočių Belėm mieste. Pagal įprotį, pasveikina žodžiu “Labas”, o pradžiugęs šeimininkas pasikviečia vidun, pasodina ir dukrelę paprašo atnešti kavos. Ši mišrios ir 40 metų jokio kito lietuvio nemačiusios šeimos mergytė vietine kalba pasisiūlo, “Ar norėtute išgirsti - aš moku vieną lietuvišką dainą”. Svečias būtinai prašo lietuviškai nemokančios mergaitės dainą padainuoti. Ši be klaidos ir sklandžiai atpila visą Lietuvos himną, o paskui klausia, ką “dainos” žodžiai reiškia.
Kitąsyk lietuvių kilmės kunigas, skrisdamas iš pietinės Pietų Amerikos į šiaurinę, sumano dienai kitai sustoti Limoje, kur gyvena dar vienas laikraščio skaitytojas. Daug metų kitų lietuvių nesutikęs, dešimtmečius Peru sostinėje gyvenantis žmogus iš džiaugsmo globoja, kalbina, klausinėja, o vietiniams savo bičiuliams pirmą (ir, gaila, paskutinį) kartą sutiktą svečią pristato - “čia mano kunigas”. Keliautojas savo krepšyje vežėsi Urugvajaus lietuvio dr. Alfredo Stanevičiaus pagamintą žavingą lietuvišką koplytėlę, kuri taip ir Limoje liko.
Seminarijos lavinimosi bei auklėjimosi dalis - lankyti ligonius, senelius, mokyti vaikučius ir kt. Prie kiekvieno senelio ar močiutės prieglaudoje prieini, kiek įmanoma pasikalbi, eini toliau. “Daug nesitikėk iš to senuko - jis jau protelį praradęs”, sako daugel kartų čia popietes praleidę klierikai. Į anglų kalba kreipinį “silpnos galvelės” senas ligonis atsako lietuviškai. Pasirodo, JAV gimęs ir augęs, šeimoje pradėjęs pirma lietuvių kalba kalbėti, žiloje senatvėje ir ligos nuvargintas, užmiršo angliškai, su visais patarnautojais bei slaugytojais kalbasi tik lietuviškai, o šie įžiūri silpną protą. Senelis visai normalus, malonus, puikiai atmintis šviesi, taip kad nežinia, ką kiti žmonės apie kartą per savaitę apsilankantį seminarijos studentą manė, kai šis valandą kitą su “protelį praradusiu” smagiai svečiuojasi.
Vienas gan aukštas Katalikų Bažnyčios pareigūnas, sveikindamas eilėje stovinčius sąskrydžio dalyvius, prieina prie asmens, kurį balta sutana vilkinčio talkininkas pasauline kalba pavadina lietuviu. Daugeliu darbų bei rūpesčių nešinas, paprastai viena ranka ir akysna nežiūrėdamas pasisveikina, o ties šiuo lietuviškai prabyla: “O, lietuvis” ir abiem rankom, tiesiai į akis žiūrėdamas, sveikina.
Belgijoje būdavo tokia “stotelė”, kuria pasinaudodavo Vasario 16 gimnazijos mokytojai ir mokiniai kaip ir kiti pakeleiviai. Benediktinių vienuolyne Naujajame Leuvene būdavo keturios lietuvaitės, prieš 50-60 m. įstojusios iš Lietuvos. Belgės seselės nuo tos dienos pareigų lietuves vienuoles atleisdavo, kad galėtų kuo ilgiau su viešniomis ar svečiais pabūti. Sesuo Liucija Mačemytė savo svečią kartą palydėjo į senąjį - dabar kitiems tikslams skirtą - Leuveno vienuolyną, kurį suremontuotą aprodė architektas. Kai sės. Liucija parodė savo buvusį kambarį, sąžiningasis architektas prisiminė, kad, ardydami lentynas, surado užkritusi laišką, kurį tuoj atnešė. Tai buvo paskutinysis iš brolio Lietuvoje 1945 m. gautas laiškas.
Jeigu sutikę kitą lietuvių kilmės žmogų jaučiame brangią giminystę, tai vis vien išmokome parduotuvėse, autobusuose ir kitur apdairiai lietuviškai kalbėti, kur bebūtume, ir kai kurie užsienio lietuviai turi slaptą ženklą, kai įtaria netoliese esantį tautietį - nykščiu ir smaližiumi sudaro kurčiųjų abėcėlės raidę “L’.
Žinoma, tokių nuotykių Lietuvoje nebūna, o danguje tikriausiai visų tautų žmonės bus kaip giminės, o net nebus pagundos kieno nors varžytis.