(Tęsinys)
Kęstutis A. Trimakas
Gyvenimo peržvalga
Kai kurie žmonės, atsidūrę mirties pavojuje, skęsdami ar patirdami avariją, staiga prisimena savo gyvenimo svarbius momentus, kurie spontaniškai žaibo greičiu prabėga vienas po kito. Tai gyvenimo peržvalga, tokiais atvejais patiriama taip dramatiškai. Šiaip patiriama ne dramatiškai kiekvieno žmogaus, paprastai -intensyviau vyresnio amžiaus asmenims.
Senatvėje tai gali užtrukti ilgesnį laiką: turint daugiau laiko, prisimenami svarbesni įvykiai, santykiai su reikšmingais asmenimis, ilgiau užsilaikę jausmai, nuotaikos, laikysenos. Net nesistengdamas žmogus tuo galutinai kuria savo paveikslą, savo tapatybę - savo autobiografinio įspūdžio gilų ir gal “cenzūruotą” įspaudimą.
Tiksliai tapatybei susidaryti tokia peržvalga turi būti balansuota, ir objektyvi, t.y., kai žvelgiama tiek į teigiamus, tiek į neigiamus gyvenimo elementus. Kažkas žmogaus viduje -sąžinė ar širdis - spontaniškai vertina tas autobiografines nuotrupas vien tik sau suprantamais matais - griežtais, blankiais, indiferentiškais, pateisinančiais, ar nieko nesakančiais. Kažkas viduje gali ir atrinkti, kas ir kaip bus prisimenama: ar tik tiegiami, ar tik neigiami dalykai, ar ir vieni, ir kiti.
Jei žvelgiama tik į tai, kas buvo smagu, jei prisimenami tik savi “laimėjimai”, palydėti kitų pagyrimais, peržvalga lengvai tampa savo paties panegyrika. Tuomet pakyla savigarbos balionas, bet ilgainiui jis nusileis ir supliukš, neišlaikęs realybės testo, - be vidinės darnos.
Negera pakrypti vien į neigiamą pusę, matant vien tik tai, kas buvo neigiama. Žvilgsnis gali tapti toks pesimistiškas, kad krentama į neviltį ir desperaciją. To išvengia tik tas, kuris sugeba dėl savo klaidų ir kalčių apgailėti - apgailestavimas, bet ne desperacija, turi galią pakelti asmenį.
Žinoma, vertingiausia yra objektyvi ir vispusiška gyvenimo peržvalga. Tik ant realaus pagrindo pastatytas žvilgsnis į save žmogui duoda pamatą atsistoti su tikru paveikslu - realiai matyti save kaip veidrodyje su neigiamybėmis, kurios apgailestaujamos ir išvalomos, ir su teigiamybėmis, kurios su pagrindu įvertinamos - galutinai susiformuojant vidinei damai, ateina ramybė ir įsitikinimas, kad gyvenimas buvo prasmingas.
Senųjų charakterizavimas
Yra toks televizijoje pavaizduotas epizodas. Ant lovos krašto sėdi senutė ir kalba su savim: “Kai aš atsikeliu rytą, aš galiu pasirinkti: arba būtį ‘nelaimga’, arba būti ‘laiminga’. Aš pasirenku būti ‘laiminga”. Šis epizodas parodo žmogaus apsisprendimo reikšmę. Žmogus apsisprendžia būti vienokiu ar kitokiu. Ta apsisprendimo galia lygi jį visą gyvenimą. Nuotaikos senatvėje tik išryškina tai, kaip žmogus rinkosi gyventi. 3
Žemiau pateikiami dviejų studijų duomenys. Pirmoje studijoje žvelgiama į senatvę pasiekusiųjų pagrindinę laikyseną: kaip jie prisiderina ar neprisiderina prie gyvenimo baigminio laikotarpio. Antroje studijoje svarstoma, kaip gyvenimo tikslų pasiekimas ar nepasiekimas paveikia asmenis senatvėje.
Susitaikant su senatve, ar ne
Kaip ir galima numatyti, žmonės pasiekę senatvę, prie jos prisitaiko, arba ne. Reikšminga studiją atliko S. Reichard’as su bendradarbiais. Ne tik buvo atrasta, kad vieni pritampa prie senatvės, kiti - ne, bet taip pat kaip ir kodėl. Atidengti penki charakteringi, dažniausiai naudojami būdai, kaip atsiliepiama i senatvę: trys jų, prisitaikant prie senatvės, o du - visai ne.
1. Subrendusieji. Iš trijų prie senatvės prisitaikančių būdų tik vienas buvo sveikas ir teigiamas. To būdo žmones autoriai pavadino subrendusiaisiais. Jie daugiau ar mažiau realiai priėmė save ir savo padėtį. Jie neturėjo varžančių, kaustančių, neurotiškų konfliktų, sugebėjo sunkumus pakelti ar juos toleruoti, tinkamai išsprendė iš praeities užsilikusias problemas (jei tokių buvo), rado pasitenkinimo dabarty ir su savim, ir su kitais. Pagal Erikson’o terminologiją, jie buvo pasiekę daugiau ar mažiau tinkamą vidinę darną, ego integraciją, ir tuo įgiję ar išlaikę ramų savim pasitenkinimą. Visa tai galima laikyti pamatiniu egzistenciniu apsisprendimu.
Kiti du prie senatvės prisitaikę būdai: vienas - veiklumu; kitas - pasyvumu.
2. Apsišarvavusieji. Reichard’as veikliuosius vadina apsišarvavusiais dėl to, kad jie išvystė ir išlaikė stiprią savigynos sistemą, t.y. vidinius metodus, kaip veikimu ir ignoravimu - judriais užsiėmimais, krutėjimu, socialiniais ryšiais nukreipti dėmesį nuo esamų ir būsimų neigiamų senatvės apraiškų ir net nuo artėjančios mirties. Tai paviršutiniškas ir laikinas prisitaikymas. Ta veikla veikia, kol asmuo gali veikti ir judėti. Vis vien už veiklos paviršiaus slypi baigminės gyvenimo situacijos reali būsena. Veikla yra naudojama tik “bėgti” nuo pačios senatvės, nuo gyvenimo baigmės bei nuo egzistencinio apsisprendimo galutinumo. Tačiau jau tame būde slypi toks apsisprendimas : trauktis nuo tokio apsisprendimo. Tokie asmenys paprastai yra bėgliai visą gyvenimą nuo gilesnio gyvenimo prasmės klausimų. Tačiau tokie žmonės neturi kur pabėgti. Ateis laikas, kada jie nebegalės taip judriai veikti. Ir ateis mirtis. Ir gyvenimo prasmės, ir mirties prasmės priėmimas vis vien jų laukia. Ir nuo teigiamo atsakymo priklauso jų galutinė vidinė dama ir ramybė.
3. Sūpuokles kėdes mėgstantieji. Pasyvumu senatvei prisitelkusieji naudoja kitą būdą - gyventi kaip įmanoma patogiau, bet be ypatingų pastangų ar prisiimtos atsakomybės, vien patenkinti savo reikmes. Daugiau ar mažiau toks pats stilius tęsėsi visą gyvenimą. Tad ir senatvėje jis nesikeičia. Reichard’as tokius vadina sūpuokles kėdes mėgstančiais, t.y. tokias kėdes, kurios yra be kojų, bet ant dviejų puslankių, kad jose sėdint galima, kaip lopšyje, suptis -priekin ir atgal. Pasyvumas irgi yra savotiška savigyna nuo bet kokio sujaudinimo, sukrėtimo. Tokie žmonės gal niekada nėra perėję per jokią krizę. Tačiau jų neįmanoma supurtinti ar kuo nors pažeisti. Tiesa, už viso to pasyvumo beveik nieko ir nėra: nebent tik blankus, bukas drungnumas. Atrodo, kad toks net mirties akivaizdoje nebesumirksėtų. Bet gal ten kur nors po tuo visu klodu dar kažkur rusena kibirkštėlė teigiamam egzistenciniam apsisprendimui?
Likusieji du būdai yra visai neprisitaikę prie senatvės. Ir vienas, ir kitas yra protestas prieš senatvę, o tam tikra prasme - ir prieš visą gyvenimą. Ir vieni, ir kiti žiūri į gyvenimą (ne vien į senatvę) kaip į nepasisekimą. Bet tai yra jiems svarbiausia jų dėmesyje. Tad ir senatvė yra kaip to nepasisekusio gyvenimo besivelkanti “uodega”. Skiriasi jie tarp savęs tik tuo, kame jie mato to nepasisekimo priežastį: pas kitus ar pas save.
4. Piktieji. Šie savo gyvenimo nepasisekimo priežastis įžiūri pas kitus. Kiti kaip nors pakišo jiems koją ir dėl to sugadino jų gyvenimą: jų turėtas auksines progas, pasitaikiusias galimybes; jie atėmė pasisekimą ir užtikrintą laimę. Net jei ten būtų bent grūdas tiesos, viskas negalėjo būti taip absoliučiai vien dėl to sugadinta ar pražudyta. Blogiausia, kad dabar kausto ir žudo ne kas įvyko praeityje, bet pats pyktis, vidų užvaldžiusi neapykanta, užnuodijanti gyvenimą ir jos paskutinę fazę - senatvę. Dabar jau pats paskutinis laikas žengti į priekį, atleidus, atsikračius pykčio, išvalius vidų, rasti vidinę darną ir ramybę. Dabar, senatvėje, paskutinė proga lieka egzistenciškai apsispręsti.
5. Savęs neapkenčiantieji. Kaip pastarieji pyksta ant kitų, taip šie - ant savęs. Ir jie gyvenime patyrė stambių nepasisekimų, arba bent taip jie galvoja. Ir už tai jie kaltina ne kitus, bet save. Jie patys padarė nedovanotiną klaidą, kuri pastoja kelią jiems į pasisekimą ir gyvenimo laimę, Ir už tai jie negali dovanoti sau, graužiasi, nes nepasiekė savo tikslo dėl savo kaltės, ir puola į neviltį ar desperaciją, nes, gyvenimui baigiantis, jau nebeturi kitos progos. Senatvė jiems yra nebenutildomo apgailėjimo laikas. Kokia ten bebuvo klaida praeityje, dabar jie daro dar didesnę klaidą, nesistengdami išsivaduoti iš to savęs kaltinimo, vedančio į tokią neviltį ir žudančio progą rasti vidinę darną bei ramybę - egzistencinį savęs apsisprendimą.
Gyvenimo tikslą pasiekus, ar ne
Kita vertinga studija tikrino, kaip siekiami tikslai paveikė žmones senatvėje. Po nuodugnaus apklausinėjimo Charlotte Buhler’ė vyresnio amžiaus žmones (nuo 65 m. amžiaus ir senesnius) surūšiavo į keturias grupes pagal jų tikslų siekimą. 4
1. Be tikslo gyvenusieji. Nors daugelis turėjo gyvenimo tikslą, bet buvo ir tokių, kurie gyvenimą praleido be tikslo ir be plano. Senatvėje jie pasijuto gyvenę be prasmės. Jų tarpe pasireiškė atitinkami neigiami jausmai: apgailestavimas, kaltės jautimas ar net frustracija.
Daug daugiau buvo tokių, kurie gyvenime turėjo tikslą ir jo siekė. Deja, vien tikslą turėti bei jo siekti gyvenimo pakankamai nepaskaidrino. Senatvėje juntamas skirtumas, kaip aiškiai matosi, ar tikslas jau nebebus pasiektas, ar jis dar siekiamas, ar jau pasiektas.
2. Gyvenimo tikslo nepasiekusieji. Tai tie, kurie tikslą turėjo, gyvenime jo siekė, bet negalėjo pasiekti, o dabar, atėjus senatvei, dėl fizinio ar psichologinio nesugebėjimo jo nebegali siekti. Tie jautėsi labai blogai: nepatenkinti, nelaimingi, nusivylę.
3. Tikslą tebesiekantieji. Kai kurie, nors jau sulaukę senatvės, dar tebeturėjo galimybę iki šiol nepasiekto tikslo siekti ir jo siekė. Tokie jautė, jog gyvenimas jiems nebuvo sustojęs. Jie turėjo viltį, kuri pačią senatvę darė įdomesnę.
4. Gyvenimo tikslą pasiekusieji. Žinoma, geriausiai jautėsi tie, kurie, dar senatvei jų neužklupus, savo gyvenime siektą tikslą pasiekė. Jau tada galėjo jo pasiektais rezultatais džiaugtis. O dabar, sulaukę senatvės, juto pasitenkinimą ir galėjo ramiai ilsėtis.
Atitinkamai pagal šių grupių duomenis galima spręsti ir kokie jose yra Erikson’o nurodyti paskutinės stadijos vaisiai. Bet tikslo gyvenusieji nebuvo sudarę nuoseklaus identiteto, nebuvo užsiangažavę juos viršijančiam tikslui. Tad visai “normalu”, kad jie gyvenimo pabaigoje jautė tuštumą, beprasmybę, vidinę nedarną, depresiją. Nuo pastarųjų skyrėsi tie, kurie turėjo tikslą gyventi, bet jo nepasiekė ir senatvėje nebeturėjo progos jo siekti. Tikslo turėjimas rodo, kad jie jaunystėje ar vėliau buvo tam tikrą tapatybę suformavę. Senatvėje, kai jau darėsi aišku, jog tikslas nebepasiekiamas, jiems belieka pergalėti nusivylimą ir susitaikant tą tikslo nepasiekiamumo faktą - patirtį sujungti su savo tapatybės patirtimi ir tuo būdu atrasti vidinę damą.
Senatvėje tikslo tebesiekiantieji dar gyvena įtampoje. Tikslas ir “užsispyrimas” rodo juos turint gal net stiprią tapatybę. Kol jie dar dėdami pastangas siekia tikslo, tol vidinės darnos pasiekimas dar yra procese.
Gyvenimo tikslą pasiekę jau tada galėjo savo laimėjimą sėkmingai įtraukti į savo tapatybės patirtį ir sudaryti vidinę damą. Jų jaučiama ramybė liudija, kad tą darną jie išlaiko ir gal patvirtina senatvės patirtimi.
Išnašos
1. Elizabeth Kubler-Ross. Death: The Finai Stage of Growth. New York: Simon and Schuster, 1975.
2. Herald Geist, Ph.D. The Psychological Aspects of Retirement. Springfield: Charles C. Thomas Pub-lishing, 1968.
3. Tuo nepaneigiama, kad įvairūs įvykiai - pasiekimai ir nelaimės - atsitinka ir paveikia žmones. Tačiau net ir po sunkia našta nepalūžusiųjų pavyzdžiai parodo, kad, kaip psichiatras dr. Viktoras Frankl’is teigia, žmogus “viską gali, kai žino kodėl”, t.y. įžvelgia prasmę ar remiasi Prasme.
4. Charlotee Būhler. “The Curve of Life as Studied in Biographies”. Journal of Applied Psychology, 1955 (19), p.405-409. Taip pat Charlotte Biihler ir Fred Mas-sarik (eds.) The Course of Human Life, Springfield, 1968