Spausdinti

 (Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)

Elena Šidlauskienė

     Gyvūnijos pasaulyje vyksta amžinoji kova, - stipresnieji nugali silpnesniuosius. Grumiasi ir žmogus su žmogumi. Laimi fizinių jėgų daugiau turintis. Laimi apsukresnis, gudresnis, suktesnis... Laimima ir meile, dvasios tvirtybe... Tačiau žvėriui, gyvuliui, paukščiui... niekuomet nekils mintis kovoti su savo tinginyste ar žiaurumu. Kovos lauku gali tapti tiktai žmogaus vidinis pasaulis. Žmoguje slypi du, net daugybė "aš", kurie tarpusavyje aiškinasi, tariasi, kovoja... O svarbiausiosios kautynės vyksta tarp žmogaus kūniškosios (žemiškosios) ir dvasinės (dangiškosios) prigimties. Dvasia seka kūno egzistavimą žemėje Šviesos ir Tiesos kupinomis sąžinės akimis. Kūnas - silpnas, tad Piktoji galia taip ir tyko jį savon pusėn patraukti. Sąžinė turi nuolatos budėti ir neleisti kūnui patekti į Piktosios galios pragaištį. Lengviau yra kovoti su Tamsos pagundomis, negu, joms pasidavus, iš jų išsivaduoti. Tačiau žmogus nepraranda galimybės ištrūkti iš žemiškojo pragaro. Jis turi šauktis Aukščiausiojo pagalbos, pasitikėti Juo. Turi labai labai trokšti šviesos ir visomis pastangomis kilti į ją. "Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti" (Lk 14, 31-15, 130.) Deja, retas nusidėjėlis pajunta atsivertimo būtinybę, o jei ir pajunta, nieko nedaro ar per mažai daro, ne tai, ką reikia, daro, kad atsiverstų.

Su Prisikėlimu...  G. Didelytė

     Labai norėjosi ir pačiai pabendrauti su žmogumi, nugalėjusiu savyje blogio apraiškas, ir kitiems apie jį papasakoti. Nes koksai džiaugsmas, kai iš purvyno iškopia žmogus! "Džiaukitės su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi!" (Lk 14, 31-15,13). Tikiu, jog atsivertusiųjų yra. Ir nemažai. Deja, prisiminiau tik vieną šitokį sutikusi. Na, turiu galvoj akivaizdesnį atvejį. O šiaip su savo blogybėmis, silpnybėmis bene nuolatos grumiuosi ir aš pati, ir turbūt daugelis...

     Jaunutė mūsų mokyklos tikybos mokytoja, buvusi mano mokinė, anądien eina koridoriumi su tokiu jaunu vyruku, šne-kučiojasi.

     - Tikybos mokytojas Alvydas - iš gretimo rajono mokyklos, - mane su juo trumpai supažindina.

     Aš tuomet skubėjau pas savo naujuosius, dar mažai tepažįstamus auklėtinius - dešimtokus, kurių tikėjimas, spėjau pajusti, - traškantis, braškantis. Be jokių įžangų pakviečiau Alvydą užsukti į mano klase. Sutiko.

     Vos spėjęs atsidurti pas mano vaikučius, tiesiai šviesiai prisistatė:

     "Tikybą dėstau trečius metus. Prieš tai dirbau "barmenu", - girtavau, ištvirkavau, vogiau... Taigi atsiverčiau...

     Maniau, padiskutuosime kokiomis nors religinėmis temomis. Tačiau toksai prisistatymas mane suintrigavo ir aš paprašiau svečio, jeigu jis galėtų atsiverti, paanalizuoti savo atsivertimo kelią. Jis pasisakė neturįs ko slėpti ir ėmė dalintis savo karčia ir skaidria gyvenimo patirtimi su manim ir mokinukais. Tiesa, po kiek laiko mudu pratašėme šį pokalbį.

     - Pirmiausia - apie nuopuolį, - į mus, suklusiusius, tiesiai žvelgė pilkšvos šio kuklaus, jokiais ypatingais bruožais nepasižyminčio vaikinuko akys. - Bandysiu sugrįžti į praeitį - prieš septynetą, penketą metų... Riedėti pakalnėn ėmiau turbūt vienuoliktoje klasėje.

     Kas tai nulėmė? Tik ne mūsų šeima! Mano tėvas perkopęs penktąją dešimtį metų, mama už jį bene septyneriais metais jaunesnė. Tai nuostabūs žmonės! Paprasti kaimiečiai, nebaigę nė vidurinės mokyklos. Tačiau - tikri katalikai, ne kokie girtuokliai. Sugyvena vienas su kitu kuo gražiausiai. Jokių barnių mūsų namuose neišgirsi. Turiu tris jaunesnius brolius. Pirmagimė sesutė numirė dar mažutėlė... Kai dabar šeimos šitokios yrančios, man daugelis namų jaukumo iš tiesų gali pavydėti.

     Kupinas pavojų ir įtampos šešiolikmečio gyvenimas. Labai skausmingas yra perėjimas iš vaikystės į jaunystę - į suaugusio žmogaus gyvenimo laikotarpį...

     Mokiausi apygeriai. Klasėje ir mokykloje buvau aktyvus įvairiausių renginių organizatorius. Mokytojai mane vis girdavo, tik buvo nepatenkinti, kad nestoju į komjaunimą/ - trys buvom tokie užsispyrėliai, kurių jokiais būdais neprivertė įsigyti tų raudonųjų bilietų. Daugiausiai laiko ir jėgų skirdavau ansambliui, kuriame grojau paskutinėse vidurinės mokyklos klasėse. Nuo šito ansamblio viskas ir prasidėjo. Kaip su draugeliais nepagurkšnosi pagrojęs? O į vestuves mus, kaip muzikantus, ėmė kviesti...

     Taigi - draugai, svaigalai, pinigai...

     Gal dėl to, kad nuo pat mažens man buvo įdiegtas tikėjimas, minėtuoju laikotarpiu vis susimąstydavau, save paanalizuodavau. Buvo keista, kad visi tie mano suorganizuoti renginiai, grojimas ansamblyje manęs nė kiek nedžiugina, -netgi dvelkia beprasmybe. Ištyriau, kad aš taip reiškiuosi ne kam nors gera norėdamas padaryti, o iš puikybės, - malonu būdavo pasirodyti prieš kitus, kad aš galiu, sugebu, o ar tai man arba kitiems ką nors duoda, nebuvo svarbu. Nešildė manęs netgi pasipūtėliškai kuriami mano eilėraščiai...

     Po to - dar baisiau. Įstojau į prekybos mokyklą, visai nepagalvojęs, ar ji man, kas man iš jos. Nepraėjo nė metai, o aš jau pilsčiau alų viename Kauno alubary. Tėvus išgąsdino ir nuliūdino mano pasirinkimas, perspėjo mane, kad nedaryčiau klaidos, tačiau rinktis tokią profesiją, kokios noriu, nedraudė.

Nasrus pražiojo klaikiausios pagundos. Alkoholiniai gėrimai - po pat nosimi. Maždaug sykį savaitėj ir visai "nulūždavau". Nemanyčiau, jog buvau tapęs alkoholiku. Tačiau tokį visišką "atsijungimą" mano organizmas iš tiesų buvo pamėgęs. Kitaip ir būti negalėjo! Kur matyta, kad padavėjai negertų ir nerūkytų?!

     Pinigai pinigėliai, rodos, patys slinko kišenėn. "Geri draugai" tuojau mane išmokė to "meno": pateiki klientui sąskaitėlę ne tokią, kokia yra iš tikrųjų, gėrimų nupili... - Įprastos "operacijos"... Per porą dienelių susirinkdavau papildomai savo atlyginimo dydžio sumelę. Juk dėl pinigų ir "barmenu" tapau. Kas iš tų mokslų! Maniau, kuo greičiau "užkalsiu" mašiną, namuką pasistatysiu. Na, žinoma, vesiu ir gyvensiu sau laimingiausiai. Tad valgiau ir gėriau, kiek tilpo, išsipusčiau kuo gražiausiai, - žodžiu, varžyti savęs dėl pinigėlių nereikdavo. Tiktai automobilio ir namo taip ir "nesusiveikiau"...

     Jau minėjau, kad manyje niekuomet neužsnūsdavo kažkoksai giluminis teisėjas, kuriam visai neskaniai pakvipo tie mano, atrodo, nesunkiai lupami pinigai! Neramu dėl jų vis ir neramu, ir to džiaugsmo - nė lašelio. "Vagiu juk", - atvirai sau prisipažinau.

     Po trijų mėnesiukų parlėkiau tėviškėn, -    mūsų rajono centre "barmenu" įsidarbinau. Šįkart - privačiame bare. Sakau, gal neleis vogti, - ramiau bus "ant dūšios". Deja! Tas pats, kaip ir Kaune. Čia -ilgiau, penkis mėnesius pratempiau.

     Taigi mano gyvenimėly buvo aštuoni nuosmukio mėnesiai. Per juos išgyvenau tikrą pragarą; girtavau, ištvirkavau, vogiau pinigus. Tačiau meluočiau, jei teigčiau, jog tie mėnesiai man nedavė nieko gero. "Barmenu" tapau palyginus jaunas, gyvenimo nepažįstantis. Tuose baruose turėjau progos įsižiūrėti į žmones, ėmiau juos labiau pažinti, vertinti. O svarbiausia -    pradėjau suvokti save patį. Nors ir apsukinėdavau klientus, tačiau jais taip pat ir pasitikėdavau. Kairėn dešinėn mėčiausi pinigais, - skolinau juos visiems, kas tiktai paprašydavo. O taip darydamas, ne tiktai nesusikroviau turtų bet ir įkliuvau į didžiulę bėdą.

     Mano skolininkai, be abejo, išgaravo lyg kamparas, nė nesvajodami man grąžinti skolos. Dar įsilaužė į barą ir jį "apšvarino". Bandžiau ieškoti nusikaltėlių. Bet - pagausi vėją laukuose! Baro savininkas liepė man atlyginti už padarytus nuostolius. Santaupų neturėjau. Minėjau, jog ne mano būdui buvo jų prisikaupti.

     Į ką atsiremti? Nuoširdžiai mylėjau mergaitę. Ji galėtų nelaimėje mane bent paguosti. Tačiau "prisiklijavę" draugužiai pasirūpino, kad sočiai būtų "užpilta" ant mano geliančios širdies ir nusiviliojo prasiblaškyti pas palaidūnes. Mano mylimoji apie tai sužinojo ir amžinai mane paliko. Maniau, išeisiu iš proto. Net nusižudyti norėjau. Bet mano juodos mintys pragiedrėjo.. .bažnyčioj.. .besimeldžiant...

     Kaip sakiau, nupuolimo laikotarpiu buvo ir puikių, lemtingų dalykų. Na, kad ir tas visiškas mano sužlugimas. Galutinai suvokiau, kad ne man šis gyvenimo kelias. Nelaukdamas, kol šeimininkas išmes, pats išėjau iš baro. Net džiaugiausi, kad taip žiauriai atsitiko. Kuo anksčiau, tuo geriau. Jei ne šitoji nelaimė, gal dar giliau būdau į purvą nugrimzdęs.

     Kas padėjo prisikelti? Jokio auklėtojo, globėjo ar vado tuomet nesutikau. Kartais su kai kuriais draugais išgėrę užvesdavom kalbą apie gyvenimo tikslą, prasmę, laimę. Atmenu, girti naktį ėjom į kapines aplankyti žuvusio draugo. Bet tai nebuvo mano vedliai, greičiau klaidintojai, griovėjai, klampinotojai - tie sugėrovai...

     Kai prisipažinau tėvams, ką prikrėtęs, mama tik tiek tepratarė: "Sakiau, neprasidėk su tuo darbu, matai, kaip išėjo..." ir - jokių pamokslų, jokių barimų, smerkimų. "Išsikapaliosim kaip nors", - apramino mane tėvas. Patys skolino ir užmokėjo už mano pridarytus milžiniškus nuostolius. Maitino mane, rengė. Ir dabar pas juos tebegyvenu...

     Labiausiai tėvams esu dėkingas už dar kūdikystėje nutiestą tiltą į Dievą. Aš juk meldžiausi visą gyvenimą. Tik prašiau Dievo ne to, ko man iš tikro reikėjo. Pinigai. .. Vogiau juos iš žmonių. Dievas pasigailėjo manęs, ir aš netekau visų tų nešvarių pinigų, dar man buvo skirta bausmė, - turėjau primokėti tiek, jog už šitokią sumą ir automobilis būtų išėjęs... Po tokio baisaus likimo smūgio malda pasidarė daug karštesnė. Sukrutėjo kančioj mano smegenys. "Kas vaikščioja tamsoje, tas nežino, kur eina" (Jn 12, 25-36). Skaudžiai sukrėstas praregėjau, - išvydau priešais save šviesulį. Supratau gyvenęs be jokios atramos, be jokio tikslo. Mašina? Namas? Ką padarysi, kad Lietuvoje iki pat šiolei retas tegalėjo doru, sūriu prakaitu pelnyti automobilį bei nuosavą namą. "Nereikalaukite daugiau, negu jums nustatyta" [...] "Nieko neskriauskite ir neįdavinėkite dėl pelno, tenkinkitės savo alga" (Lk 3,10-26). Taip, kas kelintas lietuvis turi ne tiktai automobilį su namu. Bet jei nuopuolio keliu... Ne, ne! Tai ne mano kelias! Ir meldžiausi, meldžiausi... Su ašaromis... Kas vakarą parklupęs ieškojimuose...

     "Telšiuose katechetus nuo liepos mėnesio pradeda ruošti. Gal pabandytumei?" -užsiminė lyg tarp kitko vienas mano pažįstamas, kai dar visai neseniai, gegužy, buvau amžinai atsisveikinęs su padavėjo profesija. Rodos to ir telaukiau! Rodos slapčiausioje širdies kertelėje seniausiai apie tai ir tesvajojau, sau pačiam bijodamas prisipažįnti. Nupuoliau į Telšius griūdamas. Visa širdimi griebiausi tikybos studijų. Klausiau paskaitų ir skaičiau, skaičiau, skaičiau... Ir dabar skaityt nenustoju. Radau atsakymus į daugybę mane kankinusių klausimų. Atsirado ratas artimų žmonių, kurie, deja, ne degtine ar mergšėmis atsipalaiduoti masina. Pasišnekam atvirai, nuoširdžiai. Prisipažinsiu: blaivininku netapau. Besišnekučiuodami sriūbteliam gero vyno lašą. Pasigėrimą, žinoma, smerkiu, bet kad svaigaus gėrimo burnon paimti nebūtų galima, -neradau, kad Šventajam Rašte taip būtų parašyta... - Tėvukas retsykiais mane per dantį patraukia: "Iš padavėjų - į davatkas..." Net stebisi tėvai, kad į balius, šokius, pasimatymus nevaikščioju. O dėl mano juodosios praeities nėra papriekaištavę...

     Taigi paskutinį sykį uždaręs baro duris, pasiryžau ne tik pats gyventi kitokį gyvenimą, bet ir kitus saugoti, kad netaptų padugnėmis, o ton prarajon įpuolusius - gelbėti. Todėl, dėstydamas mokykloje tikybą, tikrai jaučiuosi esąs savoje vietoje. Daugėliau galima per tikybos pamokas nuveikti su vyresniaisiais mokiniais. Būna įdomios diskusijos. Kitąsyk įsismaginęs aš pats visą lekciją atpilu. Per šv. Mišias - ketvirtadieniais - su jaunimu giedam, gitara grojam. Klebonas mums pritaria, pagyvenusieji žmonės irgi prie mūsų priprato. Po šv. Mišių renkasi Maldos grupė - apie dvi dešimtys jaunuolių -berniukų ir mergaičių maždaug po lygiai. Mokyklos bendrabuty turim kambarėlį. Tad galim čia ir pasimelsti, ir pagiedoti, ir pasikalbėti, ir arbatėle susišildyti. Pastebėjau, jog jauni žmonės labai nori pasišnekėti, savo sielą atverti, kartu su vyresniuoju atsakymų į jiems rūpimus klausimus paieškoti. Ateina pas mane ir anksčiau netikėjusių. Paskui jie džiaugiasi, kad jų gyvenimas visai pasikeitęs. Esu laimingas, kad galiu jiems padėti, kad jų ieškojimai ir atradimai nėra tokie žaizdoti, kraujuoti, kaip manieji...

     Taigi bandau būti jaunų žmonių dvasios vadovu. Džiaugiuosi, kad Dievas patikėjo man tokią kilnią misiją. Taip pat džiaugiuosi, kad padėjo man išgirsti tą pašaukimą. Tiesa, nevaidinu prieš mokinius vaisažinio. Visi kartu ieškom, kartu atrandam. Vaikai mane vadina vardu... O mano muzikiniai sugebėjimai - groju armonika, akordeonu, triūba, vargonais, gitara - kažkada suko mane nuo Dievo, o dabar muzika man ir mano mokiniams padeda priartėti prie Dievo. Pavyzdžiui, muzikos instrumentu pagyvinu tikybos pamokas.

     Tebevažiuoju į Telšius, - tebesimokau. Knygų parsivežu. Paskum svajoju studijuoti Klaipėdos universitete psichologiją neakivaizdiniu būdu, nes negaliu palikti savųjų auklėtinių. Beje, griežtai ateities neplanuoju, - ją Dievui pavedu, - eisiu, kur Dievas pašauks. Štai vienas mano draugas įstojo į Prancūzijos vienuolyną...

     Taip ir skrenda mano dienos. Su jaunimu bendraujam ne tiktai mokykloj, Maldos grupėj. Organizuoju susitikimus, ekskursijas, į kurias norinčių - minios, nebesutalpinu. Žinoma, religijos tema...

     Tačiau man būtinai reikia pabūti ir vienam pačiam - ramybėje, tyloje. Nuo tylos, susikaupimo, susimąstymo ir, aišku, nuo maldos juk ir prasidėjo mano atsivertimas, kuris jokiu būdu nesibaigė. Anas atsivertimas man nubrėžė rodyklę, - parodė, kuria kryptimi turiu eiti. Tačiau iš to kelio šakojasi takai takeliai, kuriais užsižiopsojęs gali kaipmat nuklysti. Turi nuolatos budėti. Ir kartoju: kasdien reikia atsiversti..."

     Išlydėdama svečią, vis dar jo šio bei to paklausinėju. Atsisveikinam prie laukujų durų. Dar vis lydžiu žvilgsniu šį gana kukliai apsirengusį, iš išvaizdos ničnieko neįstabų vaikinuką, kuris, man pasidomėjus, kaip jis pragyvena iš vargano mokytojėlio atlyginimo, tiktai šyptelėjo, jog nenuogas ir nealkanas, - tada ko dar bereikia..."

     Grįždama į savo kabinetėlį, kuo nuoširdžiausiai Alvydui mintyse palinkiu: kad tiktai niekuomet nesustotų jo nuolatinis Atsivertimas...

     Taip pat bandau patikėti, kad Alvydas -    ne vienas toksai. "Dešimtis šitokių sutikau", - jis man kalbėjo. O mano auklėtinis -    gražus, mielas Povilas! Pasakojo, paini buvusi jo praeitis. "Juk ir aš šiemet save įveikiau!" šūktelėjo jis anuokart, išėjus iš klasės jaunajam tikybos mokytojui. Ir šypsosi kasdien savo giedrąja šypsena.