JUOZAS VAIŠNYS SJ

     Žmogaus gyvenimas yra ieškojimas — ieškojimas tiesos, ieškojimas Dievo, savo gyvenimo tikslo. Bet norint Dievą surasti, neužtenka tik proto, reikia ir valios. Filosofas Paskalis sako, kad Dievas yra labiau linkęs pajudinti žmogaus valią negu protą. Jeigu žmogaus protui bus pateikta stipriausių argumentų, jeigu protas suvoks tiesą, bet jeigu jis neturės valios tos tiesos siekti, protas nieko nepadės.

     Prancūzų rašytojas ir filosofas Paul Claudel taip pat ieškojo Dievo: skaitė, galvojo, studijavo, bet vis Jo nesurado ir jau atrodė, kad buvo visiškai Jį praradęs, nes prieš Jį rašė ir Jį šmeižė. 1886 m. Kalėdų naktį jis ėjo Paryžiaus gatve pro garsiąją Notre Dame katedrą. Pastebėjo, kad toje bažnyčioje vyko vidurnakčio kalėdinės pamaldos. Pasuko savo žingsnius į bažnyčią. Ne dėl to, kad būtų norėjęs pasimelsti, bet tik pasiryžęs surinkti daugiau medžiagos savo raštams prieš Bažnyčią ir tikėjimą. Įėjo, atsistojo prie durų ir klausėsi nuostabiai gražios kalėdinės giesmės “Adeste fideles”. Jis buvo tos melodijos taip paveiktas, kad lyg kokia nematoma jėga jį parklupdė ant žemės, ir jis pradėjo melstis. Dievas buvo atrastas, kurio pirmiau jis taip ilgai ieškojo ir vis nesurado. Tad norint Dievą surasti, pažinti ir pamilti, turi dalyvauti ne tik žmogaus protas, bet visas žmogus su savo valia ir net jausmais.

Motinos sielvartas.  M. Paškevičius

     Vis dėlto yra daug žmonių, kurie Dievą suranda, Jį tiki ir pripažįsta, bet nenori pripažinti Bažnyčios. Jie sako, kad Bažnyčia yra tik dvasininkų sukurta, kad jos kilmė nėra dieviška, kad ji pasenusi, atsilikusi nuo gyvenimo, visiškai netinkanti moderniems pažangos laikams.

     Girdėdamas tokius priekaištus, prisimeni graikų rašytoją Sofoklį, sukūrusį daug nemirtingų veikalų. Kai jis jau buvo sulaukęs senyvo amžiaus, bet vis dar buvo pajėgus, jo vaikai, norėdami, kad tėvas atsisakytų toliau būti šeimos galva ir jiems pavestų valdyti savo turtą, sugalvojo labai negarbingą tėvo apkaltinimą. Jį apskundė teismui, sakydami, kad tėvas jau pasenęs, suvaikėjęs, praradęs protą, todėl esąs visiškai netinkamas toliau būti šeimos galva.

     Atėjo teismo diena. Prisirinko pilna salė žmonių. Už stalo sėdėjo teisėjai, prieš juos ramiai stovėjo kaltinamasis senelis Sofoklis. Pirmiausia teisėjai išklausė vaikų kaltinimų, o kai jie pabaigė, teisėjas kreipėsi į Sofoklį, sakydamas: “Girdėjai savo vaikų kaltinimus, jog tu suvaikėjęs, praradęs protą, netinkąs valdyti savo turtų, negalįs būti šeimos galva. Ką tu į tai atsakysi, kuo pasiteisinsi? Sofoklis, nieko į tuos kaltinimus neatsakydamas, išsitraukė iš po togos paskutinį, dar neseniai parašytą savo veikalą ir perskaitė visiems susirinkusiems į akis: teisėjams, savo vaikams ir publikai. Jam pabaigus, minia sukėlė didžiausias ovacijas ir jį apvainikavo laurų vainiku, o tie išsigimėliai vaikai pasislėpė, kad nebūtų minios nulinčiuoti.

     Panašiai elgiasi ir Bažnyčia. Prieš savo išsigimusių vaikų kaltinimus ir šmeižtus ji netaria nė žodžio, tik parodo save pačią, parodo per dvidešimt šimtmečių savo sukurtą veikalą. Ar ne jai mes turime būti dėkingi už visą Vakarų kultūrą bei civilizaciją? Ar ne ji buvo žmogaus teisių saugotoja ir gynėja? Ar ne ji kovojo prieš vergiją ir priespaudą? Ji turėjo daug priešų nuo pat pirmųjų savo gyvenimo dienų iki dabartinių laikų, bet priešai jos nesugriovė, jai negalėjo pakenkti, ji nuolat auga, didėja ir dabar yra tapusi didžiausia pasaulyje dvasinė jėga, apimanti beveik pusę visos žmonijos. Visi jos įsteigėją Kristų kokiu nors būdu pripažįsta, visi skaičiuoja metus nuo Jo gimimo, visas pasaulis gyvena krikščioniškąja era. Jos skelbiama doktrina ir šiandien nėra pasenusi, ji duoda atsakymą į visus žmogų varginančius klausimus, ji atsako, iš kur męs ateiname, kur einame, koks mūsų gyvenimo tikslas. Tik ji duoda patenkinantį atsakymą į filosofų nesuprastas ir neišaiškinamas kančios ir blogio problemas.

     Gal vienas kitas, tai girdėdamas, pagalvos, kad buvo ir yra tarp Bažnyčios narių ir jos atstovų tokių, kurie Bažnyčiai neteikia daug garbės, kurie negali būti pavyzdžiu kitiems. Bažnyčios istorijoje yra buvę tokių įvykių, apie kuriuos gal ji nenorėtų kalbėti. Taip, tai tiesa. Bet šie įvykiai yra tik išimtis. Tie įvykiai tik parodo, kad Bažnyčia, nors yra dieviškos kilmės, susideda iš paprastų žmonių, iš nusidėjėlių. Bažnyčioje yra didelių šventųjų, didelių herojų, bet šalia jų yra ir egoistų, tik prie žemės linkstančių trumparegių. Juk Bažnyčią sudaro ne kokie nors antžmogiai ar nežemiškos būtybės, o eiliniai šios žemės gyventojai. Bet nereikia tiesai užmerkti akių, ir pamatysime, kad kartais Bažnyčioje pasirodę šešėliai negali užtemdyti šviesos, kuri rodo kelią į heroizmą tūkstančiams ir milijonams.

     Bažnyčios istorija nuo pat jos įsteigimo pasižymi herojais, pasižymi nepaprastais humaniškumo ir artimo meilės darbais. Bažnyčia nėra atsilikusi, ji nori eiti ir eina su gyvenimu. Tai įrodo ir paskutinis Bažnyčios susirinkimas, kurį sušaukė tas tikrasis šių dienų stebuklas Jonas XXIII, tas žilagalvis senelis, iš kurio beveik niekas nieko nesitikėjo, o jis davė Bažnyčiai tokį naują impulsą, ją įstatė į tokį kelią, kuris, atrodo, taip tiesiai veda į Kristaus skelbtą vienybę ir artimo meilę — į patį krikščioniškosios doktrinos centrą. Bažnyčia padavė draugišką ranką visiems, be jokių religinių įsitikinimų skirtumo. Juk ji visiems ir yra skirta, visam pasauliui, visai žmonijai.

     Bažnyčios istorijoje yra buvę kritiškų momentų, bet tai jos neparbloškė, nesusilpnino, o dar labiau išryškino jos dievišką kilmę. Kai Avinjono schizmos metu kai kas galvojo, kad Bažnyčia jau tuoj sugrius, nes atsirado net trys popiežiai, ir žmonės nežinojo, kuris yra tikras, kurio reikia klausyti, tuo metu Prancūzijoje į katalikų tikėjimą perėjo vienas labai mokytas ir įtakingas žydas. Jo draugai labai stebėjosi ir jam sakė: “Kas gi tau pasidarė? Kaipgi tu dabar galėjai daryti tokį žingsnį, kaip tau atėjo į galvą stoti į tą Bažnyčią kaip tik šiuo metu, kai ji svyruoja ir jau rengiasi griūti?” Bet žydas labai gudriai ir išmintingai atsakė: “Visi šie įvykiai man yra geriausias įrodymas, kad Bažnyčia yra ne žmogaus padaras, o Dievo kūrinys, nes jos neįstengia sugriauti ne tik jos priešai iš lauko, bet net ir jos vadovai iš vidaus. Jeigu Bažnyčia būtų žmogiškos kilmės, jau seniai būtų sugriuvusi”.

     Taip, Bažnyčios istorija jau ne kartą yra patvirtinusi Kristaus žodžių tikrumą, kai jis, steigdamas Bažnyčią, pasakė Petrui: “Tu esi uola, ant to uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės!” Jau tiek daug priešų ji yra turėjusi. Jie norėjo ją sutriuškinti, sugriauti, palaidoti, bet visi atsimušė į tą uolą ir patys sudužo. Bažnyčia gyvuoja, auga ir klesti. Ir dabar, norėdama eiti su gyvenimu, norėdama būti visuomet moderni, ji pasuko nauja kryptimi gal dar jos istorijoje su negirdėtu drąsumu. Ji ėmėsi vienybės ir susiartinimo iniciatyvos, sujaudindama ne tik savo narius, bet net ir tuos, kurie iki šiol prieš ją kovojo.

     Bažnyčia turi reikiamas priemones žmones vesti pas Dievą ir padėti jiems surasti tiesą. Ji turi nuostabų Kristaus mokslą ir Jo įsteigtus sakramentus — tuos dvasinius žmogų stiprinančius ir gyvybę teikiančius šaltinius.

     Kai krikšto sakramentu į Bažnyčios narių eiles įjungtas kūdikis užauga, kartais jis tas didžiausias savo Kūrėjo suteiktas dovanas, protą ir laisvą valią, panaudoja prieš Dievą, tą didžiausią geradarį, iš kurio jis viską yra gavęs, kurio jis yra sutvertas, kurio krauju atpirktas, kuris jam yra parodęs heroiškiausią meilę. Ta meilė yra paniekinama didžiausiu nedėkingumu — Dievo atmetimu, Jo įsakymų laužymu, Jo valios nevykdymu. Bet Dievas nėra rūstus teisėjas, o gailestingas Tėvas. Žinodamas, kad ne visi visados Jam bus ištikimi, kad už Jo meilę bus dažnai atsimokėta nedėkingumu, kad žmogus neretai iškryps iš to kelio, kuris veda į laimę, Jis palieka žmonėms priemones, kad galėtų vėl keltis, grįžti prie Dievo ir vėl vadintis Jo vaikais. Kristus įsteigia išpažintį, tą gailestingumo ir susitaikinimo sakramentą, kuris žmogų pagydo daug geriau negu moderniausios psichoterapijos priemonės. Iš didžiausio nusidėjėlio žmogus vėl gali pasidaryti šventuoju, jeigu tik jis supranta savo klaidą, atsiprašo už nedėkingumą ir parodo meilę savo Kūrėjui.

     Žmogaus gyvenimas turi būti auka. Senovėje žmogus Dievui aukojo savo gėrybes, bet Naujajame Testamente jis turi Dievui aukoti pats save drauge su save aukojančiu Kristumi. Kiekvienos Mišios yra Kristaus Kalvarijos kalno aukos atnaujinimas — sudabartinimas. Mišios nėra tik kunigo rankomis aukojama auka, ją aukoja visi žmonės, norėdami Dievą pagarbinti, Jam padėkoti, atsiprašyti už nusikaltimus ir paprašyti malonių sau bei visai žmonijai. Ta auka yra nuolat ant mūsų altorių aukojama, kad žmonės pasinaudotų jos vaisiais, kad jie save, savo kančias, skausmus, nemalonumus, gerus darbus ir pastangas jungtų prie begalinę vertę turinčios Kristaus aukos. Tokiu būdu mūsų silpnutės, žmogiškos pastangos, sujungtos su begalinės vertės Kristaus dieviška auka, yra sudievinamos, pakeliamos aukščiau iš grynai žmogiškos sferos ir prisideda prie Kristaus išganymo darbo. Tada ir mes drauge su Kristumi tampame savo ir visos žmonijos atpirkėjai.