Spausdinti

KŪRĖJAI PASISAKO APIE GYVENIMĄ, LIKIMĄ

Alė Rūta

    Prieš 50 su viršum metų pradėti leisti “Varpai” literatūros almanachas. Okupacijos “Varpus” nuslopino, bet laisvoje Lietuvoje jie vėl pradėjo skambėti. Šiuo metu “Varpų” redakcija net leidžia knygas. Pereitų metų pabaigoje išėjo knyga apie “gyvenimą, likimą, kūrybą” kaip visa tai supranta menininkai kūrėjai. “Varpų” redaktorius žurnalistas Leonas Peleckis-Kaktavičius, taikliais klausimais užkalbindamas, išgavo įdomių pasisakymų-nuomonių ir visa tai sudėjo j 300 puslapių knygą. Poros tuzinų kultūrininkų, daugiausia rašytojų, mintys knygos turinį daro įdomiu pasiskaityti ir apmąstyti. Vieni sakosi tikį likimu, kiti mano, kad žmogus pats savo likimo kalvis, dar kiti įsitikinę, kad žmogaus charakteris apsprendžiąs ir jo likimą. Nuomonės įvairios, be to, kiekvienas nuėjęs skirtingą gyvenimo kelią. Skaitytojai ras ko nors įdomaus kiekvieno pasipasakojime.

    Daug minčių “išgriebia” iš poeto Bernardo Brazdžionio, apie jį patį ir apie jo bendralaikius rašytojus. Poetas atvirai išsisako apie savus nutikimus kultūros plotuose, apie naują požiūrį į poeziją ir apie jauniausius Lietuvos poetus.

    Rašytojas Kazys Jankauskas prisimena savo “lemtingas stotis”: nuo Šiaulių, kur buvo pirmasis “Varpų” redaktorius, iki kalėjimų, lagerių... ir vėl iki mylimiausios stoties — Šiaulių.

    Viktoras Katilius (“maištininkas”) daug pasakoja apie kitus rašytojus, užgriebdamas seniausius — Strazdą, Pietarį, iki pažintųjų jaunesnių. Knygos redaktorius taip apie jį užbaigia: “Nepalaužė didžiojo maištininko — Ibseno vaiko Viktoro Katiliaus nei nelaisvė, nei bloga linkintys žmogeliai. Jis vis toks pat smagaus būdo, laimingas ir kūrybingas”

    Julija Paltarokaitė-Šalkauskienė, menininkė-portretistė, ne tik drobėse, bet ir straipsniuose mėginusi “įspėti” savo vyro charakterį ir idėjas, pasakoja ir apie kitus kultūrininkus, kurie lankydavosi jų namuose.

    Bronys Raila, debiutavęs kaip poetas (1930), išsivystęs į daugelio žurnalistinių knygų autorių, įdomiai pasakoja apie savo veiklą “Lietuvos aide” bei plačią kultūrinę veiklą užsienyje — nuo Rozalimo iki Kalifornijos.

    Poetas Stasys Anglickis išlieja širdgėlą, išgyventą pedagoginėje ir autorinėje veikloje. Artimesnių ryšių turėjęs su Baliu Sruoga, Faustu Kirša, Butkų Juze, Ričardu Pakalniškiu.

    Jurgis Jankus: “Visi, kaip buvę, pasilikom Lietuvoj”... Kalba apie save ir daugumą išeivijos rašytojų, apie kūrybinį procesą ir kitką...

    Įdomūs ir Jono Avyžiaus pasisakymai. Tik juntamas sunkus jausmas santykiuose su išeiviais... “Nėra ko jiems bravūruoti savo nesutepta sąžine... visi mes vienos motinos Lietuvos vaikai, turintys daug ko pasimokyti iš istorijos...” Ir kitoje vietoje, kalbant apie partizanus: ...“prisiminus tūkstančius žuvusiųjų ir trečiąją jėgą, iš užsienio kursčiusią tarpusavio skerdynes..

    Savotiško likimo buvo rašytojas Vytautas Alantas, anot straipsnio apie jį, “tris kartus palaidotas” Atvira ir minorinė pirmosios Alantienės (Elenos Petrikaitės) nuotaika ir šilta, rašytojo atminimą skaidrinanti, antrosios Alantienės—Irenos.

    Sunku išvardinti visus. Vienas įdomesnių išsisakymų — Onos Stikliūtės-Šilėnienės, garsiųjų knygnešių atžalos. įdomiai ir teisingai ji nušviečia išeivijos gyvenimą. Taip pat originalus dailininko Bronislavo Rudžio požiūris į kūrybinę filosofiją ir technikinę meno išraišką. Net ir ši knyga pavadinta pagal Rudžio posakį — “baltas lapas — lyg altorius”

    Leonas Peleckis-Kaktavičius. Baltas lapas — lyg altorius. Gyvenimas. Likimas. Kūryba. Almanacho “Varpai” biblioteka Nr. 1. Spausdino “Rytas” Klaipėdoje 1995 m. Dailininkas Bronislavas Rudys. Viršelis — Žibunto Mikšio ofortas su knyga ir žvake. Redagavo Silvija Peleckienė ir Birutė Vėlyvytė. Kaina sutartinė.