(Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)
Bernadeta Miliauskaitė-Harris
Padėti žmonėms pasiekti išganymą yra svarbiausias gailestingumo darbas, nes “kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?” (Mt 16, 26). Ganytojiškame laiške “Tertio Millennio Adveniete” Šv. Tėvas rašo, kad džiaugsmingai atšvęsti 2.000 metų sukaktį nuo Jėzaus gimimo turime pasidalinti mūsų išganymo vaisiais su kitais.
Klausimas (Lk 18, 8) “Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?” turėtų paskatinti mus nemokančius pamokyti. Popiežius Jonas Paulius II atsako į šį klausimą savo knygoje “Peržengiant vilties slenkstį” Žurnalistas jį paklausė, kaip jis reaguoja į faktą, kad po 20 šimtmečių evangelizacijos katalikų skaičius neauga, o musulmonų ir indų didėja.
Popiežius pamini Katalikų Bažnyčios evangelizacijos trumpą istoriją nuo pirmųjų apaštalų iki dabar ir pareiškia kad paminėtos statistikos nėra pagrindas prarasti viltį, ypatingai šiais laikais kai vis didėjančios materialinio pasaulio vilionės atitraukia žmogų nuo dvasinių siekių. Šventoji Dvasia nesustojamai veikia - viltis yra jos ženklas. Jos galia atsispindi šv. Pauliaus žodžiuose: “Kad aš skelbiu Evangeliją, tai neturiu pagrindo girtis, nes tai mano būtina prievolė, ir vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos” (Kor 9, 16). Pravartu pažvelgti į šventųjų gyvenimus ir pasimokyti, kaip jie sekė šv. Pauliaus pavyzdžiu ir atidavė save skelbti Evangeliją.
Jau daugiau kaip penkiolika šimtų metų, kai Airija tapo katalikų kraštas, ir ji ištikimai tokia pasilieka. Daugiausia prie to prisidėjo šv. Patrikas, kuris ėmėsi sunkaus ir pavojingo darbo atversti šį buvusį stabmeldžių kraštą. Tai atliko savo gražiu pavyzdžiu ir malda. Pakrikštijo dideles žmonių minias. Steigė vyrų, moterų vienuolynus ir vyskupijas. Statė bažnyčias, šventino savo paties išmokslintus vyrus kunigais ir vyskupais. Airiai nuoširdžiai priėmė Kristų, kurio mokslo tikrumą šv. Patrikas parėmė gausiais stebuklais ir pranašystėmis, stojo į vienuolynus ir vyko į tolimas šalis skelbti Kristų.
Keturiolikto šimtmečio gale Jėzus pasirodė ispanui kunigui Vincentui Ferrerui ir pavedė jam skelbti žmonėms Dievo teismą, kviečiant nusidėjėlius į atgailą. Dievo ir artimo meile degąs Vincentas ėmė skelbti Dievo žodį visoje Vakarų Europoje ir tapo pats garsiausias to laiko žmogus. Dvidešimt vienus metus jis misijonieriavo.
Jis kalbėjo ugningai. Jo žodžius tvirtino Dievas stebuklais. Šv. Vincentas gydė ligonius, net prikėlė iš numirusių. Minios sekė jį, klausydamos kiekvieną jo žodį. Nusidėjėliai grįžo prie Dievo. Pats Vincentas buvo nusižeminęs ir visiems nuolankus, kasdien pasninkavo, kasdien skelbė Kristų ir karštai meldėsi.
1610 metais Pietų Amerikoje pradėjo darbuotis šv. Petras Klaveras tarp gabenamųjų iš Afrikos vergų. Žmonės dėl pinigų pradėjo šią bjaurią prekybą, nepaisydami ne tik popiežiaus, bet ir kunigų barimo. Bažnyčia nieko kito tada negalėjo padaryti, kaip stengtis padėti vargšams nelaimėje ir pamažu perauklėti baltuosius pirklius.
Kiekvieną mėnesį Karibų saloje, Kartagos mieste, į turgų atgabendavo apie tūkstantį vergų. Šv. Petras su savo pagalbininkais vykdavo pas įbaugintus, susirgusius žmones, nešdamas jiems skanumynų, gydydamas jų žaizdas ir gindamas jų reikalus prieš pavergėjus. Kadangi jie buvo gabenami iš įvairių Afrikos vietų, šv. Petras suorganizavo katechetų grupę iš įvairių tautelių, kad visus galėtų pasiekti, juos mokydamas, guosdamas ir prie Kristaus atvesdamas. Jis per savo 44 apaštalavimo metus pakrikštijo 300.000 juodųjų vergų, bet teko patirti daug nemalonumų. Pirkliai jį skundė jo vyresniesiems, sunkino jam darbą. Jis ištesėjo.
Šie šventieji, kaip pirmieji apaštalai, priėmė Kristaus žodžius: “Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai” (Mk 16, 15). Mes irgi esame Kristaus sekėjai ir turime įgyvendinti šiuos žodžius. Mums nereikia vykti į tolimus kraštus, kaip misionieriai, visi esame pašaukti apaštalauti savo aplinkoje. Vienas iš geriausių ir naudingiausių būdų yra skelbti Kristaus žodžius pavyzdingu gyvenimu. Motina Angelica, “Etemal World” televizijos tinklo direktorė, vienoje savo programoje davė realių pasiūlymų, kaip mes, pasauliečiai, galime skelbti Kristaus Evangeliją. Ji aiškina: “Kai atleidžiame savo artimui, skelbiame Evangeliją. Kai nusišypsom ar ištariam “Aš tave myliu”, skelbiame Evangeliją. Kai Mišiose ir pagarbiai priimame Šv. Komuniją, skelbiame Evangeliją. Kai niekas nesiseka, bet galime ištarti “tebūnie Tavo valia, skelbiame Evangeliją”. Visi, kurie mus mato, turi žinoti, kad mes tikime. Tai nereiškia kasdieną bėgti į bažnyčią. Kas iš to, jei namie ar darbovietėje elgiesi atvirkščiai? Kai atliekame Kristaus uždavinį mylėti kitus, tai skelbiame Evangeliją.
Nenusiminkime, jeigu jaučiamės nedrąsūs. Pirmieji apaštalai irgi buvo nedrąsūs iki Šv. Dvasios atėjimo. Po to jie skelbė Evangeliją po visą pasaulį. Turime melstis į Šventąją Dvasią, kad ji ir mums suteiktų tokią dovaną. Net Šv. Tėvas, lankydamasis Amerikoje pereitais metais, tarė, kad turime nugalėti baimę, kaip Marija: “Kaip Marija, turite leisti, kad Šv. Dvasia padėtų jums tapti Kristaus bičiuliais. Kaip Marija, nugalėkite baimę ir duokite, skelbkite pasauliui Kristų. Per jus ir su jumis Kristus tepasiekia visų žmonių gyvenimus ir širdis. Šiandien, trečiojo tūkstantmečio išvakarėse, visiems krikščionims tebūna aišku, kad vien inercijos negana, kad į naują šimtmetį ir naują tūkstantmetį jie turi žengti, žinodami, kas jie yra ir ko jie siekia, žinodami savo atsakomybę. Dėl to, kaip Viešpaties Angelas aplankė Mariją, kaip Marija aplankė savo giminaitę Elzbietą, taip šiandien krikščionys turi “lankyti” pasaulį.
Melskimės į Šv. Dvasią ir į Mariją, kad mums padėtų liudyti Kristų šiame pasaulyje ir nemokančius pamokyti, kad Kristaus meilė ir mokslas, mūsų skleidžiami, nugalėtų visą blogį šiame pasaulyje. Kad atlikę savo uždavinį, kaip krikščionys, galėtume pakartoti šv. Pauliaus žodžius antrame laiške Timotiejui: “Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išsaugojau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man atiduos Viešpats...” Kad atėjęs Žmogaus Sūnus dar rastų žemėje tikėjimą.