Spausdinti

TERESĖ PABERALIENĖ

     Žiemos vakaras, nutilo gatvių triukšmas, žmonių balsai. Baigėsi trumpa žiemos diena, o sutemos tarsi kriste užkrito ant pritilusio miesto, upės, tolumoje dunksančių miškų. Štai mėnulio pilnatis, jau gerokai dangumi palypėjusi, — žalsvoje šviesoje paskandino pasaulį, sidabru papuošė šarmotus medžius. Taip skaidru ir balta aplinkui, taip nuostabiai balta!..

     Einu pas kaimynę senutę, nuolatinę savo pasivaiksčiojimų draugę, tokią vienišą ir kartu tokią šviesią ją supančiame Tamsos pasaulyje. Lėtai žengiu per girgždantį sniegą ir mąstau... Koks gražus Kūrėjo pasaulis, o tiek daug jame skausmo, nevilties ir liūdesio! Žmogus žemėje turbūt niekada nesijaučia laimingas — turtingas jis ar vargšas, sėkmė kloja jo kelius ar graužia nuolatinis rūpestis dėl kasdieninės duonos. Liūdesys gatve praeinančių veiduose, liūdesys žvelgiąs pro daugiaaukščių betoninių dėžučių langus... Liūdesys, tarsi šydas gaubiąs pasaulį, besišiepiąs pro kurtinantį muzikos trenksmą, aistrų šėlsmą, dūžtančią minutės laimę, norą užsimiršti alkoholyje ir narkotikuose. .. Kas begali paguosti žmogų, žmoniją? Veltui pro karus, kraują ir ašaras šaukiama:

     — Ateikite!..

     Deja, žmonija akla ir kurčia, nemato, negirdi...

     Ak, Mieloji, Tu tikriausiai seniai manęs lauki savo mažame kambarėlyje! Žinau, kad esi pavargusi, kad kaulus šiandieną daugiau gelia, kad už langų — labai šalta! Eikime pasigrožėti žiemos naktimi, pakvėpuoti tyru, gaiviu oru! Renkis savo pilkuosius senus kailinaičius, riškis “sibirietišką” skarą! Juk sakei, kad tiek daug ir tokio balto sniego nematei nuo tremties Sibire laikų! Palauk, palauk — kas dar čia?.. Vėl verkei, vėl akys paraudusios? Ar girtuoklis žentas vėl triukšmavo, plūdosi? O gal dukra grubiais žodžiais širdį užgavo?.. Aa! Anūkėlės vyras savaitę girtuokliauja, pinigai baigėsi, o dvi mažytės proanūkės alkanos? Ir Tavo pensija antai seniai išseko? Nebeturi ko duoti pieneliui mažytėms? Štai kodėl seniai ataušusį nebalintų makaronų sriubos lėkštė ant stalelio! Tu vėl nevalgiusi... Niekaip nesuprantu, kaip kuklios Tavo pensijos tiems visiems girtuokliams ir tinginiams pakanka! Sakai, dar dvi mažytės iš jos maitinasi?.. Taigi... O Tu savųjų net neišbari, net blogo žodžio apie juos iš Tavo lūpų nesu girdėjusi!.. Suprantu... Svetimas ir nepriimtinas Tavo širdžiai šis Tave supantis pasaulis, bet juk mudvi visvien jo nepakeisime... Ar ne tiesa? Geriau pabėkime į žvainią žiemos naktį: pasvajokime, širdis atgaivinkime!..

     Pagaliau lėtai žengiame paupiu, per užsnigtą pievą. Koks gražumėlis aplink tikras stebuklas! Kokia nesudrumsta harmonija, rimtis, ramybė! Galbūt tai toks buvo pirmapradis pasaulis, nesuterštas nuodėmės? Jokio šios žemės didiko menėse nepamatysi tiek aukso, sidabro ir deimantų, kiek pažėrė mums po kojų kalėdinė naktis! Ir visa tai veltui, visa dovanai Kūrėjo duota! Tik žvelk ir grožėkis! Ko gi mudviem stinga šioje Grožio ir Ramybės viešpatijoje?! Juk ir laimės akimirką patirti nedaug tereikia: sušalus — stiklinės karštos arbatos, išalkus — duonos riekelės, širdies atgaivai — vieno gero žodžio, šilto rankos paspaudimo. Tik, aišku, ir laimei pajusti yra viena sąlyga: reikia labai išalkti, labai sušalti, būti labai vienišam... Taigi — laimė — vargšų privilegi-ja!...

     Štai mes jau ant aukštai iškelto tilto per Nėrį! Atsidūrėme kažkur erdvėje virš žemės, tarsi apglėbtos dangaus skliauto. Tik pažvelk— kokia nuostabi panorama atsivėrė mūsų akims! Slėnyje žiburiuoja, šviesomis blyksi pasirėdęs miestas, pietuose tylūs miega šarmoti pušynai, sidabriniam rūke skęsta neužmatomi toliai! Begalinė tyla, tik žemai po kojomis su ledais kažką paslaptingai kužda neužšalusi upės vaga. O kiek žvaigždžių! Kaip viliojančiai jos mirga aukštybėse — tarsi kviestų... Dievulėliau, kokios mes mažos, kokios menkos po tais spindinčiais, nežinomais pasauliais, keliaujančiais kosmoso platybėse!

     Nejauti, kad stebiu Tave iš šalies? Įsisvajojai, į bekraštes tolumas įsižiūrėjusi... Kokia Tu dar liekna ir tiesi — nesakyčiau, kad aštuntą dešimtį įpusėjai! Iš po skaros sidabrinių plaukų sruoga, o veidas kažkoks nepaprastas, įdvasintas, švytintis visomis raukšlelėmis... Matau — nusimovusi pirštines, rankas iškeli aukštyn, šypsaisi... Sakai, delnus žvaigždžių šviesoje pasišildyti nori?.. Tavo rankos baltos ir švelnios, bet aš žinau, kokios jos tvirtos, Sibiro tremties takais du mažamečius vaikus išnešusios, anūkus išauginusios! Sakai, kad jau vis dažniau ir dažniau pagalvoji apie mirtį, apie gyvenimo ataskaitą prie Aukščiausiojo Sosto... O man rodosi, kad Tu nemirsi! Taip, kaip šiąnakt, eisi ir eisi spindinčiu baltu taku ir net nepajusi, kada peržengsi Ribą... Sakai — bijaisi, kad, atėjus prie Sosto, Tavo rankos bus visai tuščios? Nebijok! Jos visuomet buvo pilnos gerumo ir meilės, kuriuos dalinai visiems sutiktiems savo kelionėje. Visuomet turėjai kuo pasidalyti su kiekvienu, dar neturtingesniu už Tave, todėl ir Tavo skurdas buvo turtingas... Nesirūpink ir neliūdėk, kad vaikai ir anūkai jau ne Tavo vertybių matu savo gyvenimus matuoja: gerumo grūdelis, kurį įdėjai į jų delnus, išaugs į didelį medį, kurio šakos skleis atgaivą ir meilę ateinantiems... Juk gerumas ir meilė nedingsta net ir šioje žemėje — sugrįžta atgal kitiems... O Ten, kur Tu galų gale nukeliausi, tikrai bus nušluostyta kiekviena Tavo ašara!

     Šąla. Kažkur atsidūsta po ledu upė, subraška skildamas ledas ir vėl — tyla! Šypsodamasi klausi, argi man niekada nebuvo liūdna? Pati gerai žinai, kad buvo... Liūdesys, deja, lydėjo mane nuo pat ankstyvos vaikystės... Kai tėvelį Vorkutos lageriai “prarijo”, kai po metų vėlyvą rudenį motulę į Alantos kalnelį gervės nuklykė, nulydėjo, kai iš paskos ir seneliai amžinam poilsiui atgulė... Liūdna būdavo, kai pavargusi grįždavau į tuščią, nejaukų bendrabučio kambarėlį studentiškų atostogų metais, o draugės tuo tarpu pas savąsias mamas atostogaudavo... Tuomet sau viena kartodavau žodžius, kadaise po mamos laidotuvių klasės auklėtojos ištartus:

     —    Neliūdėk, vaikuti, viskas praeis!..

     —    Neliūdėk, viskas praeis, — Kauno Įgulos bažnyčios tamsiame kamputyje įsispraudusi klausydavausi žodžių, sklindančių iš aukštų skliautų tylos... Bėgo laikas, tapau gydytoja. Šį stebuklingą žodį kartodavau savo ligoniams, kai jiems atrodydavo, kad ši kančių diena niekados nesibaigs... Sekdama paskui laike tirpstančius gyvenimo mėnesius, metus, dešimtmečius vis labiau suvokdavau, kad viskas šioje žemėje iš tikrųjų labai greitai praeina, baigiasi. Kokia trapi žmogaus būtis, vis daugiau pajusdavau, kai karstą po karsto — visus artimuosius priglaudė Alantos kalnelio žemė, kai paliko vyras, iškeliavęs pas Viešpatį... Ir štai, palypėjusi ant vakarėjančios saulės nušviestos savo gyvenimo aukštumėlės, supratau, kam reikėjo visų tų netekčių, skausmo, kančių! Žmogus nepatyręs skausmo, nelaimių, vargų ar galėtų suprasti svetimą kančią ir liūdesį, vargu ar mokėtų kitą suraminti, paguosti, vargu... Taigi reikėjo pačiai metus praleisti ligonio lovoje, kad sužinočiau, kaip nekantriai rytais palatoje ligoniai laukia gydytojo, kaip trokšta išgirsti iš jo lūpų nors vieną raminantį šiltą žodį! Tik tada supratau, kaip greitai perprantamas melas, vos švystelėjęs medikų veiduose, kaip skaudu, kada baltu chalatu vilkintis žmogus abejingas tavo likimui ir tavo kančiai... Taip, taip! Tapti geresniu, sugebančiu ir paguosti, ir atleisti, ir nukęsti galima tik praėjus gyvenimo mokyklą, tegul ir skaudžią...

    Sakai, kad šaltukas nugarą glostinėja, veidą gnaibo? Gerai, keliausime namučių linkui. Užsuksime pas mane, arbatos stikline pasišildysime... Štai ir tapo lengviau! Žiemos nakties glėbyje tilo mažyčiai mudviejų kasdieniniai vargai ir rūpesčiai. Štai, kyla vėjelis, gal pūga, užgrojusi visomis savo fleitomis, ryt-poryt užpustys mūsų takelį. Bet mes vis vien ateisime čia ir ryt, ir poryt, ir taip visuomet, kai turėsime laisvą valandėlę... Paskui — ateis pavasaris, upėje išplauks ledai, sužaliuos pieva, pakrantės krūmuose vėl giedos lakštingala...

    Bėgs vėl laikas, ateis ir praeis vasara ir ruduo... Tiesa... Galbūt vieną tokį vakarą mes čia jau nebeateisime... Bet argi verta dėl to šįvakar krimstis? Juk taip turi būti, taip visuomet žemėje būna! Gal kada nors vaikščios čia kiti, panašūs į mus, gėrėsis gamtos grožiu... O mes su Tavimi guosime ir drąsinsime juos jau iš didžiosios Viešpaties Tylos... Argi ne taip, Mieloji?.. Tapo taip lengva, taip gera, iki soties atsigėrus tyro, gaivaus žiemos oro. Sakytume, nusimaudėme dvasia ir kūnu iš aukštybių srūvančioje Viešpaties Ramybėje.