Spausdinti

Aldona Rusekaitė

Akmuo

    Aš kaip sraigė šliaužiu nuo tavęs —
    Varnalėšos beprotiškai žydi.
    Ir ta forma. Ta lapo lemtis.
    Tas didumas. Ir mano skrydis
    Iš žemyn j žemai, į bedugnę:
    Tik šaknys — ir nieko daugiau.
    Ten mačiau ne likimą, ne kuprą,
    Ne ugnį —
    Ten tik akmenį žalią mačiau...

Rojaus sodai

    Mes palaidojom rojaus sodus.
    Aš buvau tik maža skurzdėlė,
    Tik šapelis po Viešpaties kojom,
    Tik akivaro juodo gėlė.
    Iš manęs biro sunkūs akmenys,
    Besileidžiančios saulės vėsa.
    Tu neatmeni, nieko neatmeni,
    Nes apgobus ryto šviesa
    Mus sūpavo ne rojaus drobėse.
    O angelo koja basa Smėly klimpo, klimpo ir klimpo...

♦♦♦♦♦♦♦♦♦

    Gyvenime, knyga pilkoji,
    Nuo tavo lapų pelenus pučia
    Tik vėjas lapkričio kažkur lyg groja,
    Lyg tylią sielos muziką girdžiu.

    Ir jau žinau — tai dieviška stiprybė...
    Ta muzika, ta paslaptis, vėlus ruduo...
    Kai pūsiu pelenus nuo savo knygos,
    Ne ašaros juos vilgys — tik sūrus vanduo...