Spausdinti

Kun. Lionginas Virbalas SJ

Krikščioniškas požiūris į kančią

     Krikščionybė, kurios simboliu tapo mirties įrankis — kryžius, negali nutylėti kančios. Tai vienas svarbiausiųjų žmogaus gyvenime klausimų. Įsikūnijęs Dievo Sūnus nauja šviesa apšviečia kančios problemą. Jis nusižemino tapdamas klusnus iki mirties ir tuo parodė didžiausią meilę žmogui. Savo kančia ir ant kryžiaus pralietu krauju Kristus atpirko pasaulį. Visas jo gyvenimas buvo nukreiptas į šį tikslą. Jėzaus mirtis ir prisikėlimas yra Naujojo Testamento centras ir pagrindas. Tik šie įvykiai padeda suprasti Kristaus pasiuntinybę žemėje ir jo mokslą. Savo ruožtu Jėzus skatino mokinius imti savo kryžių ir jį sekti, nesaugoti savo gyvybės šiame pasaulyje, o būti dirvoje mirštančiu ir gausius vaisius nešančiu grūdu. Persekiojimas, patirtas dėl Jėzaus, įtrauktas į palaiminimų tarpą.

     Nenuostabu, kad krikščionių gyvenime nuo pat pradžios tokią svarbią vietą užima auka ir marinimasis. Juk tikintieji buvo pakrikštyti Jėzaus mirtyje ir taip gavo naują gyvybę. Ne tik istorinės sąlygos — krikščionybei priešiškų Romos imperatorių persekiojimai, bet daug labiau troškimas būti panašiems į savo Viešpatį ir Mokytoją ženklino kankinių erą. Kankiniai — tai žmonės, kurie tobulai sekė bei liudijo Kristų ir taip parodė savo meilę. IIVatikano Susirinkimo dogminė konstitucija apie Bažnyčią pažymi, kad “kai kurie krikščionys jau nuo pirmųjų laikų buvo pašaukti ir visuomet bus šaukiami duoti šį aukščiausios meilės liudijimą visų, ypač persekiotojų, akivaizdoje”. Teiginys, kad tikintieji visada bus šaukiami liudyti Kristų kankinyste, remiasi ne istorine tikimybe, o pačia krikščionybės esme. Kankinystė yra neatskiriama krikščionybės dalis.

Kančia ateistinio persekiojimo metu Lietuvoje

     Visais laikais kančios tema buvo ypač aktuali persekiojamiems krikščionims. Jiems tai buvo ne teorinis svarstymas, o gyvenimo tikrovė. Moderniajame pasaulyje vis labiau pabrėžiamas tikėjimo džiaugsmas ir vengiama kalbėti apie skausmą, kančią ir auką, tačiau Lietuvos tikintiesiems, patyrusiems skaudžią dalią, šie žodžiai nebuvo tolimi. Juos bene dažniausiai galima išgirsti iš jų lūpų. Sąžinės kaliniai jautė, kad tuomet buvo metas, kai jie “turi eiti ne su triumfuojančiu, bet su kenčiančiu Kristumi”. Šis triumfo ir kančios išskyrimas nėra be pagrindo. Mistinio Kristaus Kūno nariai, gyvenantys laike, patiria tai, ką išgyveno jo Galva ir vienais laiko momentais gali jaustis artimesni kenčiančiam, kitais — triumfuojančiam Kristui. Kančios akcentavimas gali atrodyti perdėtas, bet jį pateisina ypatingas laikotarpis, kuriuo Lietuvos tikintiesiems buvo lemta gyventi. Tuo metu, kai tikėjimui gresia pavojus, krikščionys turi jausti ypatingą atsakomybę. Todėl ir aukos tema įgijo tokią didelę reikšmę. “Gyvename lemtingą amžiaus metą, kada joks krikščionis neturi teisės ne tik prekiauti savo sąžine, bet ir naudotis gyvenimo malonumais. Esame pašaukti aukai ir degimui naktyje ir tokie turime pasilikti, kol naktis nesibaigs, nes kitaip — laikinoji naktis mums po mirties gali pavirsti amžinąja naktimi”.

     Persekiojamiems tikintiesiems kančia turi vertę tik dėl to, kad ir Kristus buvo ją pasiėmęs. Kenčiantis Išganytojas yra pavyzdys ir paskatinimas: “Kristus buvo kankinamas. Mes irgi pakentėsime dėl Kristaus”. Sunkumai, bausmės, paniekinimai priimami vienybėje su Kristumi, jungiantis prie jo kryžiaus aukos: “Didžiausia paguoda, tai savo mažą auką sujungti su Kristaus didžiąja auka ir turėti nuolankią viltį, jog Viešpats priims”. Krikščionis su Kristumi ypač vienija tai, kad ir jie kenčia nekaltai. Reikšminga, kad po sąžinės kalinio teismo ir neteisingo nuosprendžio jo bičiuliai eina į Aušros Vartus “sudėti ant altoriaus dar vieną nuoskaudą, padarytą tiesai”.

     Kančia bei auka kyla iš meilės ir drauge yra tos meilės išraiška. Kai Dievo sūnus iš meilės tapo žmogumi ir mirė ant kryžiaus, taip kiekvienas krikščionis tikrai myli tik tada, kai neišsigąsta aukos ir sunkumų: “Kur nėra aukos, ten nėra ir meilės”. Tiek kunigai, vienuolės, tiek eiliniai pasauliečiai išreiškia panašias mintis. Tai rodo, jog didelė katalikų dalis kančią suprato ir priėmė kaip įsijungimą į Kristaus auką ir jos pratęsimą.

     Kaip pirmaisiais krikščionybės amžiais, taip ir ateistinio persekiojimo metu kankinių kančios ir kraujas stiprina tikėjimą. Jauno kunigo V. Jaugelio laidotuvės “LKB Kronikai” yra ne tik rekolekcijų, bet tiesiog triumfo dienos. Su pirmųjų amžių kankiniais Lietuvos tikinčiuosius jungia dar vienas bruožas. Jie ne tik nevengia skausmingos aukos, bet ją vertina labiau už visa kita ir džiaugsmingai priima: “Jeigu būdami kaliniai nuosekliai vykdome

     Kristaus Testamentą, tada mūsų gyvenimas ir čia yra prasmingas, o laikas būnant kaliniu ar tremtiniu ne tik neprarastas, bet gražiausiai pasitarnauja dvasiniam atgimimui. Nesvarbu, ar mes esame už grotų ar spygliuotų vielų, tremtyje ar kur kitur. Svarbu, kad galime kentėti ir aukotis, todėl džiaukimės ir būkime linksmi”.

     Tokių pavyzdžių buvo ne vienas: kunigas atsisako vaistų skausmui sumažinti, atgailaudamas už klystančius tautiečius; teisiamasis prašo nemažinti jam bausmės, nors dėl blogos sveikatos nebesitiki gyvas išeiti iš kalėjimo. Ne veltui “LKB Kronikos” aprašymai palyginami su gražiausiais pirmųjų amžių kankinių aktų tekstais.

     Nuolatinis kančios ir aukos priminimas visai nesugniuždo tikinčiųjų. Priešingai, teikia stiprybės ir dvasinio džiaugsmo. Ir ne vien dėl atlyginimo amžinybėje. Jau šioje žemėje “vargai tampa lengvi krikščioniui, kuris nuoširdžiai myli Jėzų ir drauge su juo neša kryžių. Juk vien tik mes patiriame, kad nešti su Jėzumi savo kryžių yra laimė, pasaulis jos nepažįsta”. Tvirtas krikščioniškas kančios supratimas padėjo ramiai ją priimti. Daugiausia nukentėjusieji spinduliuoja giedrumu, ramumu ir kitus ragina nebijoti sunkumų. Jau pasibaigus persekiojimo laikotarpiui, aktyviausiai kovoję dėl tikėjimo laisvės ir patyrę skaudžiausių išbandymų galėjo pasakyti: “Šiandien mes dėkojame Dievui už tai, kad dauguma mūsų tautiečių persekiojimą priėmė giliai krikščioniška dvasia”.

     Žmogaus prigimčiai kančia nėra savaime suprantamas ir lengvas dalykas. Jėzus Alyvų sode meldžia Tėvą, kad, jei galima, tegul jį aplenkia “toji valanda”. Persekiojamiems krikščionims kančia taip pat nėra savęs kankinimo ar keisto pasitenkinimo objektas. Pati kova dėl tikėjimo laisvės reiškė norą pasiekti tokią padėtį, kai gyvenimas pagal sąžinės ir tikėjimo reikalavimus nebekels kasdienės kančios, nebebus skaudus išbandymas tikintiesiems. “LKB Kronika” tiesiog ir vadinama “skriaudžiamo žmogaus pagalvos šauksmu”. Todėl ir maldoje buvo dažnai kartojama: “Tepraeina greičiau ta kančios taurė pro mūsų tautą”.

Kančios vertė

     Kančia ir patirti išbandymai Lietuvos tikintiesiems nebuvo beverčiai. Visų pirma jie vienijo su Kristumi, jo atperkančia auka, papildė tai, “ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia”. Šitaip tikintieji tapo tikrais Kristaus mokiniais, vertais jo sekėjais. Katalikai buvo tvirtai įsitikinę, kad kiekviena auka gali prisidėti prie atperkančios Išganymo kančios. Jie drąsiai sutiko iškęsti viską, kad tik “laimėtų bent vieną sielą”. Savo gyvenimą jie aukojo kaip permaldavimą už tautiečių nuodėmes, kaip atleidimo prašymą už jų kaltes. Todėl suprantama, kad jiems “laikas, praleistas už grotų ar spygliuotų vielų, nėra prarastas, bet gražiausiai pasitarnaus dvasiniam atgimimui”. Tikintieji labiausiai troško ir tikėjosi šio dvasinio tautos atgimimo. Tam buvo skirtos ir jų aukos. Tvirtas įsitikinimas, kad kentėjusiųjų ir žuvusiųjų už tiesą, meilę Kristui ir jo Bažnyčiai, “kiekvienas pralietas kraujo lašas bus ta Dievo palaiminta sėkla iš kurios vėl dygs nauji jaunosios kartos daigai”, kad tie daigai sužaliuos ir “subrandins naujus Bažnyčios ir tautos vaisius”, padėjo ištverti didžiausius išbandymus ir davė ryžto aukotis.

     Palaiminga kentejimų įtaka pasireiškė tautos gyvenime. Jei kas atlikta, jei kuo galima didžiuotis — pasiekta vien tik dėka tų, kurie nepabūgo aukotis. Pasikeitimus į gera, laimėjimus kovoje dėl Bažnyčios ir tikėjimo laisvės atnešė tiktai sudėtos aukos.

     “LKB Kronika” kiekvieno numerio pabaigoje išvardydavo suimtus ar ištremtus tautiečius, skaitytojui primindama, jog “jie neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!” Žmonės, kurie ateistinio persekiojimo sąlygomis aukojosi, kalėjo, buvo persekiojami ir žeminami, kad kiti galėtų laisvai gyventi ir tikėti, iš tikrųjų buvo iššūkis ne tik pačiai ateistinei visuomenei, bet ir laisvajam pasauliui. Visur, kur viešpatavo laimės, savęs realizavimo ir įprasminimo siekis, nebuvo lengva priimti pasiaukojimo idėją. Tik tikėjimas, kuris įžvelgia toliau ir giliau už matomą tikrovę, galėjo atverti naujus horizontus, galėjo padėti išlikti laisvai dvasiai net ir kalėjimų vienutėse, atskleidė paslaptingą kančios vertę.

     Persekiojimus patyrusių ir krikščioniškai juos priėmusių tikinčiųjų auką įvertino popiežius Jonas Paulius II. Apaštaliniame laiške Lietuvos vyskupams Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejaus proga jis rašė: “Per juos Šventoji Dvasia kalbėjo ir kalba jūsų bendruomenei ir visai šventajai Katalikų Bažnyčiai. Jų kryžius, kurį priėmė vienydamiesi su atperkančiąja Kristaus kančia, tapo malonės ir šventumo versme. Tai išpažinėjų ir kankinių rinktiniai būriai, už kuriuos šiandien jūš su teisėtu džiaugsmu ir pasididžiavimu dėkojate Viešpačiui. Raginu jus ir jūsų tikinčiuosius mokytis iš jų šviesaus pavyzdžio”. O apaštalinio vizito į Lietuvą metu šv. Mišiose prie Kryžių kalno popiežius sakė: “Kryžiaus lemtis kliuvo daugeliui jūsų tautiečių. Jiems nukryžiuotasis Kristus buvo neišsenkantis dvasios jėgų šaltinis išvežimų ir mirties nuosprendžių akimirkomis. Kryžius visai Tautai ir Bažnyčiai tapo Apvaizdos dovanota palaimos versme, žmonių susitaikymo ženklu. Jis įprasmino kančią, ligą, skausmą. Kaip praeityje, taip šiandien Kryžius ir toliau lydi žmogaus gyvenimą”. Taigi Lietuvos tikinčiųjų auka, sudėta dėl tikėjimo į Kristų, nėra tik vienos tautos paveldas. Pasaulį apimančioje Katalikų Bažnyčioje ji įgyja visuotinę reikšmę, nors pirmiausia yra persekiojamus iškentusios tautos pasididžiavimo ir stiprybės šaltinis.