(M. Daukšos katekizmo 400-ąsias metines minint)
Dr. kun. J. Boruta SJ
MDaukšos “Katekizmo”, kaip pirmos LDK išspausdintos lietuviškos knygos, jubiliejus - reikšminga data tautos kultūros istorijoje, nes žymi mūsų tautos kultūros naują vystymosi tarpsnį. Taip pat dvasiniame religiniame mūsų krašto gyvenime bei Lietuvos Bažnyčios istorijoje M. Daukšos “Katekizmo” išspausdinimas - reikšmingas vystymosi ir brandos slenkstis iš kerigminės epochos į naują visos visuomenės katekizacijos epochą.
Kad įvertintume pirmojo spausdinto katalikiško katekizmo lietuvių kalba reikšmę, aš siūlyčiau prisiminti dvi Naujojo Testamento vietas, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo viena kitą išskiriančios, viena kitai prieštaraujančios:
“ ... mūsų tinkamumas iš Dievo, kuris padarė mus tinkamus būti tarnais Naujosios Sandoros- ne raidės, bet Dvasios, nes raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę"(2 Kor 3, 5-6) ir
“Kas pažeistų bent vienų iš mažiausių paliepimų ir taip elgtis mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu dangaus karalystėje"(Mt 5,19).
Kas tai? Šv. Rašto kaip Dievo žodžio autoritetu patvirtintų teiginių akivaizdus prieštaringumas, kuriuos “suradęs” taip džiaugdavosi sovietmečio mokslinio ateizmo specialistas?! Gal antrasis teiginys atsitiktinai, kaip svetimkūnis pateko į Mato evangelijos tekstą? Juk, žvelgiant į Jėzaus moralinio mokymo visumą ir bendrą evangelijose aprašomų Jėzaus gyvenimo įvykių kontekstą, nėra nieko labiau svetimo Kristaus dvasiai ir jo skelbtai doktrinai, kaip raidinis fariziejų fundamentalizmas? Bet iš dainos žodžių neišmesi? Kokia minėto antrojo Jėzaus posakio tikroji dvasinė prasmė? Į ką tie Viešpaties žodžiai mus kreipia bendrame Evangelijos idėjų kontekste?
“Raidė užmuša, dvasia gaivina” - tai krikščioniškojo laisvės principo deklaracija, mes nebūsime geri krikščionys, jei spontaniškai, nesąmoningai pasiduodame įstatymo ar tradicijos raidės diktatui. Krikščionybėje svarbus kiekvieno iš mūsų sąmoningas ir gilus apsisprendimas, bet ne už vieną ar kitą Jėzaus skelbtos doktrinos teiginį ar mums patikusį Jėzaus posakį, bet už visumą, už pilnatvę. Priimti turime visą Kristaus Evangeliją, neišskiriant nė mažiausių paliepimų ...Turbūt tik šitaip mes galime išspręsti šią ankščiau minėtų Evangelijos teiginių antinomiją.
Drįsčiau tvirtinti, kad XVI amžiumi prasidėjusi mūsų tautos religiniame gyvenime “katekizmų” epocha yra lietuviškos krikščionybės bandymas pakilti virš atskirų lozungų bei tik etiketės pobūdžio tikėjimo, suprasti, priimti ir gyventi krikščioniškojo tikėjimo ir Evangelijos visuma.
Šiandien visuomenės ir atskiro žmogaus santykis su krikščioniškuoju tikėjimu aprašomas kaip palaipsninis procesas.
Pirmoji stadija - kerigma - pirminis susipažinimas su tikėjimu. Bendriausiais bruožais - kerigma - tai viešas skelbimas arba deklaracija, kažkas panašaus į miesto šauklio ar funkcionieriaus, siūlančio prekes visuomenei gatvėse ir aikštėse.1 Šiandieninė prekių reklamą dievinanti visuomenė, manau, nesunkiai supras tokią ‘kerigmos’ sampratą.
Bet, neduok Dieve, jei visas mūsų išsilavinimas ir Žinija būtų paremta tik laikraščių ar televizijos teikiama reklama... Mums reikia ne tik lozungų ir reklamos, bet gelmės ir pilnatvės.
Nuo oficialaus Lietuvos krikšto 1387 metų iki pat XVI šimtmečio vidurio apkrikštytosios Lietuvos visuomenė su krikščioniškuoju tikėjimu tebuvo supažindinama tik paviršutinišku kerigminiu skelbimu. Pirmiausiai tai tinka liaudžiai, bet ir diduomenei... Prisiminkim XVI amžiaus Lietuvos šulą garsųjį Mikalojų Radvilą Juodąjį - per nepilnus du dešimtmečius jo mėtymaisi iš katalikybės į liuteronizmą, iš liuteronizmo į kalvinizmą, iš kalvinizmo į arijanizmą... Ar tai neliudija jo susižavėjimo tik vienu kitu lozungu, nepasiekiant visumos?..
Pažvelkime kiek atidžiau į kerigminio krikščionybės skelbimo epochos Lietuvoje pabaigą. Tai juk Daukšos ir M. Giedraičio jaunystės metai... Ką apie tą epochą kalba mūsų tautos kultūros ir religinio gyvenimo tyrinėtojai:
Darius Kuolys:
“M. Radvila Juodasis, puikuodamasis asmenine nepriklausomybe ir atsižvelgdamas į Lietuvos politinius interesus, nerūpestingai keitė naująsias krikščioniškas tikybas tarsi išaugtus drabužius”.2
Simas Sužiedėlis:
“Valstybės suteikta laisvė religiškai apsispręsti, o reformacijos pakištas Šv. Rašto tiesų sijojimas seklius bajorus nugramzdino į painiavas ir slogias abejones. Lėkšti jų įsitikinimai pabiro įvairiausiomis sektomis, kurių vienos kūrėsi čia pat, išsirutuliodamos iš skurdaus intelektualinio bajorų išsilavinimo, o kitos buvo atneštinės tų svetimšalių, kurie dėl savo religinio radikalizmo turėjo nešdintis iš savo krašto, daugiausia Šveicarijos ir Vokietijos”.3
Viktoras Gidžiūnas:
“Protestantizmas, pasiekęs aukščiausią klestėjimo laipsnį, pats pradėjo irti iš vidaus. Laisvas Šv. Rašto aiškinimas ir autoriteto paneigimas privedė prie didelių nesutarimų ir pačius protestantus suskaldė į daugelį sektų (...) Pačiam Radvilai pereidinėjant iš katalikybės į liuteronizmą, iš liuteronizmo į kalvinizmą, nebuvo kas visus vieningai jungtų konstruktyviam darbui”.4
Stasys Yla:
“Reformacijos drama palietė patį Radvilą Juodąjį. Jis ėmė abejoti, ar jo pasirinktasis reformos posūkis tikrai teisingas. Minimas jo vienas laiškas sūnui Našlaitėliui, studijavusiam Šveicarijoje, kuriame jis rašęs: “Mano sūnau, aš esu taip sumaišytas dėl mokslų ir mokytojų skirtybių, kad visai nebežinau, kuo reikia tikėti. Tu ieškok pats sau patarimo”.5
Jei didikų ir su platesniu pasauliu bendravusių miestiečių toks negilus ir nestabilus buvo krikščioniškos doktrinos pažinimas, tai ką bekalbėti apie paprastą kaimo liaudį. Bronislovas Natonskis SJ pateikia Braunsbergo novicijato kandidatų į jėzuitus tyrimo knygoje (1569-1575 metai f. 108 v.) aprašytą atvejį: 1573 metų liepos 24 dieną tėvas Stanislovas Herbestas apklausinėj o iš Lietuvos atvykusį kandidatą Ambraziejų Wienčką. Jis egzaminatoriui papasakojo, kad jo gimtajame lietuvių kaime, 12-kos mylių atstumu nuo Vilniaus, iš tikrųjų niekas nieko apie Dievą nežinojo. Jis pats apie Dievą pirmą kartą susimąstęs, tik susidūręs su artimo žmogaus mirtimi. Žvelgdamas į mirusio žmogaus kūną, supratęs, kas yra Dievas. ‘Tėve mūsų’ jis išmokęs tik vėliau, kai apsigyveno Vilniuje”.6
Toks menkas liaudies, miestiečių ir net didikų religinis sąmoningumas buvo tik kerigminio tikėjimo skelbimo rezultatas. Kaip teisingai pastebi lietuvių evangelikų reformatų Bažnyčios istorikas Povilas Jakubėnas, žemas visos visuomenės religinės sąmonės lygis buvo gera dirva reformacijos idėjoms plisti, bet taip pat ir plati dirva susiskaldymui skleistis bei sektoms plisti. Povilas Jakubėnas savo “Naujųjų amžių istorijoje” rašė: “Lengvai reformacijai įsigalėjus ir tartum giliai šaknis įleidus, evangelikams pradėjo grėsti pavojai viduje ir iš oro (...) i evangelikų parapijas apie 1558 m. pradėjo spraustis įvairios sektos, ypač arijanizmas (arba antitrinitarizmas, artba unitarizmas). Ta sekta veržėsi tiek iš Lenkijos, tiek iš Karaliaučiaus. Parapijų dalis perėjo arijanizmo pusėn; kitose parapijose įvyko apgailėtinas skilimas, kuris sukėlė nesantaiką, rietenas ir nepasitikėjimą”.7
Tai gili drama - pasitenkinimo tik kerig-miniu lozunginiu tikėjimo skelbimu drama. Drama, palietusi tiek pirmąjį pusšimtį metų katalikiškos, t.y. apkrikštytos, bet tik paviršutiniškai sukrikščionintos, Lietuvos, tiek ir pirmykštį lozunginį protestantiškos reformos platinimą, daugiau remiantis politikos, o ne religiniais pasaulėžiūriniais motyvais.
Su Mažvydo ir Daukšos katekizmais plačioji Lietuvos krikščionių visuomenė žengia į naują savo vystymosi etapą - katechezės epochą. Bostone leistoji Lietuvių enciklopedija8 katekizmą aptaria, kaip krikščioniškojo mokslo dėstymą sistemingai sintetine forma, o katechezės svarbiausiu uždaviniu laiko “auklėti žmogų pilnutiniam krikščioniškajam gyvenimui”9. Priešingai, nei kad mes turime susidarę katekizmo vaizdą - tikėjimo pradžiamokslis, vaikams surašytas klausimų/ atsakymų forma. Toks sistemingas sintetine forma tikėjimo išdėstymas suaugusiems krikščionims ir yra M. Daukšos išverstas Grigaliaus universiteto Romoje profesoriaus jėzuito Ledesmos parašytasis katekizmas. Lietuviškoji visuomenės dalis, gavusi į savo rankas lietuviškus katekizmus, vietoj fragmentinio tikėjimo supratimo jau galėjo susidaryti tikėjimo doktrinos vaizdą. Reformacijos sukelta religinio nestabilumo būsena, aštrūs konfliktai, kylantys iš kerigminio tikėjimo pažinimo fragmentiškumo, užleidžia vietą ramesnei tarpkonfesinei diskusijai, susidaro prielaidos rimtai teologinei ir filosofinei refleksijai bei kūrybai. Po per daug ilgo, beveik 150 metų kerigminio tikėjimo skelbimo laikotarpio (1387-1547) prasideda normalesnis katechezės ir teologinių svarstybų laikotarpis... Deja, neilgas, greitai nutrauktas 1655 metų rusų okupacijos ir vėlesnių XVI ir XVII amžių sandūros karų su Rusija ir Švedija. Tas neilgas laikotarpis, prasidėjęs pirmųjų katekizmų lietuvių kalba išspausdinimu, savo vėlyvesne forma apibūdinamas, kaip laikotarpis, kai mūsų kraštas religinėje ir kultūrinėje srityje ėjo koja kojon su visa krikščoniškąja Europa. Tai ir Vilniaus Akademijos-universiteto žydėjimo epochos, ir lietuviškojo baroko išsiskleidimo laikmetis, tai Liauksmino ir Sarbievijaus, Andriaus Rudaminos ir kt. epocha ir, be abejo, didžiojo žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio ir talkininko kanauninko Mikalojaus Daukšos kūrybos bei veiklos šimtmetis.
Šiandieninė Lietuva 50 sovietmečio metų atblokšta tikėjimo srityje į fragmentinės, kerigminės sąmonės lygį. Kada gi ji, žvelgdama į XVI-XVII amžių sandūrą, vėl iškops į aukštesnį katechezės ir teologinės mąstysenos lygį, kada Didžioji Dievo paslaptis vėl žavės mūsų širdis nebe vienu kitu savo šviesos atspindžiu, bet savo harmoninga tiesos pilnatve? Kada tos pilnatvės ir visumos pažinimas padarys mus plačios širdies ir mąstysenos krikščionimis? Kada?
Išnašos
1. Peškė H., Krikščioniškoji etika. Bendroji moralinė teologija II Vatikano susirinkimo šviesoje. T.l Vertimo rankraštis, 1985. P. 37.
2. Kuolys D., Asmuo, tauta, valstybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinėje literatūroje. Renesansas. Barokas. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1992. P. 133.
3. Sužiedėlis S., Reformacijos sąjūdis Lietuvoje. Krikščionybė Lietuvoje. Praeitis. Dabartis. Ateitis. Kaunas, Šv. Kazimiero draugijos leidinys, 1938, P.209.
4. Gidžiūnas V., Katalikų Bažnyčia Lietuvoje. Lietuvių enciklopedija. T.15. Bostonas, 1968. P. 137.
5. Yla S., Šiluva Žemaičių istorijoje. Pirmoji dalis. Reformacija ir restauracija. Bostonas, Knygų serija "Krikščionis gyvenime", 1970. P. 87.
6 Natonski Br., Kolegium w VVilnie. Brodlick J., Povvstanie i rozvvoj Towarzystwa Jezusovvego T. 1. Krokovv, Wydawnictwo apostolstvva modlitvvy, 1969. P. 448.
7. Jakubėnas D. P., Naujųjų amžių Bažnyčios istorija. Kaunas, Vytauto Didžiojo universiteto Evangelikų teologijos fakulteto leidinys, 1936. P.94.
8. Gutauskas J., Katekizmas. Lietuvių enciklopedija. T.ll. Bostonas, 1957. P.169
9 Gutauskas J., Katechezė. Lietuvių enciklopedija. T.ll. Bostonas, 1957. P. 165