Spausdinti

A. SAULAITIS SJ

Šių pastabų klausimas

     Lygiai prieš septynerius metus iš tremties Sibire grįžo dėl katalikiškos pogrindyje veiklos kalintas (tuomet dar kun.) vysk. Sigitas Tamkevičius. Prieš porą metų jam reikėjo Katalikų Bažnyčios reikalais kreiptis į nepriklausomos Lietuvos respublikos valdžios įstaigą. Už stalo sėdėjo Lietuvos pareigūnas, kuris veikliai dalyvavo Tamkevičiaus kaltinamojoje byloje — galima sakyti, jį Sibiran ištrėmė. Tamkevičius pasijuto labai nepatogiai, ne dėl savęs, nes jis nieko nesibaugina, bet dėl raštininko — kad šiam susitikimas nebūtų nepatogus.

     Šis vaizdas, tikriausiai ne vienintelis toks, išreiškia, apie ką norėtųsi pasitarti: sovietinį paveldą naujai atgijusioje valstybėje, Bažnyčios arba krikščionišką laikyseną, ir mus, stebėtojus ir iš dalies dalyvius toli nuo Lietuvos.

Malda. M. Paškevičius

1. Aptartina padėtis

     Daugiau kaip dvidešimt valstybių įsijungė į atskirų šalių sąrašus, kai Sovietų Sąjunga, kaip sakoma, "subyrėjo". Padidėję ryšiai su kraštais, valdžiomis, verslininkais, žmonėmis leidžia vadinamų Vakarų pasauliui iš arčiau pamatyti sovietinės santvarkos tikrovę ir dešimtmečių palikimą žmonių gyvenime, sampratose, galvosenoje, elgsenoje, valdžios bei šalių santvarkoje, įstatymuose, siekiuose, prekybiniuose bei kultūriniuose ryšiuose. Neklysta sakantys, kad visos 27 iš sovietinės santvarkos prisikeliančios valstybės labai, gal net 95%, panašios.

     Mums rūpi ne tik ištirti ir geriau padėtį suprasti, nes kiekvienas užsienyje gyvenantis iš šių šalių kilęs asmuo, su tautybe surišta draugija, kaip ir kitataučių įstaigos, sąjūdžiai ir pačios Bažnyčios imasi praktiškų priemonių bendrauti, padėti, mokytis, spręsti.

     Dėdami pagrindą trumpai teologinei apžvalgai, prisiminkime keletą vadinamo Vakarų pasaulio bruožų ir keletą sovietinio pasaulio savybių.

2. Kultūriniai poveikiai

     Pasaulyje gal trečdalis valstybių džiaugiasi maždaug žmogiška demokratine santvarka, kurioje piliečiai savo ateitį apspręsti bent pagrindinai gali. Nuo Jungtinių Tautų įsteigimo II pas. karo pabaigoje rūpestis žmogaus teisėmis vis didėja. Tai pastebima ir visai kasdieniuose reikaluose, kaip mūsų šaligatvių bei pastatų prieangių pritaikymas luošiems arba ratukuose keliaujantiems. Toks rūpestis silpnaisiais, tai yra, kurių teisės ar galimybės ribojamos, kyla iš krikščioniško rūpesčio kiekvienam žmogui, bendruomenei.

     Lygiai įvairi ekonominė santvarka nuo nepažaboto kapitalizmo iki griežtai tvarkomo valstybės ūkio. Įvairus kultūrinis, visuomeninis gyvenimas. Įvairi ir religinė padėtis. Pvz., kai kuriose Vakarų Azijos laisvose bei nepriklausomose šalyse krikščionys ir šiandien, kaip sovietijoje anksčiau, Kūčias ar Kalėdas švenčia slaptai. Dvasininkai atvyksta inžinierių profesijos ar kita priedanga tikintiesiems patarnauti.

     Pasaulinę kultūrą tiriantys pastebi, kad vakarų civilizacijoje plinta individualizmas. Teigiamai tai reiškia atsakomybę už save, asmeniškai reikštis, atsakingai spręsti, gerbti asmens laisvę ir teises. Neigiamai tai galėtų vesti į atskirumą, nutolimą nuo kitų, rūpestį tik savimi. Tikėjimo be: religijos plotmėje gali vesti į tikybos privatizaciją, atskyrimą nuo viešojo gyvenimo. Pasaulėjimas arba sekuliarizacija lygiai taip pat turi du atspalvius arba poveikius: gerąja prasme veda į žmonių atsakomybę bažnytinėse visuomenėse, į šiuolaikinę kalbą ir sampratas; neigiamai gali vesti į klausimą, kodėl religinės bendruomenės kišasi į valstybės, visuomenės, kultūros ar ekonomijos klausimus.

     Demokratinės santvarkos širdis oficialiai yra teisė balsu ateitį apspręsti, tačiau gyvenimiškoje kasdienėje plotmėje tokios santvarkos širdis yra savanoriška tarnyba artimui, ji kuria ir išlaiko sveikatos, švietimo, labdaros, religines ir daug kitokių įstaigų. JAV-se visų Bažnyčių stiprybė yra savanoriška priklausomybė. O mums tautinėse bendruomenėse veikiantiems iš sociologinių mokslų žinotina, kad labiausiai pagalbūs savo savanoriška tarnyba bei aukomis yra religingi etninių grupių nariai.

     Sovietinėje kultūroje taip pat reikšmingas individualizmas, visai dėl kitų priežasčių negu "vakaruose", nes sovietai visiškai sunaikino ir užnuodijo bendruomenės galimybę, pagrįstą pasitikėjimu, įstatymu, pagarba. Sekuliarizacija vykdyta vadinamo materializmo pagrindu, bažnytines bendruomenes suvarius, kaip katalikai sakytų, į zakristiją. Iš religinės bendruomenės teisėto bei tinkamo vaidmens žmonių gyvenime religija ir bažnyčios "privatizuojamos". Ir čia labai įdomu, kad "L. Kat. Bažn. Kronika" atkreipė per tuos beveik 20 metų dėmesį ne į privatizaciją, ne į savąsias bėdas priespaudoje, bet į žmogaus, žmonių ir tautų teisę valstybės gyvenime. Tai žodis, užtaręs ir užtariantis teisingumą žmonijoje.

     Marksistinės filosofijos poveikis, paveldėtas iš Hegelio, vedė į nominalizmą, tai yra, dalykai yra tokie, kaip juos pavadini, visai nežiūrint tikrovės. "Demokratija" yra demokratija, "laisvė" yra laisvė, "liaudis" yra liaudis. Mes, naivūs vakariečiai, nepagalvojame apie galimybę, kad nepriklausomoje valstybėje gali būti nepriklausoma ir tik valdžia, paliekanti krašto žmones toje pačioje būklėje, kaip svetimųjų valdomiems.

     Marksistinio elgesio palikimas, kuriuo idealų buvo siekiama ciniškai, žiauriai, palieka savo pėdsakus. Manipuliuoti kitus žmones kaip įrankius yra vienas pagrindinių neteisingos santvarkos bruožų bet kur pasaulyje.

3. Šventraštinis teisingumas

     Jeigu žydų, krikščionių ir musulmonų (nekalbant apie kitas didžiąsias tikybas) teisingumo sąvokas reikėtų vienan įvaizdin suvesti, tai būtų šis: kad kiekvienas žmogus galėtų atsistoti prieš savo Dievo šventyklą ar altorių, iškelti rankas ir laisva širdimi Dievą šlovinti. Laisvai šlovinti žmogus tegali tada, kada pagrindiniai gyvenimo dalykai aprūpinti — vaikai pavalgę, nereikia bijoti išeiti į gatvę ar savo įsitikinimus pareikšti, negresia pavojus iš šalies. Tai yra, kad žmogus ir žmonių bendruomenės turėtų tai, kas medžiaginiam bei dvasiniam gyvenimui reikalinga.

     Biblinis teisingumas reiškia, kad žmogus turi kitų pripažįstamą teisę iš vis gyventi, turėti gerą vardą, sąžinės laisvę, gauna sąžiningą informaciją apie pasaulį, gali savo tikėjimą išpažinti, gyvena teisinėje valstybėje.

     Kur tokių sąlygų nebūtų, tos pačios tikybos, mūsų atveju krikščioniškas ir katalikiškas tikėjimas, reikalauja netylėti. Yra privaloma nesutikti su neteisinga santvarka.

     Pastebėkime, kad čia nekalbama apie asmenišką nuodėmę, o apie visuomeninę santvarką, apie institucinį teisingumą kaip ir apie institucinę arba sistematizuotą neteisingumą, skriaudą ekonomijoje, visuomenėje, politikoje — ten, kur žmogaus ir žmonių galimybės reikštis, būti išklausytiems varžomos ar prispaustos; religinėje plotmėje, kur trukdoma laisvai Dievą šlovinti, mokytis tikėjimo, šviesti kitus, tvarkytis, kur asmens teisės pažeidžiamos.

4. Tikėjimas ir teisingumas

     Jeigu ištirtume vien tik paskutiniojo šimtmečio Katalikų Bažnyčioje priimtus dokumentus teisingumo klausimu, nuo Leono XIII-ojo XIX a. pabaigoje ligi Vatikano II prieš 30 metų, popiežių Pauliaus VI -tojo encikliką 1967 m., pasaulio vyskupų sinodą 1971 m., pasitarimus Puebloje ir kitur, o ypač dabartinio popiežiaus raštus bei kalbas, matytume, kad ir katalikiškame pasaulyje vystosi sąmonė apie teisingumą, apie uždavinį pasaulį paveikti taikos bei teisės kryptimi.

     Uždaviniu tuos visus raštus ir gyvąjį tikėjimą galima suvesti į tris dalis, sujungiančius į tą patį teisingumo klausimą:

     a)    taisyti ten, kur žmogaus vertė bei garbė pažeista,

     b)    kovoti už sąžinės laisvę ir tikėjimo laisvę, ir kad žmogus turėtų sąlygas, galėtų savo ateitį apspręsti,

     c)    padėti suartinti (valstybės) įstatymus su teisingumu.

     Teologiškai teisingumas kildinamas iš esminio visų religijų, tuo labiau krikščioniško tikėjimo, įsitikinimo, kad Dievas žmogų myli tiek, kad žmogus gali laisvai kitiems žmonėms tarnauti. Vienybė su Dievu reiškia vienybę su žmonėmis; jeigu žmogus nevieningas su žmogumi, nesolidarus, atitolsta nuo Dievo. (Čia yra sovietinio ateizmo šaknis — ne pasipriešinimas Dievui ar Bažnyčioms, bet priešiškumas pačiam žmogui, privedęs prie pasišiaušimo prieš Dievą.)

     Šventraštį gerai pažįstantiems ir bendrai žmonijos kultūrą žinantiems daug kartų girdėta auksinė taisyklė: mylėti kitus, kaip save patį arba, taip elgtis, daryti, kaip norėtume, kad kiti su mumis elgtųsi. Tame žmonių bendravime esminis vaidmuo yra laisvei, su kitu laisvu žmogumi bendrauti, palikti jam, leisti jam būti laisvam. Atsakingas pareigas eiantiems tai reiškia tarnauti, pasitarnauti, o ne valdyti iš viršaus be pagarbos kitų laisvei bei teisėms.

     Dar kitas teologinis pasakymas būtų siekti Dievo karalystės. Tai yra, priimti istoriją kaip Dievo veikimo erdvę ar lauką, kuriame Jis save apreiškia ir veda žmoniją į vertingą gyvenimą. Nenuostabu, kad rūpestis teisingumu tampa dėmesio kryptimi, kai žmonių sąmonė vystosi, iš istorijos mokomasi, tikybų dėsniai šių laikų įvykiams, sąlygoms bei galimybėms pritaikomi.

5. Susitaikinimas teisingumo pagrindu

     Mes dažnai turime prisiminti, kad (žmogaus) teisingumas ne visai sutampa su šventraštiniu (arba Dievo) teisingumu, kurį suprantame iš Jėzaus Kristaus mokymo ir gyvenimo pavyzdžio. Todėl ir Bažnyčios siekiamas teisingumas, kaip ir būdai jį vykdyti, skiriasi nuo "valdiškų". Mūsų pamoksluose kartais sutapatiname abu teisingumus, kad Dievas, kaip valdiškas teismas, adygins geriesiems ir baus piktuosius. Tuo tarpu krikščioniškas teisingumas reikalauja daugiau, tai yra, sutaikinti žmones ir susitaikinti.

     Gal šiai svarstybų daliai paimkime šį įvaizdį: Jonas Paulius II aplanko Šv. Petro aikštėje jį pašovusį ir sunkiai sužeidusi žmogų. Popiežius iš širdies atieidžia. Tai paveikė daugelį žmonių, kurie apie tai išgirdo, bet piktadarys lieka teismo nustatyta tvarka kalėti.

     Krikščioniškoje doroje skiriami trys dalykai: nuodėmė, kaltė (jausmas) ir skola. Labai trumpai pasakius, gali būti nuodėmė piktai pagalvoti, pavydėti — ir tai atleidžiama išpažintyje. Kaltės jausmas gali būti nepagrįstas, o kartais ir didelę skriaudą įvykdęs asmuo gali visai nesijausti kaltas. Nuodėmė visuomet atleidžiama, o skriaudą tenka atitaisyti. Net jeigu ir išpažįstu, kad netinkamas mintis nešiojau, nuodėmklausys užduoda "atgailą", tai yra, kažkokį veiksmą skriaudai atitaisyti, žmonių santykiams išlyginti, panašiai, kaip šiais laikais teismas vietoj kalėjimo užduoda šimtą valandų visuomeninės tarnybos.

     Nuo pirmųjų krikščionybės amžių mirštamomis nuodėmėmis buvo laikomi tie veiksmai, kurie viešai nuskriaudžia bendruomenę ir visuomenę: panaikinti gyvybę, išardyti šeimą, papiktinti visus, viešai atsisakant tikėjimo, ištikimybės. Jeigu eilinei dorai netinkami veiksmai, darbai, mintys, apsileidimai atleisti be matomų pasekmių, vieša skriauda reikalaudavo ir reikalauja matomo susitaikymo, kuris išgydytų visuomenės, bendruomenės santykius. Labai geras pavyzdys būtų apaštalas Paulius, kuris persekiojo krikščionis iš gilaus įsitikinimo. Atsivertęs ir priėmęs tikėjimą Kristumi, jis 14 metų praleido dykumoje prieš tai, kai Bažnyčia jį pašaukė apaštalauti —jis, buvęs persekiotojas, tapo didžiausiu ir svarbiausiu visų Evangelijos skleidėjų. Jam bendruomenė atleido, jis atitaisė skriaudą.

     Bažnyčios dokumentuose visuomet pabrėžiama, kad nesiimame spręsti žmogaus vidaus, vidinio nusistatymo — tai paliekama, kaip sakome, Dievo teismui. Stengiamasi nesmerkti žmogaus, o tik žmogaus elgesį; pripažinti skriaudą, neniekinant skriaudžiusiojo. (Kartais norėtųsi ir pačią skriaudą dėl kitų priežasčių atleisti, pvz., Aukštaitijoje dar gyva moteris, dalyvavusi kankinio vyskupo Borisevičiaus nužudyme — atrodo, gal pakaktų, kad ji bent mums pasakytų, kur palaidotas jo kūnas (pvz., Tuskulėnų duobėje).

     Kalbėdami "Tėve mūsų", mes norime atleisti kaltininkams, kaip ir mums kaltės atleidžiamos. Čia tikslusis žodis yra skola, skriauda kitiems. Atleisti, atitaisyti, susitaikinti. Krikščioniškame susitaikinime nėra vietos kerštui. Kai prieš dešimtį metų, dar sovietinės priespaudos metais, teko išsamiau tirti "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką", supratome, kad tarp visų aprašytų skriaudų, neteisybių dokumentų niekur nedvelkia nei kvapas bet kokio kartėlio, pykčio priešo link, keršto ar neapykantos.

6. Susitaikinimas ir skriauda

     Sovietinė skriauda visose tose šalyse ir tautose visai nepagrįsta, pvz., karo ar kita labiau "teisėta" priedanga. Ji kyla iš neapykantos liaudžiai, žmogui. Visai neseniai Vilniaus gatve ėjo keletas asmenų, jų tarpe rašytojas ir veikėjas. Priešinga kryptimi ėjo buvęs Sibiro tremtinys, taręs "Dar galiu suprasti ar pateisinti, kad dalyvauta trėmimuose, bet kodėl reikėjo žmones spardyti?" Panašaus žiaurumo matydavome ir bažnyčių pastatuose — kitataučiai, įėję į Bernardinų bažnyčią, Bazilijonų bažn. Vilniuje, tik kratydavo galvas matydami, kuomi ciniškai paversta ne tik tikintiesiems brangi vieta, bet meno ir architektūros, istorijos paminklas.

     Viešomis skriaudomis pripažįstama tyčia atimti gyvybę, laisvę, nuosavybę, kultūrą iš tautos, politinės ar kitos grupės, gyvenimo sąlygas sudaryti negyvenimiškas, vaikus iš tėvų auklėjamos aplinkos sistemingai atimti, gimimus mažinti. Tokia skriauda ir pasaulinėje, ir krikščioniškoje kalboje vadinama genocidu.

     Krikščionišku supratimu ir įsitikinimu, Dievas žmogų išteisina, įteisina ar padaro teisingu (vėl apaštalo Pauliaus atvejis) — Jam paliekama galutinai su savimi sutaikinti pasaulį, to paties Apaštalo aiškinimu. Nuodėmė visuomet ir be sąlygų atleidžiama, moko mus krikščioniškas tikėjimas, ir atleistina, kaip mes matome ir iš didžios daugumos nuskriaustųjų Sibire, miškuose, kalėjimuose. Aukštaitijoje miško brolių laikais daug aplinkinių kaimų jaunų vyrų slapstydavosi pelkėtame miške. Juos išdavė vienas jaunuolis, ir šeimos dvi tris dienas ir naktis klausėsi šaudymo tankumyne tarp jų visų sodybų. Vėliau šis jaunuolis nuvyko kiton šalin, tapo kunigu, dirba gretimoje valstybėje ir prašo vyskupo Lietuvoje, kad jam leistų toje apylinkėje dirbti. Be jokio keršto, priekaištų ar kt. vyskupas atsisakė, nes tai būtų dar gyviems nužudytųjų miško brolių artimiesiems per skaudu.

     Skriaudą atitaisyti reikalauja ir žmogaus savigarba bei savijauta. Tai patiriame šeimoje, bendruomenėje. Viešą tvarką apardęs ar suardęs asmuo paprastai pats, be jokio paliepimo, ieško būdų išlyginti santykius, krikščioniškai sakant, susitaikinti. Visai paprastas pavyzdėlis iš jaunimo: nakties tvarkos nesilaikęs, rytą ateina paklausti, ar galėtų kuomi padėti. Sunkesniais atvejais žmogus daugelį metų skriaudos kaltę nešioja, kuri iki senatvės kankina, nebent cinizmas už žmogiškumą stipresnis. Gerai parinktas žodis susitaikinimas, kviečiąs abipus santykius išlyginti, kad visi taikoje gyventume.

Pabaiga

     Sugrįžtame prie šio žodžio pirmojo vaizdinio — kun. Sigito Tamkevičiaus susitikimo Lietuvos respublikos raštinėje su žmogumi, kuris buvęs Sibiran trėmėjas. Truputį aptarti du veikėjai — krikščioniško tikėjimo pagrindu kovojęs už žmogaus teises ir teisingumą; viešą skriaudą įvykdęs, kuriam, tikiu, nuskriaustasis nuodėmę atleido, ir kurio vieša skriauda neišlyginta. Lieka trečiasis asmuo, tai yra, mes patys, kurie į Lietuvą ir lietuvius žiūrime savo patirties, nusistatymų, pažiūrų akimis, su dešimtmečius išsergėta meile tam, kam mūsų tauta ir visa žmonija pašaukta tikrai vidinei bei išorinei laisvei, ir matome savo krikščioniškojo tikėjimo uždavinį — siekti teisingumo kiekvienam ir visiems.

■ 1995 m. kalėdinė eglė, pastatyta ir papuošta Šv. Petro aikštėje Vatikane, buvo atvežta iš Bavarijos girių. Ją dovanojo kunigaikštienė Gloria Thurn und Taxis, gyvenanti Regensburgo vyskupijoje. Šią eglę į Romą atlydėjo Regensburgo vyskupijos delegacija, vadovaujama vyskupo Max Muller.