Spausdinti

Kun. Aug. Steigvilas

     Šv. Tėvas Jonas Paulius II mus kviečia kurti naują krikščionišką kultūrą. Pavyzdžiu gali būti pirmųjų amžių krikščionių gyvenimas, kurį sutrauktai aprašo šv. Lukas Apaštalų Darbų knygoje: “Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų” (Apd 2,42).

     Šią gyvenimo formą galima pritaikyti ir mūsų laikams, kurie siekia to paties idealo — “Visa atnaujinti Kristuje” pagal popiežiaus Pijaus X šūkį. Kristus privalo būti atsinaujinimo centre, kuriant naują krikščionišką kultūrą.

     Kristus mums paliko savo dievišką mokslą, užrašytą evangelijų knygose, Kristus pasiliko Eucharistijoje, Kristus veikia per savo įsteigtą Bažnyčią, kurios galva yra Jis, o mes, visi krikščionys, esame Jo mistinio kūno nariai, sujungti su Kristumi ir tarp savęs.

     Sekant šiuo idealu, krikščioniška kultūra turi remtis evangelijose išdėstytu Kristaus mokslu, Eucharistijos priėmimu ir visos Bažnyčios apaštališku veikimu pagal bažnytinės hierarchijos gaires, jungiantis bendroje maldoje.

1. Evangelijos įgyvendinimas

     Pirmiausia turime stengtis įgyvendinti evangelijose nurodytus Kristaus patarimus, pagal kuriuos privalome tvarkyti savo gyvenimą. Antanas Maceina yra pasakęs, kad “užtektų įgyvendinti Kristaus Kalno pamokslo palaiminimus, norint sukurti naują kultūrą". Šią tiesą patvirtino ir žymus teologas Garigou La Grange, kad užtenka įgyvendinti Kristaus paskelbtą Kalno pamokslą, norint tapti šventais.

     Kristus savo Kalno pamoksle nurodo tą naują kelią, kuris yra Dievo valios vykdymas, paremtas nauju meilės įstatymu. Paskutinės Vakarienės metu Kristus paliko savo naują įstatymą, kad mylėtume vieni kitus, kaip Jis mus myli, nes iš to kiti pažins, kad mes esame Jo mokiniai, tikri krikščionys.

     Kristus savo gyvu pavyzdžiu parodė, kaip mes turime vieni kitus mylėti: “Jis perėjo visą kraštą, darydamas gera ir mokydamas” — buvo Jo gyvenimo programa. Mylėti savo artimą reiškia jam padėti ir jį pamokyti gera daryti. Paskutinės Vakarienės metu Kristus savo pavyzdžiu tai parodė labai aiškiai. Jis, būdamas Mokytojas, plovė apaštalams kojas, primindamas, kad ir mes turime panašiai daryti — padėti kitiems.

2.    Eucharistija — meilės sakramentas

     Kristus, pažindamas mūsų žmogišką silpnumą, paliko mums savo meilės sakramentą — Eucharistiją, kad mes galėtume iš jos semtis jėgų vykdyti Jo meilės įstatymą ir tokiu būdu kurti naują krikščionišką kultūrą.

     Eucharistijos sakramente Kristus mums paliko didžiausią dovaną — Jis mums save dovanojo, kaip gyvenimo duoną, kad galėtume turėti gyvenimą ir turėti apsčiai, kad galėtume įvykdyti Dievo valią ir gauti Kristaus palaiminimus, pažadėtus Kalno pamoksle.

     Jėzus kartą pasakė: “Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir kaip norėčiau, kad ji jau liepsnotų” (Lk 12,49). Šventąja Eucharistija Kristus žiebia ugnį žmonių širdyse. Juk Jis yra meilės liepsna ir trokšta įžiebti tos meilės liepsną visų tikinčiųjų širdyse, kad ji sukurtų naują meilės kultūrą mūsų aplinkoje.

3.    Bažnyčios triguba misija

     Kristus įsteigė savo Bažnyčią, kurios matomąja galva išrinko šv. Petrą, pirmąjį popiežių, ir pašventino apaštalus, kad jie mokytų visas tautas ir visus vestų išganymo keliu. Šv. Petro įpėdiniai popiežiai ir apaštalų įpėdiniai vyskupai atlieka trigubą misiją: skleidžia Kristaus mokslą per savo kunigus, pašventina tikinčiuosius, teikdami sakramentus, ir rodo kelią į išganymą.

     Tikinčiųjų šventa pareiga klausyti jų skelbiamo Kristaus mokslo, su meile ir pagarba priimti sakramentus ir uoliai vykdyti vyskupų patarimus bei nurodymus tikėjimo ir moralės srityse.

4. Nuoširdi malda

     Kad tikintieji galėtų įvykdyti evangelijos skelbiamas tiesas, pamaldžiai priimti sakramentus ir su tikra pagarba vykdyti ganytojų nurodymus, reikalinga nuoširdi ir pastovi malda, nes tik malda mes gauname Šventosios Dvasios proto apšvietimus ir valios sustiprinimą. Tik tokiu būdu galima vykdyti Dievo valią, pildyti meilės įsakymą, tinkamai priimti sakramentus ir priimti ganytojų dvasinius patarimus bei nurodymus.

     Tik apsišarvavę gyvu Dievo žodžių vykdymu, pasimaitinę Eucharistijos gyvenimo duona, susistiprinę nuoširdžia malda, vadovaujami savo ganytojų, mes galėsime sukurti naują krikščionybės kultūrą, kuri taip reikalinga mūsų laikams.

     Krikščioniškos kultūros augimas ir brendimas priklauso nuo kiekvieno iš mūsų, kaip mes atsakome į Kristaus žodžius: “Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, — jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta” (Jn 15,7). Kitoje vietoje Kristus mums užtikrina: “Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti” (Jn 15,5).

     Pasilikimas su Kristumi yra mūsų apaštalavimo raktas. Tada pats Kristus veikia su mumis ir per mus, kaip vynmedžio šakelės, kurios pasilieka susijungusios su vynmedžiu, auga, žydi ir, atėjus laikui, neša gausių vaisių.

     Kaip pasilikti su Kristumi? Atsakymą duoda pats Kristus: “Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku Jo meilėje” (Jn 15,10)

     Kristus mums kalba labai aiškiai: “Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų, — kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, Jis visa jums duotų. Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti” (Jn 15, 16-17).

     Tuos žodžius galima rasti Evangelijoje pagal šv. Joną, baigiamoje dalyje. Mes gal atsimename kaip tik tuos žodžius, kuriuos Jėzus ir pasakė apaštalui Tomui, kai jis nebuvo kartu su kitais apaštalais tada, kai prisikėlęs Viešpats pasirodė savo apaštalams. O vėliau, kai Tomas jau buvo su jais, jie jam pasakė: “Mes matėme Viešpatį!” Kadangi jis negalėjo tuo tikėti, nustebęs jiems pareiškė: “Jeigu aš nematysiu vinių dūrio jo rankose... — netikėsiu” (Jn 20,25).