Kun. Lionginas Virbalas SJ
Sąmoningumas ir tradiciškumas
Bažnyčios padėtis Lietuvoje ateistinės priespaudos metais buvo labai savita. Išoriškai ji lyg ir galėjo vykdyti savo misiją. Egzistavo parapijos, vyskupijos, buvo rengiami kunigai, nors ir minimaliai leidžiamos kai kurios liturgijai būtinos knygos. Tačiau griežtai suvaržytos veiklos sąlygomis jos balso visuomenė beveik negirdėjo. Šalia liturginių apeigų, Bažnyčia nedaug kuo galėjo padėti ugdyti savo narių tikėjimą. Todėl aišku, kad trūko tikėjimo sąmoningumo. Sąmoningumą suprantame kaip religijos pažinimą, Bažnyčios mokslo įsisąmoninimą. Tačiau tai tik viena klausimo pusė. Kun. St. Yla nurodo, jog yra svarbesnė pusė-giluminė: išmąstyti, susieti religinius elementus ir juos įveiksminti gyvenime.
Gyvenimo sąlygos išties nebuvo palankios sąmoningumui ugdyti. Religinės literatūros stoka, vargingas, pogrindinis katekizavimas atsiliepė neigiamai. Taip pat tradiciniai tikėjimo sąmoningumo ugdytojai kunigai negalėjo įgyti tinkamo pasirengimo. Izoliacija nuo visuotinės Bažnyčios, atitolimas nuo teologinių aktualijų, menkas paskiausių Bažnyčios dokumentų pažinimas buvo didžiulė kliūtis pastoracijai. Dėl to dvasininkai ne visuomet drįso kelti aktualius tikėjimo ir moralės klausimus, kartais nesugebėjo į juos atsakyti. Tuo tarpu ateistinė propaganda viešosiomis bendravimo priemonėmis pasiekdavo visus be išimties. Dažnai ji buvo vulgari, iškraipanti tikrovę ar net pateikianti tik melą. Deja, Bažnyčia į ją galėjo atsiliepti tik kunigo žodžiu per pamaldas negausiems savo klausytojams. Katalikų inteligentija buvo beveik sunaikinta, visi katalikų laikraščiai uždaryti, tikintiesiems buvo trukdoma įgyti aukštąjį išsimokslinimą, dirbti kūrybinį darbą. Visa tai trukdė nuodugniau suvokti tikėjimą. Negausios krikščioniškosios minties naujovių kibirkštėlės neturėjo galimybės pasklisti ir pasilikdavo tik tarp bendraminčių. Vis dėlto aktyviausieji nenuleido rankų, stengėsi pagal išgales atsiliepti į opiausias Bažnyčios ir visuomenės problemas.
Nuolatinis ateistinis spaudimas pirmiausia skatino atkreipti dėmesį į apologetinius klausimus. Reikėjo atsakyti į ateistų keliamus istorinius, teologinius ar moralinius priekaištus. Ši tema užėmė svarbią vietą to meto pamoksluose. Ateistinės literatūros prasimanymai kritikuojami apologetinės krypties straipsnių rinkiniuose. Gintis priverstas krikščionis stengėsi paaiškinti ir pagrįsti savo egzistenciją, taip pat išsikovoti teisėtą padėtį visuomenėje. Kartu iškilo pavojus, kad gali būti apsiribojama aiškinimu, jog svarbu, reikšminga būti kataliku ir nebenurodyti, kaip tikėjimas turi pasireikšti gyvenime, kaip jis turi augti. Apologetikos aktualumas į antrą vietą stūmė kitus, iš tikrųjų svarbesnius tikėjimo ir dvasinio gyvenimo klausimus. Lietuvos katalikų atsiskyrimas nuo visuotinės Bažnyčios visiškai užkirto kelią susipažinti su pagrindinėmis teologijos raidos kryptimis Vakaruose, jų beveik nepasiekė žinios apie liturginę reformą po II Vatikano Susirinkimo. Tatai padarė ne vien neigiamą įtaką: toji izoliacija tikinčiuosius apsaugojo ir nuo Vakarų pasaulyje Bažnyčią palietusios krizės.
Didžiausią tikinčiųjų dalį sudarė kaimo žmonės ir paprasti darbininkai. Jų religingumas daugiausia buvo tradicinis. Svarbiausias elementas - bažnyčios lankymas ir sakramentų priėmimas. Lietuvoje parašytoje studijoje apie katalikybę ir inteligentiją teigiama: “Kaimo žmonių tikėjimas yra gan negilus, savo išraiška—tradiciškas, kai kada primityvus. Atlikinėdami pagrindines bažnytines apeigas, žmonės gana menkai nusimano apie dvasinį jų turinį, kai kam tai iš viso nerūpi. Labai atsilikęs yra religinis žmonių švietimas, nes tam nėra elementariausių sąlygų”.
Lietuvoje katalikiška tradicija jau gyvavo ilgai, nemažos dalies tikinčiųjų sąmonėje ji buvo tapusi neatskiriama gyvenimo dalis. Tatai padėjo išlaikyti tikėjimą, bet neugdė jo sąmoningumo. Daug kas gavo tikėjimo pagrindus, tačiau ne visi galėjo pasakyti, jog juos patikrino, sutvirtino savo gyvenimo patirtimi, apsvarstė ir apgalvojo savo protu, apsisprendė už juos pagal savo sąžinę. Dažniausiai būdavo taip: “Mus tėvai vedė į bažnyčią, ir mes vesi-me”. Suprantama, kad tokiomis sąlygomis gyvuojantis tikėjimas pasižymėjo konservatyvumu. Vis dėlto ateistinė ideologija nusivylusius, pastovumo ir nepraeinamų vertybių ištroškusius žmones dažnai jis savotiškai žavėdavo ir buvo jų stiprybės šaltinis.
Religinis tradiciškumas ne visuomet paneigia tam tikrą sąmoningumą. Žmogus, negalėjęs įgyti nuodugnesnio ir platesnio religinio švietimo, laikėsi tikėjimo pagal savo supratimą. Religijos pažinimas yra svarbi, tačiau ne vienintelė religinio dvasinio gyvenimo dalis. Neužtenka tik pažinti religinę tiesą, kaip bet kurią kitą. Per maža ją ir pripažinti, kaip kitas tiesas. Ją dera išpažinti, liudyti gyvenimu ir gyvenime, nes religinė tiesa įpareigoja. Kitais žodžiais tariant, tikras dvasinis gyvenimas yra
Dievo meilė ir vienijimasis su juo. Dievas pranoksta bet kokį žmogaus pažinimą, bet mylėti galima ir tada, kai pažinimas netobulas. Taigi negalima nuvertinti tikėjimo tų žmonių, kurie dažnai ne dėl savo kaltės nenumano tikėjimo dalykų, tačiau savo gyvenimu rodo ištikimybę Dievui ir Bažnyčiai. Ateistinė valdžia Lietuvoje niekad nepajėgė tikėjimo apriboti ir paversti vien kultu. Krikščionys jautė, kad tikėjimas turi pasireikšti gyvenime meilės ir apaštalavimo darbais. Kova dėl teisės katekizuoti, turėti religinę spaudą, plėtoti karikatyvinę veiklą atskleidžia teisingą ir sveiką jų požiūrį. O ir pačią kovą dėl tikėjimo laisvės skatino ne vien teisingumo ar užuojautos skriaudžiamiems jausmas, bet krikščioniškas žmogaus, kaip “Dievo atvaizdo”, teisių supratimas.
Įdomu, kad posakiai “tikėti į Dievą” ir “eiti į bažnyčią” vartojami sinonimiškai. Viešas tikėjimo praktikavimas ateistinio persekiojimo metu reiškė jau tam tikrą sąmoningumą. Taip pat su tikėjimu buvo kovojama ne racionaliais argumentais, o prasimanytais, juokinigai kvailais ir užgauliais tvirtinimais. Iš V. Skuodžio mokslinio veikalo “Dvasinis genocidas Lietuvoje”, kuriame jis nagrinėja ateistinę propagandą 1940-1976 m., paaiškėjo, jog ateistinės propagandos tikslas nėra pakeisti religinę pasaulėžiūrą kita. Pirma, ji nėra intelektualiai tam pajėgi. Antra, neturi būtino moralinio pranašumo. Pagrindinis jos tikslas—supurvinti”. Tad ir gintis padėjo ne vien proto argumentai, bet daugiau vidinis nusiteikimas. Be didelių įrodinėjimų dauguma žmonių suvokė, kad tikėjimas yra kažkas, ko protas negali iki galo išlukštenti ir ko ateistinis spaudimas nepajėgia išstumti iš širdžių. Žmonės nepakeitė savo apsisprendimo už tikėjimą, nors ne visuomet jį galėjo pagrįsti ir paaiškinti. Toks viešas tradicinis arba bažnytinis religingumas, kuriuo daugiausia pasižymėjo kaimo ir mažų miestelių tikintieji, tomis sąlygomis buvo pagrindinė Lietuvos Katalikų bažnyčios atrama.
Reikia pažymėti, jog dalis tikinčiųjų stengėsi tikėjimo dalykus pažinti giliau. Jų tikėjimas buvo ne vien tradicinis, bet ir išmąstytas. Pavyzdžiui, šeimos tėvas aiškina valdžios atstovams, kad jo vaikai skaitą tiek religines, tiek ateistines knygas ir patys surandą tiesą, todėl ateistai ir nepajėgia iš jų išplėšti tikėjimo. Jis taip pat tiki ne aklai. Kaip tik ateistų netikėjimas yra aklas, nes daugelis jų net katekizmo neperskaitę šaukia, kad nėra Dievo.
Katalikų sąmoningumą parodo ir jų pastangos perduoti tikėjimą savo vaikams, rūpinimasis naujų kunigų rengimu, religinės literatūros alkis. Visa tai atspindėjo daugelis jų rašomų pareiškimų ir prašymų. Pogrindinės spaudos leidėjai suprato būtinybę nors šiek tiek patenkinti idėjiškai dusinamos krikščioniškos visuomenės intelektualinius poreikius ir stengėsi išleisti rimtų, gerai argumentuotų knygų, kurios apžvelgtų Lietuvos istoriją, pateiktų marksizmo-leninizmo kritiką, naujausių mokslo laimėjimų ir katalikiškos doktrinos sintezę, svarbiausius lietuvių filosofų veikalus ir kita. Nors dėl sunkių persekiojimo sąlygų šis siekis neįgavo plačių užmojų, bet prisidėjo prie katalikų visuomenės sąmoningumo ugdymo.
Be abejo, būta ir herojiško tikėjimo žmonių, kurie tikėjimą vertino labiau už laisvę ir gyvybę. Kalinys prašo žmonos laiške įrašyti “bent kokią trumpą rytmetinę maldelę ir iš Švento Rašto vieną kitą neilgą citatą”. Jam “tikėjimo tiesių trupinėliai yra vertesni už auksą”. Tokie žmonės ne lūpomis, o pačiu gyvenimu intonavo Prisikėlimo giesmę ir buvo pavyzdys kitiems. Jų nebuvo daug. Herojiškumas niekada nėra daugumos savybė. Tačiau ir nedidelis būrelis darė įtaką kaip “žemės druska” ir “pasaulio šviesa”.
Meilės pasireiškimas
Geriausiai religinį dvasinį gyvenimą, charakterizuoja meilė. Be meilės visos kitos dorybės, kiti bruožai gali išsigimti, tapti tuščiu pasitenkinimu savimi. Meilė Dievui, artimui ir ypač meilė priešams parodo, ar krikščionio tikėjimas yra autentiškas. Kiekvienos meilės pagrindas — Dievo meilė. Pogrindžio spauda retai kada tiesiogiai apie ją kalba. Tai visai suprantama — Dievo meilės įrodymas yra artimo meilė, o tuo metu egzistavusios sąlygos kaip tik ir vertė daugiau dėmesio skirti konkrečiam meilės pasireiškimui kasdieniniame gyvenime.
Pirmiausia—didelis tikinčiųjų savitarpio solidarumas ir pagalba. “LKB Kronika” nuo pirmųjų savo numerių pateikia daugybę krikščionių vieningumo liudijimų. Gražūs ryšiai jungė kunigus su pasauliečiais. Matome juos prie teismo salės durų, pasiryžusius užtarti savo ganytojus, net jei tektų patiems nukentėti. Tokio solidarumo, savitarpio meilės vedami tikintieji ir kunigai skubėjo į kunigų A. Svarinsko, S. Tamkevičiaus teismus. Visų vyskupijų kunigų raštai, ginantys suimtuosius savo brolius, taip pat yra meilės ženklas. Saugumo represijos ne palaužė vienybės dvasią, o ją sustiprino. Nukentėję dėl savo įsitikinimų buvo užmiršti. Dažna malda už kalinius, bendravimas laiškais aiškiai parodo Bažnyčios narių vieningumą. Rūpinimasis vienų kitais yra didžiulis. Tardyme, teismo metu suimtieji nenori net minėti tų žmonių, kurie galėtų būti liudytojais, kad jiems nesudarytų nemalonumų. Iš meilės kaliniai išdalija savo siuntinius labiau stokojantiems ir kenčiantiems, netgi patys siūlosi eiti į kalėjimą už kitus, kad juos galėtų išvaduoti.
Atlaidumas ir meilė priešams—vienas kilniausių evangelinių bruožų. Lietuvos katalikai jį puoselėjo stebinančiu tyrumu. Ilgą metą ši Evangelijos sėkla dygo tikinčiųjų sąmonėje. Pokario tremtiniai meldėsi iš Sibiro maldaknygės “Marija, gelbėk mus”; “Viešpatie, pasigailėk ir tų, kurie mus persekioja ir kenkia, duok ir jiems pažinti tavo meilės saldumą”. Lietuvos tikintieji ateistinio persekiojimo metais parodė ne mažesnę meilę bei atlaidą priešams. Net ir kartūs tiesos ir priekaišto žodžiai persekiotojams kyla iš meilės, nes teisę peikti ir barti turi tik tas, kuris myli. Kaltinamųjų žodžiai teismuose, nuteistų tikinčiųjų laiškai kupini atlaidumo ir apaštališko uolumo. Neretai teisiamas katalikas pasižada melstis už savo budelius ir jų vaikus, viešai išsako savo meilę visiems. Sugrįžęs iš kalėjimo vėlgi nejaučia jokios neapykantos. Kun. S. Tamkevičius pamoksle sako: “Šiandien noriu pasakyti žodį ir tiems, kurie norėjo, kad daugeliui metų dingčiau iš Lietuvos, kurie ruošė bylą, teisė—visiems atleidžiu, už visus meldžiuosi, visus myliu. Jie yra mano broliai ir seserys”.
Vis dėlto priešų meilė nėra abejingumas tikrovės įvykiams ar prisitaikėliškumas. “LKB Kronika” peikia tuos, kurie mano, jog kritika ateistų adresu juos užgauna ir todėl prieštarauja Evangelijos dvasiai. Visų pirma reikia pažymėti, kad “pogrindžio spauda dažnai vartoja žodį ateistas, nurodydama ne tiek tuos asmenis, kurie netiki Dievo buvimu, kiek vadinamuosius kovingus ateistus, t.y. partijos aktyvistus, mokytojus, propagandistus, kurie agresyviai mėgina sunaikinti religiją, persekioja ir siekia įbauginti tikinčiuosius. Tad ateistų smerkimas ne visada reiškia visų netikinčiųjų niekinimą”.
Bet taip pat pasipriešinimas ateistinei savivalei jokiu būdu nereiškia meilės principo atsisakymo. Brangios vertybės turi būti ginamos nuo neteisėto užpuoliko. Bažnyčia turi turėti savigynos teisę ir prireikus pasakyti tiesos žodį, nors ir kaip jis būtų kartus. Tokį pavyzdį duoda pats Jėzus, baręs fariziejus, iš šventyklos išvaręs pirklius.
Evangelijos mokslas yra priešų meilės pagrindas. Tai aiškiai suvokia eiliniai tikintieji: “Mūsų tikėjimas moko, kad ir priešus turime mylėti”. Ateistinės kovos aktyvistai net nelaikomi priešais, o klystančiais broliais. Krikščioniško tikėjimo kilnumu trykšta Eucharistijos bičiulių žygio į Šiluvą intencija: “Prašysime sau ir kitiems tvirto tikėjimo, drąsos ir ryžto. Melsimės ir už tuos kurie mums trukdo ir neleidžia melstis, kad gerasis Jėzus suteiktų jiems malonę suprasti savo klaidas. Juk ir jie Dievo vaikai ir tos pačios tautos—Lietuvos sūnūs. Mes neturime priešų (nors mus gal daug kas laiko priešais), o tik klystančius brolius, ir todėl mūsų širdyse vienas didelis troškimas— kad visi suprastų, “jog žmogus gyvas ne vien duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo burnos”.
Vis dėlto negalima idealizuoti pasipriešinimo ateistinei prievartai laikotarpio. Pačioje Bažnyčioje būta nesutarimų, kartais gan didelių. Tikinčiuosius ir dvasininkus daugiausia skaldė skirtingas požiūris į bendravimą su valdžia. Vieni visiškai atmesdavo tokio slidžių kompromisų ieškojimo naudą, o kiti mėgino prisitaikyti prie valdžios reikalavimų, manydami tokiu būdu galėsią daugiau nuveikti. Padėtį aštrino tai, kad vienybės, ypač kunigų vienybės, tema buvo piktnaudžiaujama, aiškinant, kad pogrindžio spauda, aikštėn iškeldama kai kurių dvasininkų bailumą ar karjerizmą, yra tos vienybės skaldytoja. Dauguma tikinčiųjų pačioje Lietuvoje ir užsienyje suprato šių teiginių klastingumą. Vienybė Bažnyčioje gali būti tik ten, kur yra Kristus. Taip pat ir XIX a. Lietuvos katalikai vienybę išlaikė remdami vyskupą M. Valančių, nors ir esantį valdžios nemalonėje, o ne caro valdžios pataikūnus.
Nors Bažnyčioje buvo nesutarimų ir skirtingumų, tačiau galime drąsiai teigti, kad geriausi jos nariai puoselėjo visa apimantį ir visa nugalintį meilės siekimą. Jis pasireiškė pagalba tikėjimo broliams, solidarumu persekiojamiems ir atlaidumu priešams. Tokia meilė visuomet gražiai liudija autentišką krikščionių tikėjimą.
Tikėjimo drąsa
Tikėjimo tvirtumas ir jo branginimas. Nuolatinis tikėjimo persekiojimas tikinčiuosius vertė apsispręsti: prisitaikyti prie sąlygų ir pasiduoti ateistiniam spaudimui ar visomis jėgomis priešintis. Tik tie kam tikėjimas buvo neginčijama vertybė, galėjo dėl jo paaukoti ramų ir patogų gyvenimą. Iš tikrųjų randame nemaža pavyzdžių, kai tikėjimas į Dievą branginamas labiau už visa kita. Teisiamieji už aktyvų tikėjimo liudijimą ir skleidimą sakė: “Nors laisvė labai brangi, bet tikėjimas man brangesnis už laisvę”. Tačiau ir eiliniai tikintieji jautė didžiulę jo reikšmę savo ir visos tautos gyvenime ir sielojosi, kad iš lietuvių širdžių “norima išplėšti tai, ką jie turi brangiausio, ką jų tėvai ir proseneliai taip šventai saugojo, negailėdami kraujo ir gyvybės aukos. Tai šventas mūsų tikėjimas”. Tikėjimo tvirtumą rodė net vaikai ir seneliai. Mokinys nebijo pašalinimo iš mokyklos už tikėjimą, nes “geriau būti nemokytu žmogumi, negu mokytu išdaviku”; sunkiai sergąs ligonis nori išeiti iš ligoninės, kad tik prieš mirtį galėtų atlikti išpažintį ir priimti šv. Komuniją.
Kaip tikėjimas branginamas, matyti ir iš to, kad nesibaiminama nukentėti dėl jo išpažinimo. “LKB Kronika” pasakoja apie tokius žmones ir rodo juos kaip pavyzdį kitiems. Sąmoningiausių katalikų viešas tikėjimo išpažinimas persekiotojų akivaizdoje yra tikras ir veiksmingas įgyvendinimas to “Tikiu”, kurį jie kalbėjo sekmadienio Mišiose. Tikėjimo tvirtumas stebino pačius ateistus. Charakteristika, kuria norėta pakenkti tikinčiai mokinei, iš tikrųjų skamba kaip jos nepalaužiamo tikėjimo įvertinimas: “Mergaitė religinga, atkakliai, beveik fanatiškai gina savo įsitikinimus. Ji augo religingoje šeimoje, padėjo atlikinėti religines apeigas bažnyčioje, gal todėl jos nepaveikė nei mokytojų, nei draugų įtikinėjimai, nei mokykloje įgytos mokslinės žinios. Ji atkakli ir užsispyrusi, kai reikia apginti savo nuomonę ir įsitikinimus”. Kiti vaikai, mokytojų verčiami pažadėti daugiau nebeeiti į bažnyčią, atsako: “Pasižadu... eiti!”
Panašių tvirto tikėjimo pavyzdžių gausu teismų aprašymuose, laiškuose iš kalėjimo. Drąsą ir įsitikinimą savo teisumu parodo teisiamojo atsakymas į klausimą, ką jis žada toliau daryti: “Pirmiausia atsėdėsiu, kiek gausiu, o po to vėl kovosiu, galbūt ne tokiu būdu, kaip dabar, bet kovosiu”. Persekiojimai ir represijos nenuslopino užsidegimo. Didelės bausmės sąžinės kaliniams davė priešingą efektą,— ugdė ryžtą kovoti. Reikia pasakyti, kad žodis “kova”, “kovotojas” vartojamas gan dažnai. Ne visuomet jis reiškia kokią nors ypatingą veiklą, pavyzdžiui, pogrindinės literatūros leidimą ar platinimą. Dažnai tikintysis ar kunigas, sąžiningai ir be baimės atliekantis savo pareigas, jau yra “kovotojas”. Vaikų katekizavimas, ligonių lankymas, prie altoriaus patarnaujantys ar giedantys vaikai, tiesos žodis pamoksle pelnydavo dvasininkui “kovotojo” vardą. Panašiai vadinami tikintieji, ateinantys į bažnyčią su visa šeima, leidžiantys savo vaikams aktyviai dalyvauti pamaldose ar tik švenčiantys sekmadienį. Nors katalikai netaikė sau šio vardo, bet pati “kovos”, “tikėjimo kovos” idėja nebuvo svetima. Ji kyla ne vien kaip atsakymas į ateistinį spaudimą, bet remiasi tvirtu krikščioniško gyvenimo, kaip nuolatinės dvasinės kovos, supratimu.
Visi tikinčiųjų drąsos ir tvirtumo pavyzdžiai aiškiai rodo, kad ateistinis persekiojimas, pasireiškęs visomis jam būdingomis formomis, nepajėgė sunaikinti žmogaus širdyje tikėjimo, išstumti jo ar pakeisti kuo nors kitu. Priešingai, atsijojo mažadvasius ir dar labiau užgrūdino tikruosius katalikus, kurie savo tikėjimą išpažino ne vien lūpomis, o visu gyvenimu.
Aktyvus tikėjimas. Persekiojimo metais Lietuvoje Katalikų Bažnyčioje išryškėjo dvi tendencijos. Viena skatino kuo aktyviau kovoti dėl savo teisių, kita linko į prisitaikymą. Visų pirma veikė baimė nukentėti dėl uolumo ir pozityvaus išsiskyrimo iš kitų. Dalis tikinčiųjų ir kunigų dėl to stengėsi neprasilenkti su ateistinės valdžios nurodymais, varžančiais Bažnyčios veiklą. Taip pat aktyvumą slopino patogaus gyvenimo siekimas. Įtaką darė ir KGB— saugumo pastangos visais galimais būdais nuslopinti gyvybingumo ugnelę Bažnyčios viduje. Dėl to visada buvo girdėti balsas tų, kurie ragino labiau “prisitaikyti” prie esamų sąlygų, pasyviai praktikuoti savo tikėjimą, nepykdyti ateistinės valdžios per dideliais reikalavimais.
Kita vertus, Bažnyčioje niekad neužgeso troškimas drąsiai ir ryžtingai kovoti dėl savo teisių, nepasitenkinti geto sąlygomis. Pogrindžio spauda stengėsi atskleisti tragiškus bendradarbiavimo su ateistine valdžia padarinius. Būtent dėl jo buvo stipriai ribojama vaikų katekizacija, kunigų seminarija, religinės literatūros leidyba, kunigų pastoracija, o auktualiausių Bažnyčios problemų sprendimas atsidūrė pasaulietiškos valdžios kontrolėje. Atsispirti ateistiniam persekiojimui buvo galima tik aktyviu tikėjimo praktikavimu. Tai gerai suprato sąmoningiausi Bažnyčios nariai. Jų požiūrį gerai atspindi beveik programiniai kun. S. Tamkevičiaus pamokslo žodžiai: “Šiandien kiekvienas privalome suprasti, giliai įsisąmoninti, kad mūsų tylėjimas, pasyvumas yra didelis nusikaltimas prieš tautą ir Bažnyčią. Tuo laiku, kai visas pragaras stoja prieš Katalikų Bažnyčią, kad ją sugriautų, kad Lietuvos žeme nebevaikščiotų tikintis žmogus, jei mes tylėtume ir nieko nedarytume, būtume bailiai, dezertyrai ir nusikaltėliai. Šiandieninė kunigo, tikinčio žmogaus pozicija turi būti didelis aktyvumas. Šiandien per maža vien melstis, per maža galvoti tik apie savo gyvenimą, mirtį ir laimingą amžinybę,—šiandien privalome matyti plačiai, savo širdimi apimti visus tautos ir Bažnyčios brolius bei seseris”.
Aktyvumas svarbus ne vien bažnytiniame, bet ir visuomeniniame gyvenime, būtina pasirinkti dorą ir blaivų gyvenimą. Sąmoningas katalikas turi būti atsakingas ne tik už save, bet ir už savo tautiečius. Bažnyčia ir tauta gali išlikti, jei jos vaikai nepasiduos pasyvumo ir neveiklumo pagundai. “LKB Kronika”, kiti pogrindžio leidiniai, taip pat Komitetas tikinčiųjų teisėms ginti ir atskiri kunigai bei pasauliečiai kaip tik ir siekė pažadinti tiek eilinių tikinčiųjų, tiek dvasininkų aktyvumą, paskatinti uoliai atlikti savo pareigas, nebijoti sunkumų ir aukos. Jų veikla nenuėjo veltui. Buvo ne tik pasiekta kai kurių valdžios nuolaidų religijai, bet svarbiausia išugdyta nauja susipratusių katalikų karta. Jų nebuvo daug, nes Bažnyčia pogrindžio sąlygomis nepajėgė visų pasiekti, tačiau aktyviai įsijungusieji į religinį judėjimą galėjo būti Evangelijos raugas pasaulyje. Iš tikrųjų “jaunimas, dalyvaudamas pogrindžio rekolekcijose, žygiuose į Šiluvą, stovėdamas drauge su kitais prie teismo durų, kur buvo teisiami sąžinės kaliniai, slapta skaitydami Kroniką, atvirai praktikuodami tikėjimą, perėjo tikrą pilietinę ir religinę mokyklą, kurios laisvieji Vakarai ir ateinačios kartos Lietuvoje galės tik pavydėti. Jaunimas, atvirai susidurdamas su persekiotojų niekšingumu ir persekiojamųjų heroizmu, suprato, kad tikėjimas yra vertybė, jei žmonės dėl jo rizikuoja, yra tardomi, teisiami, bet jo neišsižada.
Aktyviųjų narių dėka Lietuvos katalikai vis labiau tikėjimą suvokė kaip aktyvų dalyvavimą Bažnyčios gyvenime, nesitaikstymą su sąžinei prieštaraujančiais valdžios nurodymais, drąsų liudijimą kasdienybėje. Tai buvo labai teigiama įtaka, kuri krikščioniškam gyvenimui neleido sustabarėti ar visai užgesti.
Kun. Alfonsas Riškus, buv. Raudėnų parap. klebonas, Kempteno stovyklos kapelionas, 1948-1974 m. dėstęs tikybą Buberacho (Riss) gimnazijoje, Vokietijoje, mirė 1995 m. gruodžio 25 d. Palaidotas senosiose Buberacho katalikų kapinėse.