Kun. K. J. Ambrasas SJ
Nedidelis tasai Galilėjos miestelis (Kefr Kenna prie Tiberiados kelio. Senovėje būta ir kitos Kanos, kurios griuvėsiai nūnai vadinami Kirbet Qana arba Chirbet Kana) netoli Nazareto. Jame nutikę įvykiai, evangelisto Jono rūpestingai aprašyti, paplito po visą pasaulį ir iki šios dienos minimi. Kodėl? “Trečią dieną Galilėjos Kanoje buvo vestuvės. Jose dalyvavo Jėzaus motina. Į vestuves taip pat buvo pakviestas Jėzus ir jo mokiniai” (Jn 1,102). Greičiausiai Natanaelis, vienas iš 12 Jėzaus apaštalų, pasikvietė Andriejų, Petrą, Joną ir Pilypų į savo giminės ar bičiulio vestuves. Matyt, kad Jėzaus motina į tą pokylį bus atėjusi anksčiau už Sūnų. Galbūt su vienu iš sutuoktinių Marija giminiavosi ar bičiuliavosi, todėl vieną kitą dieną prieš puotą atskubėjo padėti moterims, ypač nuotakai, triūstis.
Vestuvės neturtingiems ir vidutiniškai gyvenantiems žydams anuomet būdavo iškilmingiausia viso gyvenimo šventė, kuriai nuotaka būdavo papuošiama vainiku, savais arba skolintais karoliais, apyrankėmis ir kitais papuošalais. Karūnuotas jaunikis, apsuptas būrio draugų, vakare ateidavo parsivesti jaunosios į savo namus. Toji su savo draugėmis laukdavo ir paskui visi, džiūgaudami, nešdamiesi žibintus, eidavo per kaimą eisena į jaunojo namus. Tokios šventės pasidabinusių dalyvių su deglais, žibintais, šokiais, dainomis ir šūkavimais Įstatymo mokyklų rabinai, nutraukę pamokas, leisdavo pasižiūrėti net mokiniams. Jaunojo namuose per vestuves būdavo dainuojama, sakomos kalbos, linkėjimai, visaip linksminamasi. Netgi dabar tamsiame arabo ar žydo kambaryje dar galima surasti paslaptingai atrodančių ąsočių, kur tam tyčia laikomas vestuvėms vynas. Galbūt Marija padėjo tokiai šventei aptaisyti nuotaką ar galėjo ir savo Sūnui, kai Jis tebuvo dar berniukas, papasakoti apie savąsias vestuvių apeigas, kad Jo kalboje pasitaiko palyginimų apie vestuvių puotos dalyvius, jų papročius.
Viešo Kristaus gyvenimo pradžioje pirmasis stebuklas padarytas per jungtuves. Tatai prasmingas ir pamokantis įvykis, šio Sakramento išaukštinimas ir vedybinio gyvenimo sukilninimas. Santuoka pakelta sakramentu, lygiai kaip - Krikštas, Sutvirtinimas, Komunija, Atgaila (Susitaikinimas), Ligonių patepimas, Kunigystė. Į ją anuomet jau nukreipė akis Kristus, gerai supratęs, kad pirmoji Bažnyčia yra ant motinos rankų, prie tėvo kelių. Jėzus, pirmiau negu įkūrė tikrąją, oficialią instituciją, kurią dabar vadiname Bažnyčia, pagerbė ir savo buvimu palaimino, ją apdovanojo materialiomis gėrybėmis - vandenį pavertė vynu, kad pagal ano meto papročius, tiek laiko vargingi žmonės dirbę, vargę, galėtų bent per jaunųjų žmonių -sutuoktinių jungtuves deramai pasivaišinti, atsikvėpti. “Tokią stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje” (Jn 2,11). Dar nieko šitaip neapdovanojo, niekur neparodė jokio ženklo, kad Jis gali elgtis su medžiaga, kaip tinkamas, tiktai Kanoje. Per vestuves. Čionai Kristus susitiko su motina maždaug po dviejų nesimatymo mėnesių. Gal dar daugiau Jis nebuvo namie. Dirbtuvė jau buvo tuščia, nes Juozapas buvo miręs. Todėl viena likusi Marija galėjo gerai apgalvoti apie tą laiką, kai jos Sūnus pradės savo išganymo darbą. Aure -jis jau ir buvo prasidėjęs.
Tikriausiai Mergelė Marija buvo ne sykį ir ne du klausinėjama įkyrių kaimo moterų ir giminaičių, kodėl ją Sūnus paliko, kur dabar iškeliavo, ką Jis veikia? Kada grįš? O dabar Kanoje Marija Jį susitiko su keliais mokiniais, kurie Jį pagarbiai vadina Rabbi. Tačiau jai, kaip ir kiekvienai, Kristus buvo tas pats dvylikametis berniukas, kurį ji andai surado Jeruzalės šventykloje.
Mergelė Marija tuojau pastebėjo, kad kažko trūksta, nes puota būtų kaipmat iširusi, svečiai nepagailėtų kandžių žodžių, kiltų triukšmas, jei šeimininkai taip apsijuoktų. Štai kodėl išsibaigus vynui, Jėzaus motina jam sako: “Jie nebeturi vyno”. Jėzus atsakė: “O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!” anuomet į motiną “moterim” kreiptis buvo visiškai mandagu. Sūnus galėjo ypatingais atvejais sakyti ne tik “mama”, bet ir “moterie”. Netgi prieš pat mirtį ant kryžiaus kabodamas Jėzus į ją taip kreipėsi: “Moterie, štai tavo sūnus!” (Jn 19, 26). Net ankstesniuose raštuose randama panašių kreipinių sakysime, elgeta kreipiasi į Hilelio žmoną “moteriške”. Imperatorius Augustas Kleopatrą vadina tokiu pat vardu. Tačiau Kristus labai gerbia savo motiną. Antai Jeruzalės šventykloje, nors Jėzus kalbėjosi, atsakė į klausimus ir pats atsakinėjo į mokytų vyrų klausimus, bet pakluso, išėjo iš šventyklos su Marija ir Juozapu. Taip ir dabar. Nors, atrodo, ir pasakė, kad nereikia rūpintis tokiais dalykais, bet motina, jau pažinodama savo Sūnų, tarnams taria: “Darykite, ką tik jis jums lieps” (Jn 1,5). Ir taip šeši tikriausiai akmeniniai gal po 39-40 litrų talpos indai, į kuriuos buvo pripilta vandens, bet dabar susirinkę svečiai gerokai išlaistė apsiplaudami, todėl tarnams reikėjo iš naujo pripildyti.
Nei svečiai, nei šeimininkai ničnieko net nepastebėjo, kada ir kaip atsirado tokio gero vyno, kad prievaizdas netgi priekaištavo nieko nežinančiam, kas čia pasidarė, jaunikiui: “Kiekvienas žmogus pirmiau stato geresnio vyno, o kai svečiai įgeria, tuomet prastesnio. O tu laikei gerąjį vyną iki šiolei” (Jn 2,10). Šio pirmojo stebuklo prasmę bene geriausiai apibūdina evangelistas Jonas: “Taip jis parodė savo šlovę, ir mokiniai įtikėjo jį” (Jn 2,11). Šeimos labui, Santuokos sakramentui Kristus padarė šią nuostabią dovaną. Nuo tada Jis net savo gyvenamąją vietą pakeičia: “Jis su savo motina, broliais ir mokiniais nukeliavo į Kafarnau-mą” (Jn 2,12).
Viešpatie, Tavo Sūnus savo apaštalinės veiklos pradžioje padarė pirmąjį stebuklą Kanoje, kur pagerbė naujai sukurtą šeimą. Leisk ir mūsų kunigams deramai joms skirti dėmesio, jas tinkamai parengti, o patiems jaunavedžiams ir ypač sužadėtiniams įkvėpk tą skaistumo, kilnios ir nesuteptos meilės jausmą, kad jiems jo užtektų visam sunkiam vedybinio gyvenimo keliui, kad jų prieraišumas, ištikimybė ir pagarba vienas antram neišblėstų kartu su šeimos židiniu ligi paskutinio abiejų sutuoktinių atodūsio.