Kun. Petras Linkevičius

     Dievo tauta — tai bendrija visų — tikinčių ir netikinčių. Visiems yra vietos šioje žemėje kurti gėrį, jį didinti. Prisikėlęs Kristus įpareigoja savo tautą tapti kartu ir mąstančia, ir veiklia tauta, sėjančia gėrį ir laimę. Jo tauta turi būti teisybės tauta, veikti už laimę ir gėrį — tokia, kuri naikintų neteisybę, nelaimes, skriaudas, prievartą, išnaudojimą ir viso to priežastis.

Konkurso vertinimo komisijos sekretorė Marija A. Jurkutė skaito protokolą.     J. Kuprio nuotr.

     NT — tai yra pirmasis ir tikras šaltinis Jėzaus asmeniui pažinti. Tačiau ta pažintis turi būti ne atsitiktinė, o kasdieninė. Jei taip nėra, tai Kristaus asmuo mums ir pasilieka tolimas, abstraktus. Mes Jį įsivaizduojame kaip per miglą, Jis mums blankus, negyvas, lyg mitas, lyg legenda... Mums kartais Kristus — tobulo žmogaus šabloniška figūra: didi, iškili asmenybė, idealus mokytojas, geras draugas, gailestingas gelbėtojas ir gydytojas, religijos genijus, idealistas socialinėj plotmėj ir pan...

    Ar utopija gyventi šiandien Evangelijos dvasia? Ar mums Evangelija — tai tik gražūs, jausmus pamaloninantieji pasakojimai? Ar tai tik romanas, pilnas tragikos ir romantikos? Ar tie šventadieniais išklausomi pamokslai ir “išklausomos mišios” — tai tik mūsų dvasiniam nuoboduliui prablaivyti ir nusiraminti, jog jau esi “pakeliui į dangų!?” O kas atgaivins tuos žodžius, kuriuos Kristus paskleidė? Kas gi yra ta “Dievo tauta”, dėl kurios Kristus žemėn atėjo?

    Dievas slepiasi kiekviename: ir netikinčio širdyje yra įdiegta originali Dievo, dieviškumo, gėrio, meilės samprata. O jeigu jis “mūsiškai” netiki, tai ne jo klauskim, o savęs. Krikščionio uždavinys yra mylėti ne “kiemo meile”, t.y. mylėti ne tik šeimos ar bendruomenės narius, o mylėti kiekvieną sutiktąjį. Nušluostyti kiekvieną skausmo ašarą ir čia pat imtis naikinti tos ašaros priežastis. Mylėti — tai ne “nesikišti, kur nereikia”, “kur tavęs neliečia”, o atvirkščiai: stebėti kur, kam ir kada galiu padėti.

    Tasai kryptingas tikslas, apie kurį kalba Tejaras de Šardenas, — tai meilė, kuri nėra įgyjama visam laikui: ji privalo būti nuolat patikrinama, bendraujant su kitais. Kai jau aš nebesijaučiu įpareigotas tą meilę patikrinti, jaučiuosi “mylįs” — tai ženklas, jog tą meilę esu praradęs.

    Krikščionybė, siekdama turėti pasauliui įtakos, privalo netoleruoti pasyvumo ir susvetimėjimo. Krikščionis privalo netoleruoti blogio, o jį atakuoti, nepasilikti ignorancijoj (“proto mažutėliais”). Jeigu krikščionijos saviraiška nepasikeis aktyvios gėrio kūrybos, gėrio gausinimo linkme, tai krikščionybė ir neišsiskleis, kaip skleidėsi pirmaisiais amžiais. Pesimizmą ir individualizmą privalo išstumti kolektyvinis, drąsus ir realus optimizmas. Visi Bažnyčios keliai veda į dangų. Bažnyčia tęsia pasaulyje tą perversmą, kuris anuomet buvo papiktinimas žydams, skandalas pagonims. Bažnyčia kelia nerimą žmonijos buvime, ji žmoniją skaldo. Savo mokslu Bažnyčia ardo senąsias žmonijos pažiūras į būtį. Bažnyčia lenkia žmoniją Dievop, ji kelia reikalavimus naujam gyvenimui, naujam žmogui.

    Aišku, jog Bažnyčios persekiojimas šiandien neatskleidžia nieko naujo — tai tik Kristaus persekiojimų tęsinys. “Jei mane persekiojo — persekios ir jus”. Ir Kristus, siųsdamas apaštalus į pasaulį, įspėjo saugotis žmonių niekšybės: “Aš jus siunčiu kaip avis tarp vilkų. Būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai. Saugokitės žmonių, nes jie jus parduos... Jūs būsite nekenčiami dėl mano vardo”. Krikščionis turi nesistebėti, kad Bažnyčia persekiojama. Priešingai —jis turi susimąstyti, kai nėra persekiojamas. Tai gali būti ženklas, kad jis tiek prisitaikęs prie pasaulio gyvenimo būdo, jog laiko jį savu, yra pamilęs šią tikrovę, siekdamas joje pasilikti... Bažnyčia, pirkdama sau ramybę už nuolaidas, nukrypsta nuo misijos. Ji išsigema ir pasmerkta žūti.

    Krikščionis privalo nešti Kristų į visuomenę, jis turi būti “kristinės” meilės nešėju. Dievažmogiškoji pilnybė niekuomet negali tilpti tik viename asmenyje, todėl suprantame, kodėl krikščionis negali pasilikti savo individualizme, kaip “geras” krikščionis. Šis jo gerumas privalo skleisti ir išsiskleisti į aplinką kuo plačiau ir ryškiau. Jeigu taip nėra, tenka suabejoti, ar iš viso jis kuo nors skiriasi nuo tų, kurie Kristaus netiki.

    Religija yra pilnutinė Dievo ir žmogaus santykių išraiška. Todėl religija turi reikštis tikėjimo gyvenimu. Išviršinės religinės formos liturginiu gyvenimu yra tik tikėjimo išraiška. Jeigu šios formos atitrauktos nuo konkrečios veiklos, krikščioniškos saviraiškos, tai jos neturi vertės. Dar daugiau: šios formos virsta negyvomis tūtelėmis ir iškreipia Kristaus mokslo prasmę. Išviršiniai krikščioniški ženklai, išoriniai religiniai veiksmai dar anaiptol nepasako, jog žmogus gyvena tikėjimu.

    Kristus aiškiai pasmerkė tokį išviršinį religijos pobūdį. Jis sako, jog fariziejai kalba ilgas maldas, o “ryja našlių namus”, duoda dešimtinę iš “krapų ir kmynų”, o pamiršta teisingumą, atsakomybę ir pasigailėjimą bei ištikimybę. Fariziejai yra tie, kurie “iškošia uodą”, o praryja kupranugarį”. Fariziejus apsikuopia, kad žėrėtų iš viršaus, o vidumi yra pilnas plėšrumo ir nešvarumo...