Spausdinti

Asta Stankūnaitė

     Meilė, ji taip gražiai užvaldo mažylius, nejučia įsibrauna į paauglių širdis, netikėtai uždega suaugusius, švelniai sugrąžina į prisiminimų ratą senus...

     Meilė verčia juoktis, Meilė verčia liūdėti. Kurgi mes ją sutinkame?

     Pirmoji Meilė gimsta Tikrų Motinų širdyse, kartu su kūdikio gimimu, o kartais dar tik su jo prasidėjimu. Mama nenurimsta dienom, neužmiega naktim. Pavargusi, mieguista budi prie silpno, mažo kūdikio. Nuo to ir prasideda begalinis Meilės ratas, kuris žengia kartu su mumis į netikėtumų ir išbandymų pilną pasaulį...

     Mažylis auga, stiprėja, pradeda vaikščioti, vėliau bėgioti. Nors jo širdutė dar maža, jis jau jaučia Meilę, Meilę tėvams. Ji ateina į visų vaikų širdis, nes nuo pat gimimo vaikai dažniau mato tėvus, dažniau jaučia jų artumą, šilumą, negu svetimus žmones, jų ne visada nuoširdžias šypsenas. Šeima, tėvai tai ir yra pirmoji mokykla, Meilės mokykla. Čia mažieji pirmą kartą pajunta šilumą, švelnumą, nuoširdžią Meilę ir mokosi tai duoti kitiems.

     Dažnai tėvai augančiam vaikui nuperka naminį gyvūnėlį. Taip vaikai mokosi užuojautos, rūpestingumo. Tai irgi įeina į Meilės sąvoką. Juk Meilė - ne tuščias jausmas, tai ir pagarba, ir užuojauta, ir rūpestingumas, ir sąžiningumas, ir daugelis kitų dorybių.

     O vaikai vis auga, bręsta, ir ateina metas, kai tėvai pradeda vis daugiau ir daugiau pasakoti apie savo pirmąją Meilę. O vaikai vis dažniau dairosi į šalis, mintyse galvodami “O gal tai jau ji?”, “O gal tai jau jis?” Mintyse atgyja tėvų pasakojimai, ir vaikai tiki, kad ir jie įsimylėjo. Jie ilgai neužmiega naktimis, svajoja, o pamatę savo išrinktąjį, bando atrodyti taip, lyg nieko nebūtų. Tik kažkodėl rausta žandai, spurda širdis.

     Tačiau tokie įsimylėjimai trumpam nutrūksta, prasidėjus brendimui.

     Štai primieji žingsniai paauglystėje... Čia prasideda gražiausi, švelniausi ir tauriausi jausmai. Pirmoji tikra Meilė prasideda paauglystės metu. Dažniausiai šis jausmas išlieka visam gyvenimui, kartais baigiasi vedybomis. Dažnai suaugę, paklausti apie paauglystę, prisimena pirmąją Meilę, drovius, paslaptingus žvilgsnius, Meilės laiškelius, pilnus jausmo, paslaptingumo, romantikos... Ilgai atmintyje išlieka pirmas pasimatymas, pirmas apkabinimas, pirmas lėtas šokis, pirmas bučinys... Viskas pirma, nauja nepaprasta, nepatirta... Gal todėl taip ilgai ir išlieka žmonių atmintyje. Pirmoji Meilė dažnai susijusi ir su pirmu pykčiu, pirma apgavyste, pirma išdavyste, pirma kančia... Juk visa tai irgi Meilė. Kaip gali įvertinti Meilę tas, kas nejuto tikros išdavystės? “Argi gali įvertinti šviesą tasai, kas nematė tikrosios tamsos” (Foje). Kartais pirmoji Meilė būna amžina. Kartais ji išnyksta. Po pirmos eina antra, trečia. Bet pirmoji lieka atmintyje ilgiausiai. Pirmoji Meilė, dar net neatsiradusi, jau užima vietą mūsų atmintyje.

     Po paauglystės ateina jaunystė. Šiame amžiuje jausmai jau tvirtesni ir rimtesni, nes žmonės vyresni ir daugiau patyrę, matę daugiau juodo ir balto. O pirmosios Meilės įspūdis dar labai stiprus. Vėliau šis jausmas virsta vedybiniu gyvenimu. Šeimos susilaukia vaikų, kuriems nuo pirmosios atsiradimo sekundės atiduodama visa Meilė. Taip ji perduodama iš kartos į kartą, iš širdies į širdį, iš šeimos į šeimą...

     Šeima - Meilės mokykla. Tik nuo čia prasideda pirmoji pažintis su Meile. Su šeima Meilė gimsta, su šeima ir miršta.Ne, ji išlieka kitose kartose, kitose širdyse...

     Taigi negali būti Meilės be šeimos, kaip ir šeimos be Meilės...

     Mylėkime, ir būsime mylimi...
     Branginkime, ir būsime branginami...
     Neišduokime, ir nebūsime išduoti...
     Saugokime, ir būsime saugomi...