Danutė Bindokienė

     Teologai gali diskutuoti, polemizuoti, rašyti ilgiausius straipsnius, mėgindami atsakyti į klausimą, ar Dievui reikalingas žmogus, ar Dievas nori, kad žmogus Jam nusilenktų, kad jį garbintų aukomis ir maldomis. Bet atrodo, kad būtų daug svarbesnis klausimas, ar žmogui reikalingas Dievas, ar žmogus negali be Jo apsieiti. Atsakymas gali būti tik vienas ir labai aiškus - taip!

     Tai liudija žmonijos proistorė, istorija ir dabartis. Tas troškimas ieškoti kažko, kas viršija visus žinomus gamtos reiškinius bei dėsnius, be jokios abejonės, pasiliks žmonių pasąmonėje, kol jie gyvens šioje žemėje.

     Žinoma, žmogui įgyjant daugiau mokslo žinių, savo aplinkos ir savo paties dvasinių galių bei galimybių supratimo, kinta ir pažiūros į antgamtinį pasaulį, tačiau tuštuma, kurią gali užpildyti tik dvasinio gyvenimo siekiai, niekuomet neišnyksta. Todėl žmogus ir moderniame pasaulyje tebeieško Dievo, kaip Jo ieškojo nuo žmonijos pradų aušros.

     Nėra jokios abejonės, kad su žmogiškosios tapatybės suvokimu atėjo ir dieviškosios globos ilgesys. Žmogų supo aplinka, pilna paslapčių ir pavojų. Jis stengėsi tas paslaptis atspėti, išsiaiškinti, o nuo pavojų apsisaugoti. Šventojo Rašto Senajame Testamente, kalbant apie žmogaus sutvėrimą, užsimenama, kad Dievas “padarė žmogų į save panašų”. Tačiau jau žiliausios proistorės laikų žmogus turėjo tendenciją šį Šv. Rašto pasakojimą “apversti savaip” ir sukurti dievybę, ar dievybes, panašias į save patį. Babilonijos, Asirijos, Egipto, Graikijos. Romos imperijos, germanų ir visų kitų dievai bei deivės turėjo daug tų pačių būdo bruožų, kaip ir juos sukūrusių kultūrų žmonės. Tie dievai mylėjo ir neapkentė, kerštavo ir pyko, buvo “perkalbami”, numaldomi įvairiomis gėrybėmis ir aukomis, mėgo puotas ir pagerbimus, bet labiausiai pasižymėjo kaprizingu nuotaikų svyravimu, o nuo tų nuotaikos pasikeitimų daugiausia nukentėjo žmonės.

     Dėl to ir buvo stengiamasi atspėti, kas dievams patinka, kas juos užrūstina, kaip išprašyti iš dievų sau, savo šeimai, savo aplinkai daugiausia naudos, o priešams - bausmių. Žmogus anksti savo sielos gelmėse suvokė, kad daug lengviau egzistuoti, jeigu “kažkas iš aukščiau” tvarko jo likimą nuo gimimo iki mirties, ir net po mirties. Į gyvybės siūlo nutrūkimą buvo žiūrima, kaip j tam tikrą “gyvenimo būdo bei vietos pakeitimą”, neprarandant žmogiškosios tapatybės, bet ir neprileidžiant, kad mirtis yra visko pabaiga, kad tai paskutinis ir neatšaukiamas “taškas” žmogaus gyvenime.

     Kažkas yra teigęs, kad Visata sukurta iš tos pačios materijos, tad žvaigždynai, ir mažiausias vabalėlis, ir žmogus savyje nešiojasi tas pačias pagrindinės struktūros “plytas”. Visa, kas sukurta, yra taip pat neatsiejamai sujungta amžinosios giminystės ryšiais. Į žmogaus sielą yra įspaustas neištrinamas, nepaneigiamas amžinojo tobulumo ilgesys, todėl jis kreipia žvilgsnį į žvaigždynus, ieško atsakymo Žemės ir okeanų gelmėse, jaučia troškulį ir alkį, kurio jokios žemiškosios gėrybės negali numalšinti. Visais amžiais - ir mūsų laikais -daugelis žmonijos narių mėgino paneigti, kad kiekviena asmenybė yra dvilypė, susidedanti iš kūniškų ir dvasinių pradų. Kadangi savo dvasiškumo supratimas bei pripažinimas ateina su tam tikromis “nuorodomis”, varžančiomis kūniškuosius polinkius, žmogus ne tik pats su savo dvasingumu kovoja, bet stengiasi jį sunaikinti ir kituose, jausdamas, kad dvasiniu gyvenimu gyvenantieji yra daug pranašesni ir turtingesni už jį.

     Čia geras pavyzdys yra ateizmas, daugiau kaip 70 metų brukte brukamas komunistinės ideologijos ne tik komunizmo lizde - Rusijoje, bet ir visuose pasaulio kraštuose, kur tik ta komunistinė ideologija buvo mėginusi įleisti šaknis. Ypač aštrus spyglys komunistinio ateizmo panagėje buvo krikščionybė, juo labiau katalikybė, kurioje jis jautė bauginančią tvirtybę. Juk Kristus pasakė šv. Petrui, kad Jo Bažnyčios nei “pragaro vartai nepergalės”. Komunistiniai ideologai kone šimtmetį neįstengė suprasti, iš kur tikintiesiems, paprastiems, eiliniams žmonėms, persekiojamiems žiauriausiomis priemonėmis, atsirasdavo nepajudinama dvasinė stiprybė. Ilgainiui kaip tik tas tikėjimo tvirtumas įstengė “nugalėti pragaro vartus”, o Bažnyčia pasiliko tvirta, kaip “uola, and kurios Kristus ją pastatė”.

     Laisvajame pasaulyje, ypač Amerikoje, tuo laiku, kai Sovietų Sąjungoje ateizmas visomis išgalėmis kovojo su tikėjimo apraiškomis, buvo prigijęs šūkis: “Dievas miręs!” Ypač tą šūkį pamėgo jaunimas, dieviškuosius savo asmenybės pradus mėginęs palaidoti po malonumų ieškojimo ir tuščių “idealų” vaikymosi velėna. Tai buvo daugiausia šio šimtmečio 60-asis dešimtmetis, atnešęs daug neramumų, įpratinęs į besaikį svaigalų ir narkotikų vartojimą, vyriausybės, tėvų, auklėtojų autoriteto paneigimą ir apskritai nihilizmą. Amerikoje augo savanaudiška, tik savimi ir savo įnoriais besirūpinanti, jaunuolių karta. Atrodė, kad tas jaunimas, ypač studentija, ne tik pati sparčiai grimzta į anarchijos ir bedievystės bedugnę, bet pasiruošusi paskui save nutempti visas didžiąsias krašto vertybes.

     Kai tam tikra amerikiečių jaunosios kartos dalis savo gyvenimo tikslu atrodė pasirinkusi maištavimo prieš viską, kas kilnu, kelią, kita dalis - jau vyresnieji - su pasididžiavimu save vadinanti ateistais, stengėsi pašalinti iš visuomeninio gyvenimo bet kokias Dievo vardo bei krikščioniškumo simbolių užuominas. Nueita net į tokius kraštutiniškumus, kad buvo reikalaujame JAV miestus, pavadintus šventųjų vardais (pvz., San Francisco, San Diego, San Jose, Santa Monica, Los Angeles ir kt.), “supasaulietinti”, pavadinti kitaip.

     Praėjo gan netrumpas laiko tarpas, bet “Dievas prisikėlė iš numirusių”, kaip ir Kristus, prieš beveik 2000 metų, nugalėjęs mirtį Velykų rytą. Tai nereiškia, kad Amerika jau visuotinai sukrikščioninta ir tikinti, bet Dievo vardo (išskyrus, žinoma, ateistus, kurių čia tik mažuma) amerikiečiai jau taip nebesikrato. Švytuoklė dar nenusviro į kitą kraštutinumo pusę, bet krikščionių bendruomenės tvirtėja ir į savo tarpą stengiasi įjungti netikinčiuosius.

     Galbūt didžiausia žala, padaryta anuometinio “Dievas miręs”! šūkio bei jo pasekėjų, yra dabartinė pašaukimų į dvasinį luomą stoka ir tikras kunigų, aptarnaujančių Amerikos tikinčiuosius, badas. Ne tik amerikiečių, bet ypač lietuvių parapijos tą kritišką padėtį jaučia, ir ateityje dar labiau jaus. Anos pasimetusios jaunuolių iš 60-ojo dešimtmečio ir kiek vėlesnių laikų kartos vaikai, užsikrėtę savo tėvų pažiūromis (nors jos jau tuo metu, kai vaikai, augo, buvo kiek sušvelnėjusios) ir materializmu, patys vengė užsiangažuoti ir pasiaukoti dvasiniam gyvenimui, ryžtis dvasininko pašaukimui.

     Paneigiant savo asmenybės dvasinį pradą, žmogaus viduje susidaro nejauki tuštuma, kurią ilgainiui jis žūtbūt stengiasi užpildyti. Beieškodamas tai tuštumai “užkamšų”, neretai nukeliauja į neįsivaizduojamus kraštutinumus.

     Fizika tvirtina, kad gamta nemėgsta tuštumos ir stengiasi ją užpildyti dažnai labai menkavertėmis “užkamšomis”. Vėlesnių kartų Amerikos jaunuoliai, ieškodami taip savo gyvenime trūkstamo dvasingumo, metėsi paskui kiekvieną “pranašą”, pažadėjusį dvasinį atsinaujinimą, ramybę, tikrųjų vertybių supratimą. Įvairios sektos, daugiausia su Dievo pažinimu neturinčios nei mažiausio ryšio, pradėjo dygti lyg grybai po šilto, skalsaus lietaus. Ir ne vien Amerikoje, bet kone visuose pasaulio kraštuose.

     Čia išryškėja keistas paradoksas: žmogus, ieškodamas Dievo ir sąlyčio su savo paties dvasingumu, ryžtasi sekti kažkokio “šarlatano mokslu”, kuris iš jo reikalauja didžiausio pažeminimo, besąlyginio paklusnumo, savo tikrosios tapatybės praradimo ir laikymosi “įstatymų”, pasižyminčių tiesiog žmoniškumo išniekinimu.

     Tas pats žmogus, kuris nenori paklusti palyginti švelniems Dievo ar Bažnyčios įstatymams, sutinka su sektos “pranašo” reikalavimais ir juos noriai vykdo! Nueinama iki to, kad tie reikalavimai pasireiškia neabejotina beprotyste, pvz., Japonijos sektantų teroro veiksmais, kitur įvykdytais masiniais nusižudymais ir pan.

     Kažkodėl žmogus, beieškodamas būdų numalšinti amžinąjį sielos ilgesį, dvasinį alkį, dairosi ne ten, kur teikia. Juk Dievas nuo žmogaus nesislepia. Jo glėbys atviras visiems savo vaikams, Jo kvietimas: Ateikite pas mane visi, kurie alksta ir trokšta teisybės”, neatšaukiamas ir neatšauktinas. Tikrasis sielos ramumas ateina tik tuomet, kai stengiamasi “Viską atnaujinti Kristuje” ir per Kristų - pradedant nuo savęs ir pereinant į savo aplinką, į visą pasaulį.

     Visuomet bus “netikrų pranašų”, kurie kvies sekti paskui juos ir žadės parodyti tikrąjį Dievo veidą. Jie moka patraukti, žadėti, įtaigauti ir įsakyti. Tai stipraus charakterio, pasižymintys ypatingu asmenišku žavesiu ir labai pavojingi asmenys, ypač jaunuoliams, kurių širdys atviros, kupinos ieškojimo ir pasitikėjimo.

     Pats Kristus perspėjo “saugotis netikrų pranašų”. Jis pažadėjo: “Ieškokite ir rasite; belskite ir bus jums atidaryta”. Yra visiškai natūralu, kad žmogaus prigimtis linksta į dievybę, kaip augalas į šviesą. Yra natūralu ieškoti Dievo, dvasinių vertybių, nes esame sukurti “pagal Dievo paveikslą”, iš tos pačios materijos, kaip Visata, kaip žvaigždynai. Klausykime savyje tos nuostabiausios žvaigždynų simfonijos ir stenkimės joje išgirsti Kristų, šaukiantį kiekvieną mūsų į dvasinio pilnumo ramybę.